Grafas Filipas 9

XI
Danielis ir Ana

Ana valiūkiškai sėdėjo ant lovos krašto užsimetusi koją ant kojos ir vyniojo siūlų spūlę. Ji dėvėjo juodą nerinuotą beveik žemę siekiančią suknelę ir juodas pėdkelnes, o galvą puošė baltas ramunių vainikas.
-Atėjai pažaisti? - viliojančiai paklausė ji pro duris įžengiantį Danielį.
- Ana, mieloji, tu mano žiedas, tu mano prisirpęs vaisius, tu vienišas mėnulis nušviečiantis man kelią... - susijaudinęs bėrė žodžius Danielis.
-Ne, Danieli, aš tavo naktis, aš tavo juodas šešėlis, aš ta nematoma mėnulio pusė. - ramiai atsakė ji.
-Ana, nedvejok mano meile. Liečiant tavo odą, man stingsta kraujas, man norisi prasiskverbti pro tavo audinius, pajusti tavo raumenų stangrumą, tvirtumą, bet kartu ir gležnumą, jausti kaip tavo gyslomis varinėjasi kraujas, pulsuoja arterijos, norisi matyti tave pažeidžiamą, priklausomą, o kitą akimirką galingą lyg vyrą, ryžtingą gūdžios girios raganą...
-Danieli, ar žinai, kiek tu man reiški? -pažvelgusi jam į akis paklausė ji ir nelaukusi atdakymo tarė. - Tu mano sapnas, nes tikrovė būtų per daug nereali.
-Aš ir nenoriu būti tavo realybe, geriau būsiu fantazija, tavo siekiamybė, neišsipildanti svajonė, labai ilgai lauktas, bet nesulauktas, tiesiog tobulybės įsikūnijimas! Taip tu manimi niekada nenusiviltum ir aš tau niekada nepabosčiau. -įsijautė Danielis.
-Nesituokim, palik mane, bėk pas kitą, pas Margaritą ir leisk man apie tave svajoti, tavęs geisti, tave vilioti, dėl tavęs kovoti, o iškovojus būti euforijoj ir vėl atstumpti, kad ir vėl naujai susitiktume ir švęstume būvimą kartu. - užsidegusi kalbėjo Ana.
-Ana, ar žinai kas mūsų laukia? Mes pateksim į pragarą ir susitiksime jame. - kiek liūdnai tarė jis.
- Danieli, galbūt ir neturėdami kišenių ten susirasim ir susimesim po penkis centus ir už dešimt nusipirksim Bibliją- vienintelę knygą, kuri nedega pragare. Nors velnias mums siūlys šokolado, mes  pasirinksim teisingai ir jo atsisakysim, nors ir kaip norėsis. Juk pragare saldumynų nėra. Mes šimtmečiais studijuosim Bibiliją ir šįkart pasirinksim Dievą, o jis mūsų pasigailės ir išgelbės... - pozityviai nusiteikus porino Ana.
- Mes grįšim į žemę ir  vėl susitiksim. Aš pažinsiu tavo mėlynas gilias akis ir  Dievas suteiks mums misiją vėl padėti žmonėms ir šįkart švariai, be burtų, be  magijos, be skausmo ir kraujo. - susimąstė daktaras.
-Taip ir padarysim. O iki tol, pažaiskim. - sukikeno Ana ir primerkė akis.