Paštininkas iš prigimties. absurdika iii

ooo

dabar tikslus laikas yra dvylika valandų penkiasdešimt penkios minutės ir dabar tinkamas metas sugrįžti į anksčiau trumpam sustabdytą veiksmą bibliotekoje.


„visi gyvenam gražiai, nesibaram“ – ieškodamas atsakymo mielajai faustenkai adresuotame laiške skaitė arkadijus.

- aa.. arkadijau! – šūkteli ir tuoj pat pats save pritildo stalų upe artėdamas poetas. - sveikas, arkadijau. kaip gyvuoji?
- giliai kvėpuoju – automatiškai išpyškina arkadijus.
- sakyk, ar netrukdau?

iš tiesų tai buvo labai netinkamas metas, arkadijus bibliotekoje ieškojo ramybės ir šeštadienio vakarą nėjo į paštą;
tačiau nėra netinkamo meto prisėsti šalia. poetas, matyt, parašęs gyvenimo prasmės eilėraštį, yra viskam pasiryžęs; ir jis prisėda.


paštininko darbas arkadijui jau kuris laikas buvo pradėjęs įgristi. labiausiai jam nepatiko su visais susitikti nelaiku ir po dar vieno sekmadieninio pokalbio arkadijus pasiryžo pokyčiui. tuomet jam kapinių administratorius pasakojo, kad

.. kartais taip nutinka, kad neįmanoma įskaityti, puikiai žinai. pasirodo, kartais miestelėnai mokosi rašyti, vien todėl, kad buvo paprašyti pasirūpinti, kad antkapyje būtų gražiau pribanguota. labai blogai.. ir ko gi banguoti antkapyje to, kuris nė plunksnelės nėra rankoje laikęs..
plunksnele kapinių administratorius vadino plunksninį rašiklį ir kartą buvo prasitaręs, kad pats jas turi dvi.

arkadijus suprato, apie kokį neteisingą nutikimą kalbėjo administratorius, ir pradėjo gailėtis, kad niekada neįsigijo plunksninio rašiklio.
„lyg kažkoks neatitikimas“, – mąstė arkadijus.
greičiausias būdas dabar jį įsigyti būtų įsidarbinti plunksninių rašiklių gamykloje, nes visi gamyklos darbuotojai turi nuosavą rašiklį su inicialais.      a.
/surinkti reikiamą sumą rašikliui įsigyti būtų galima paštininkui arkadijui pradėjus nešioti ne tik paštą, tačiau ir visas miestelio sąskaitas, duomenų ataskaitas, pirkimo–pardavimo susitarimus, atostogų istorijas, pasisakymus už slenksčio ir visa kita. paštininkas arkadijus turėtų nešioti tiek informacijos, kad galiausiai taptų tuo, kas turėtų žinoti visus atsakymus. /

arkadijus pradeda manyti, kad buvimas paštininku yra neteisingas nutikimas, ir nusprendžia to nebetęsti.

gauti darbą plunksninių rašiklių gamykloje buvo keblu, tačiau paštininkas arkadijus kartais vis pamatydavo laikraštyje žybsinčią gamyklos lemputę. gamykla visas visada vienodas naujienas skelbia antrajame puslapyje, tačiau pranešimai apie atsilaisvinusias darbo vietas buvo pranešami septintajame puslapyje nykščio dydžio skiltyje, kuri, beje, dažniausiai buvo tiesiog tuščia vieta. kartais apie atsilaisvinusią vietą gamykloje sekmadieniais pranešdavo kapinių administratorius arba bet kurią dieną arkadijus galėdavo sužinoti restorane.

kitą rytą jis, rūšiuodamas paštą, paklausinėjo pašto darbuotojų apie dominančią procedūrą ir sužinota tvarka veiksmų, kurių reikia imtis norint išeiti iš darbo, arkadijui iš karto pasirodė paini ir per daug greita;
pašto darbuotojo pateiktas sąrašas veiksmų:
1. apsispręsti
2. išeiti iš darbo
3. apsispręsti
4. .. reikėjo sugalvoti pačiam

antrame žingsnyje arkadijus susidūrė su itin keblia situacija, mat išeinant iš darbo reikia parašyti apie tai laiškuose ir arkadijui pačiam tektų pasirūpinti tų laiškų siuntimo procesu;
iš pradžių arkadijus parašė laišką į gamyklą, jo neišsiuntė; tuomet parašė trumpą laišką paštui, tačiau jį vis dar nešiojasi  palto kišenėje;
ir tikrai kartą paštininkas arkadijus dviračiu ligi sutemų suko ratus aplink gamyklą galvodamas, kaip pasielgti;
galimybė visada kur ne kur dar tinkamai pabanguoti stabdė siuntimo procesą. kartais arkadijui atrodė, kad laikas siuntimui nėra tinkamas.


- sakyk, ar netrukdau? - iš tiesų labai netinkamu metu paklausia poetas. - matai, toks nemalonus nutikimas man.. kai vieną vakarą susikaupiau ir parašiau, neberadau laiko išsiųsti..

situacija klasikinė, tačiau buvo kažkas pakitę: užmigdytos naktys, dviračio istorijos ir kasdien viršijamas savaitės kavos limitas įjautrino aplinką, bet dėl vienodų su laiku susijusių jo ir poeto keblumų arkadijui pačiam pasidarė jautru.
panašu, kad tikrai nėra netinkamo meto prisėsti šalia.


visa kita vyko kaip visada.

- ačiū, tikrai, esi meno gelbėtojas, - spaudžia ranką poetas. – visai mažytis šį kartą, bet su prasme. paskaitysi, - ir kyšteli eilėraštį į palto kišenę.

situacija klasikinė ir jau žinome, kaip ji vyksta, bet atsisveikindamas poetas tarsteli:

- paltas labai išsitempęs, ar nelenda po kulnais?.. – tempdamas už palto skverno taria poetas. – atrodai lyg būtum su prijuoste, - dar kartą skvernais kulnus bando pasiekti poetas. po to dar kartą padėkoja ir išplaukia, banguodamas tarp lentynų.

paštininko arkadijaus iš tiesų į prijuostę panašus paltas buvo siūtas mamos. vos tapęs paštininku arkadijus turėjo net kelis labai vienas į kitą panašius paltus su viena priekine kišene, kuriuos mama faustenka nuolat siųsdavo.
vėliau, kelionėje dviračiu, arkadijus prisimena vaikystėje jį supusius miestelėnus, kurie turėjo nuosavą, vienintelę, todėl labai svarbią, priekinę kišenę.
„viskas yra susiję.. “ - tuomet galvojo arkadijus
„paltą iš tiesų būtų sunku palikti“ - kiek vėliau zirzė lemputė.
„su juo visai nederėtų eiti į gamyklą.. reikėtų įsigyti portfelį, turbūt juodos spalvos.. rašiklį jie duotų.. su dviračiu, žinoma, važinėti galėčiau.. bet paltas ir kišenė visai nereikalingi.. reikėtų pradėti rašyti.. “ zirzė lemputė ir paštas negalėjo užmigti.


vieną lietingą sekmadienį apie tai buvo pasikalbėta. k. a.:

„.. sumuštinis su dešra.. būtinai močiutės duona.. būtinai tokia dešra, ne kitokia.. ir kava.. trys sumuštiniai turi būti.. ne vienas, ne du, trys.. “     (r. z.)

niekada prieš tai arkadijus nepagalvojo, koks yra ne sekmadieninis mirties administratoriaus laikas.


yra žinoma, kad prijuostėlė dar ilgai šildė širdį.
 

ooo


daug vėliau.


paskutinis poeto laiškas buvo išspausdintas aštuntajame puslapyje pagarbiai suteikiant erdvės:

gulėki taip, kaip įprasta gulėti:
ant nugaros. ramiai. be jokio yrio.
ne plaukti reikia, ne, o apsimesti,
jog tu esi tik truputėlis žvyro.
žiūrėk į dangų, atsidavęs tėkmei,
lyg būtum moters glėbyje, ir eis
puikiausiai – tarsi viešpačiui, kur plauko
ramybėj savo upių vakarais.

xxx

buvo rasta juoda batų dežė su laiškais ir dviratis.
viskas buvo kartu sudeginta, o dviratis – parduotas.

artimųjų nebuvo daug ir kapinių administratorius pats savo supratimu užrašė paskutinius žodžius

p. arkadijus
paštininkas iš praeities

.
 


EPILOGAS

 


sveikas,

mane atvilko į šį pasaulį per klaidą. per atsitiktinumą. surogatinė motina. lytį pasirinkau pati. vadinasi, esu moteris.
esu moteris, savaip reguliuojanti amžių. vadinkim tai supergaliomis arba visuomenės normų neatitinkančiu atveju. šiandien man septyniasdešimt aštuoneri. oda slenka nuo kaulų. mano senatvė nesmirda šlapimu, odekolonu ir kandimis. dėl to traukiu jaunus vyrus, kurie manęs netraukia. pati žodžio reikšmė „traukti“ primena vergo sindromą (būti per prievartą nuo kažko priklausomam), o moteris – tai Menas O... .. neįskaitomas sakinys..
aš esu menininkė. ir tik aš tą žinau. rytoj man bus dvylika metų ir aš pirmą kartą susirgsiu mėnesinėmis. ir melsiu dievą? mirties, nes tik raganos kraujuoja vieną kartą gyvenime. spėju – vakar, užvakar arba kažkada aš buvau tu. todėl turiu teisę paklausti klausimų, į kuriuos žinosi, kaip atsakyti, tik neieškodamas su savimi kompromisų.
- ar tu esi aš?
- ar tu esi tavo tėvas ir motina?
- ar tu atitinki pasakymą „tu esi toks vienintelis unikalus žemėje“?
ačiū už atsakymus, bet man jų nereikia. jų reikia tau.

viskas, ką parašiau, yra tik spėjimas. todėl turiu visą teisėtą valią tuo netikėti. .. neįskaitoma.. .. jis mãno, kad jis yra mano. aš juo netikiu. aš tikiu – tas, kas ieško, randa.

tikėjimas – tik ėjimas. praeitis – pra|ėjimas. išeitis – iš|ėjimas, eik.

. nepasirašyta.


PABAIGA
 
dainos fragmentai. vytautas v. landsbergis, ramunė landsbergienė
r. z. rytis zemkauskas
eilėraščių fragmentai. Bertoldas Brechtas. eilėraščiai. vilnius. 1986