r

– Kas per velniava, – paklausiau barmeną, kai šis padavė man sąskaitos išrašą.

Jis pakėlė galvą nuo užstalės ir pats pakilo, tarsi visą tą laiką būtų tupėjęs už baro, o dabar štai stovėjo tiesus ir žvelgė į mane, netgi iš aukšto.

– Kas per velniava? – pakartojau.

Barmenas, kuris toli gražu jau neatrodė kresnas ar apvalainas, veikiau netgi gana lieknas ir stamantrus, be žodžių parodė man sumą kvito apačioje ir gūžtelėjo, tarsi kas gi čia nesuprantama.

Pakėliau nemenką triukšmą, griežtai atsisakydamas mokėti. Prie baro tuoj susirinko daugiau padavėjų, jaunų merginų ir vaikinų tvarkingai suguldytomis šukuosenomis ir veik neatskiriamais veidais. Visi jie buvo apsitempę vienodai juodas kojakelnes blauzdines ir dėvėjo tokius pat juodus pusfrakius. Ilgi galiniai drabužio skvernai kone siekė grindis, o sniego baltumo liemenės iš tiesų labiau priminė trumpas prijuostes.

Pamažu jie plūste užplūdo iš visų pusių, sudarydami ankštą ratą aplinkui. Niekada nebūčiau pagalvojęs, kad jų čia tokia galybė. Nepaisant mano nuostabos, jie ir toliau rinkosi iš visų pakampių, susidomėjusiais veidais klausinėdami vienas kitą, paskui kažką šnabždėdami ir tais šnabždesiais perduodami ratu ką nugirdę iš pirmiau atėjusiųjų, nelygu žaisdami vaikišką sugedusio telefono grandinę. Greitai jų žvilgsniuose atsirado ta pati atsaini ir pašiepianti išraiška, prieš tai jau matyta barmeno veide.

Šaižūs šnabždesiai darėsi vis garsesni, bet aš negalėjau atskirti nė žodžio, tartum mane būtų apspitęs nuolat gausėjantis ir be perstogės čirpiantis ilgaskvernių skėrių būrys. Tuomet pro duris, esančias baro užnugaryje, įžengė aukštas žilstelėjęs ponas, vilkintis dailiai prigludusiu kostiumu. Nei šitas ponas, nei kuris kitas veidas barą apsupusioje minioje, – ir netgi barmenas aukšto pono akivaizdoje susitraukęs ligi normalaus dydžio, bet staiga apžėlęs tankiom garbanom ir juoda barzda, - nei vienas iš čia esančių dabar neatrodė man pažįstamas ar bent jau matytas. Sakytumei, akyse man būtų pasikeitusi visa aptarnaujanti pamaina.

– Kokia betvarkė! – pasibaisėjau, ieškodamas bent kokios pagalbos aplinkui. Tačiau tarp daugybės vienodų veidų nepastebėjau nei vieno lankytojo. Neradau ir mūsų vakarėlio dalyvių. Iš galinės salės taip pat nebuvo girdėti nė garso.

Tik dabar pastebėjau, jog pasirodžius aukštam ponui, susirinkusieji kiek pritilo, baugiai besidairydami į mus, bet sutikę mano ryžtingą žvilgsnį, lyg sutarę tuojau nusukdavo akis, vis dėlto nepaliaudami tyliai šnarenti tarpusavyje, retsykiais kreivai šypteldami ir nežymiai palinksėdami į mano pusę.

– Aš šitą visą jūsų pamainą rytoj pat atleisiu! – sušukau aukštam ponui, nors mes stovėjome per du žingsnius vienas nuo kito.

Jis pažvelgė į mane ir linktelėjo, tartum parodydamas matąs mano problemą, o gal tik visiems aplinkui tuo savo ženklu patvirtindamas, kad šis kėblus reikalas, kurį jų akyse dabar įkūnijau, savaime neišsispręs.

– Ar jūs čia vadovaujate? – paklausiau reikliai.

Jis dar sykį linktelėjo, bet jau kažkam už mano nugaros.

Sekančią akimirką mus supantis čirškesys staiga nutilo ir skubiai išsisklaidė. Likome tik mudu: aš ir tas nebylus ponas.

– Skundų knygą, – pasakiau kiek galima grėsmingiau, ir išsyk suvokiau, kaip idiotiškai tai skamba.

Bet ponas tik iškėlė priešais mane rodomąjį pirštą, lyg ramindamas, lyg prašydamas luktelti minutėlę. Tiesą sakant, viso šito man buvo per akis. Ne juokais įtūžęs dėl tokio nesiskaitymo, arba veikiau dėl tos nepralaužiamos tylos, dabar jau aš pats pamėgdžiojamai iškėliau pirštą ir nieko netaręs nuskubėjau link išėjimo. Ten dar kartą reikšmingai pakartojau nebylų gestą ir atplėšęs duris ištrūkau į šaltį.