Tu nesi, Arba Alisa veidrodžių projekcijoje

Ar objektyvi tikrovė egzistuoja?  

Aš stebiu ją. Ji permatoma, nemateriali. Stebiu ją pro užmerktas akis, stebiu tada, kai sąmonė atsijungia, stebiu, kai nematau nieko. Ji yra visur. Ji žvalgosi aplinkui, ir visur mato vis kitokį vaizdą. O aš visur matau ją. Ji visose veidrodinėse sienose, ir tas vaizdas mane dusina. Ji liečia save, dauginasi, minta iš nieko. Ji realiai neegzistuoja. Klausimas - ar gali būti ji objektyviame pavidale? Jeigu yra šešėlis, turi būti šviesa...  

- Alisa, aš tave nuvesiu iki sekančios sienos; - šyptelėjo kažkas, kažkuriame pavidale, kažkokioje veidrodžių karalystėje. Ji krūptelėjo - eime, nežinau, kur sekanti siena. Aš gyvenu pasaulyje bei nežinau, kur ir kokios yra sienos. Ji lėtu žingsniu ėmė minti nežinomą kelią, į nežinomą tikrovę. Ji to nesuprato; tai ją gąsdino. Padarų ji sutiko įvairių, įvairiais pavidalais. Jų veidai jai atrodė simpatiški, pritraukiantys arba atstumiantys. Jie jai kėlė nerimą, nes ji nežinojo, kiek teks eiti iki sekančios sienos. - Kur mes? Kiek dar teks nuvaikščioti kelio, iki minėtos vietos? - ji šyptelėjo, jos nerimas aiškiai matėsi jos veide visose sienose. Ji nepasijudino ne iš vietos, bet fiktyvi ji judėjo. - Mes jau čia. Mes visada buvo ćia, nes žengus nors vieną žingsnį - mes jau atsiduriame už sienos ribų, - tyliai ištarė kažkas. Ji jo nematė, bet jautė jo alsavimą, jo nesančią ranką, laikančią jos ir vedančią nežinomu keliu.  Mes jau čia - žodžiai aidėjo jos galvoje. Jeigu ji su kiekvienu žingsniu atsiduria vis kitoje veidrodinėje sienoje, kiek sienų jie perėjo? Kiek iš viso yra sienų?


- Alisa, aš tave nuvesiu iki dar kitos sienos, - šypsodamasis išrėkė kažkas, pakeisdamas pavidalą į tokį, kokio ji nesuprato. Ji jau jį matė, tačiau vistiek nesuprato. - Jeigu sienos kas kiekvienu žingsniu keičiasi, ką reiškia „nueiti iki sekančios sienos“? - jos balsas jai pačiai tapo neatpažįstamas, jis skambėjo tvirtai, tačiau nemaloniai. Šį kartą atsako ji nesulaukė, arba jo balsą perrėkė gaudantys varikliai, garsai, kurių nei ji, nei joks kitas padaras nesuprato. Ji ėjo, tačiau nejautė nueito atstumo; gaiśino kilometrus veltui, jai nerūpėjo - ji nemąstė. Ji turėjo vedlį ir to jai pakako.

Kuo toliau ėjo, tuo labiau stebėjo kaitą - metamorfozė paveikė spalvas, vienos nublanko, kitos įgavo neregėtus atspalvius, tokius  - jų ji nebuvo mačiusi jokiose sienose. „Kiekvienas žingsnis - kita siena“.... Vaizdas bėgo per veidrodžius, visų padarų akys buvo susmigusios į sienas, kuriomis jie patys judėjo. Su kiekvienu žingsniu aplinka keitėsi, garsai pasidarė vis labiau nesuprantami. Ji juto, kad kažkokia jėga ją varo pirmyn, ir tai ne to kažko ranka - jis buvo nematerialus, tiesiog judėjo kartu su sienomis, varė ją pirmyn, ji ėjo pagal jį, lyg upė teka pagal srovę, lyg orkestras šoka pagal dirigento grojamas natas. Jos kūnas keitėsi, ji bėgo pagal teką. Tie padarai jai atrodė tokie svetimi; jie į ją kėsinosi, tačiau ji nebuvo pajėgi jiems atsispirti. Ji tiesiog ėjo - ji ėjo su jais, vis keičiančiais formą, vis kitaip žiūrinčiais, einančiais bei reginčiais. Ji buvo viso to dalis, veidrodis buvo jos dalis. Ji nėjo paskui veidrodį - veidrodis buvo ji. Ji ėjo darnioje sistemoje, vedama vedlio, susiliejusio su elektronais bei protonais, pats iš jų pagaminto. Tobula simfonija grojo jos galvoje, ji žengė vis toliau - bet jau ne dėl tikslo, o vedama pagundų, pagundų sužinoti, kas bus toliau, kaip visa tai baigsis, ji kažko tikėjosi - tačiau ko?  

- Alisa, aš tave nuvesiu iki begalybės.

Spalvų bei garsų šokiai, fatališki fejerverkai, šešėlių korados - sunku buvo įsivaizduoti, kad visa tai sukurta šviesos, lazerio, atomų. Ji jautė save, tačiau jau kitame lygmenyje. Jokia holograma nėra vientisa - tą jai pasakė vedlys, įpusėjus kažkelintos sienos galą. Ji turi lygmenis, ir tas, kas turi koordinates, yra visagalis. Ji stebėjo ugnį, kurį vedliui mostelėjus užgęsta, tačiau dega kitame lygmenyje. Ji jautė savo kūną, kuris ištirpsta paskutinės sienos gale. Tavo kūnas ištirpsta, o kiti padarai stebi tai kaip kokį cirko numerį, jie maivosi, verkia, bei gedi; mano, kad mato realybę. Jie mano kad kažkas maivysis prieš juos, verks bei gedės, bet cirko numeriui pasibaigus nebus nieko. Tu būsi kitur; maldauju, nesišauk jų, tų kvailių, kurie pabudę iš sapno nustemba, kodėl mato lovą. Tie vedlio žodžiai skambėjo jos galvoje, ji to vedama jam paklūso. Ji čia nebejautė nieko, tik stebėjo simfoniją. Tą, kuri vedė ją į nieką, ji tik žinojo, kad ćia gyvens be vedlio - jo čia nereikės. Todėl sulyg paskutiniu jo dvelktelėjimu, sulyg paskutiniu žodžiu kuždamu jai į pasąmonę, ji pajuto kažkokią nostalgiją. Tai buvo paskutinis jausmas, kurį ji jautė savo smegenyse, ir jos jo jo virtė virė. Ji pro atplėštus akių vokus matė sienos galą, kol atsidūrė čia. Tada ji jau nebejautė nieko, nes nieko nebijojo. Šiame lygmenyje projekcija buvo nuostabi, ir vieninteliu klausimu, kirbančiu jos nematerialioje sąmonėje, beliko: kaip jis visą tai sukūrė? Kas tai sukūrė? Čia sienų buvo tiek daug, kad vaikščioti nebuvo prasmės. Ji buvo sustingusi viename taške, ir jai to buvo gana. Pažiūrėsi iš vieno rakurso - matysi gėrį, jausi malonumą ir euforiją. Pasuksi kitu kampu bei pasididinsi - suprasi, kad klydai; tu pamatysi viso to baisybė. Tokia ta fikcija.  

Fakelai užgęso, sienos ėmė tirpti. Jų buvo tiek, kad neaprėpė jokia gyvybės forma. Materija ėmė degti, nes to tiesiog niekam nebereikėjo. Atomai sustojo, tas sąstingis pamažu naikino viską kas materialu. Tuo pačiu ir egzistencinę kančią. Ji sustingo to viduryje, tačiau toliau nieko nejautė. Ji ėjo per deganćias sienas, tas, kurios žudė viską, kurios naikino pačios save.  

Tas, kuris turi koordinates, yra visagalis

Ji pajuto jo dvelksmą amžinybėje, išgirdo kuždesį, lyg norėtų atskleisti jai paslaptį.

- Tavęs nėra. Jokių padarų nėra. Aš esu vientisai su jais, todėl ir manęs nėra. Aš jų vedlys, tačiau jeigu nėra orkestro, nėra ir dirigento, tiesa? Nieko nėra. Sunku gyventi nebūnant, ane?