Knygvagis

pro langus vogčiomis vagiu
viską ką pamatęs

to būt negali bet kartais būna
trumpiausiam mirksniui mestas žvilgsnis
stukteli kaip išmestas kauliukas
iškritęs skaičiais riedėdamas atgal
jis atneša ne tik sėkmę
bet ir paviršių tavo kūno

pabyra žiedlapiai nuo tavo pirštų
jie sklendžia sapnais pripildytuos
koridoriuos
jeigu kuris netyčiomis pasimeta
leidžiasi tiesiai atmintin

per ilgai užtrukus
gyvenimas praslenka prieš pat akis
prasilenkia kaip vagis su vagim
sulinkęs ant pečių nešdamas
lyg maišą lyg neuronų tinklą

kuriame pagautos ir nepagautos
žuvys spurda knibžda
ir grumiasi tamsa
su neperregima neviltim

eidamas apčiuopimis pirmyn
gėriuosi jau primirštų
ir atpažįstamų knygų žodžiais

vėjuose lapai vartosi
ir kaip tie paukščiai skrieja ten
kur net ilgiausios
rankos nepasiektų

į patį pasaulio kraštą
debesin