Piligrimai

Kostė užtaiso visus laiko atveriamus plyšius, bet nespėja atsikvėpti ir pasidžiaugti, - jau ir vėl kurioje nors vietoje kapsi pro šalį jos gyvybinė energija. Įkvepia, ir lyg koks Sizifas vėl rita akmenį į kalną, nors aiškiai suvokia, kad artėja ne viršūnė, o pakalnė.
Kartais Kostė pavargusi pasiduoda neišvengiamiems  gyvenimo dėsniams, atsiduoda procesui, vykstančiam be jos valios ir atsipalaiduoja, kol tokio atsipalaidavimo pasekmių neišvysta kituose, nuolankiai arba reikšmingai sėdinčių eilėse prie daktaro kabineto durų, kol nepamato jų glaudaus bendradarbiavimo su vaistinėmis: virškinimui, plečiančių, nuo permušimo, nuo sąnarių, ir apskritai- ko tik ten nėra, tik įkelk koją ir rasi motiną viltį...
Būtent į tokį lašelinių suformuotą stalaktitą Kostė ir bijojo pavirsti. Ėjo kitais keliais, atsitvėrė permatoma užuolaida nuo tokio gyvenimo, kuris iš visų pusių žėrė savo spalvingas galimybes,  stebėjo tą šešėlių teatrą, bet pati jame nebevaidino. Jau senokai išsipainiojo ir iš visokių laimės pardavėjų, žadančių atskleisti mistines gyvenimo paslaptis, atverti gyvybinius kanalus, vedančius į jų sąskaitas, tinklų. Ji jau žino, kad kiekvienas klausimas ateina kartu su atsakymu, bet jei kartais reikia palaukti, ji laukia, neklaidžiodama svetimais labirintais ir nerankiodama svetimų variantų. Ji žino ir tai, kad jos klausimai ir jos atsakymai yra šventa jos nuosavybė, kurios negalima švaistyti.
Jos akys prie gyvenimo vaišių stalo jau įprato  pasitenkinti vaizdu, nenusiunčiant viso jo turinio skrandin, kuriam užtenka vieno vienintelio patiekalo.
Ji išmoko susieti būtąji laiką su esamuoju, todėl neužstrigo seno malūno voratinkliuose, bijodama būti iš ten iššluota. Jai visai patinka lėkti autostrada, suokalbiškai merkti akį baltiems pakelės vėjo malūnams, panašiems į gulbes tiek savo elegancija, tiek  ir savo kerėpliškumu, ir jausti dabarties pilnatvę.
Šiandien ji užsimauna žydrą  kepurę, priderintą prie žiemos peizažo, paslėpdama po ja savo žilus plaukus, dar  jaunystėje padariusius ją išskirtine, užsideda slides ir čiuožia per tobulai apsnigtą gyvenimą. „Piligrimo“ užeigoje susitinka su Martynu. Jie geria vyną ir kalbasi apie susipriešinusius senųjų ir naujųjų malūnų šalininkus, suvokdami, kad tai- vienas ir tas pats begalinio laiko platybėse, betgi toks didelis skirtumas mažoje mums duotoje atkarpoje. Darosi gera nuo vyno ir nuo suvokimo, kad taip lengva ištiesti ranką tiek vieniems, tiek kitiems- juk mūsų aistros ir mūsų nuodėmės, mūsų nekaltumas ir mūsų kaltės gyvena ne googluose,  ne youtubuose ar facebookuose, o mumyse, mus ir supanašindamos, ir suartindamos, ir supriešindamos.
Jie niekur neskubėdami šildysis židinio šilumoje ir vienas kito artume. Paskui atskris sniegenos ir pradės lesti raudonas putino uogas. Jie stebės tylėdami, nes nebus žodžių, vertų šito vaizdo.