Diena po dienos

Gyvename diena glausta po
dienos tokios pat. Gana monotoniškai. Miškai 
aplinkui nuošimčiai devym devyni – spygliuočiai,
tad pločiai žali su pilkumu dangaus nesutapo,
todėl danguj akims ne taip depresyvu,
akys mato, nors ir nereguliariai,
daug žvaigždžių, kupinų
syvų blyškių, gelsvų, rausvų –
kometos damos, asteroidai kavalieriai unguriai
slidūs, jų sulėtinti iki per daug šokiai,
išsidėstyme viskas painu,
o muzikos nesigirdi, per toli ji. Negali ja
pasitikėti. Šalia kojos miega šuo. Kai
sapnuoją ką nors, inkščia. Su pertraukom lyja.
Krosnelėj liepsnų ir žiežirbų šou. Tie
iki sekundės dalelių žinomi traškesiai
viniluose – neįmanoma prašauti,
kažką cituoju, patikslinai, pataisei
detalę, juokinga, bet jos taip dažnai lemiamos,
gurkšnojam, rūkom, juokaujam, pauzėse
atidarinėji austres, pjaustai sūrį, saliamį - mus
taip gerai vakarai veikia, langų stiklai prausiasi,
durų rankenos ilsisi, paveikslai stebisi,
pagrindiniai iššūkiai – euforijos kontrolė,
pati euforija – tokia miela, šilta storulė,
kurios mūsų pokalbių stepėse
vėlyvo vakaro atveju rolė
ne epizodinė – vienintelė. Kas ją pasiūlė?
Vienintelė...
Sekam taurių susilietimo skambėjimo ilgį.
Jam pasibaigus, žvelgi tolyn. Tyli.
Nei viena mintis nenudilgė.
Nei vienas gerumas neaplenkė. Pasiliko.
Visko pakako. Glostymo pasliko,
įlinkio pliko.
Tebesenkąs lieku.