***

Vėl tamsa rankas sutepus,
Laikau atokiai, o nuo jų tik laša.
Ant viršaus žvaigždėm sutūpus,
Jau šiek tiek atvėsta,
Ir lyg rūkas...

Visa bala tuoj po kojom,
Ir dėl ko aš čia vis stoviu?
Elegantiškai laukus suslėpus,
Ūkana žiedus nusėjus,
Ir aš, lyg jos prigėrus...

Vėl kiekvieną lašą su rauda palydžiu,
Ne, čia ne kaip Paryžiuj.
Čia rūkas kiek kitoks, ne žmonių,
Čia gimti laukai, pilni tokių tirštų.
Kur ir vėl save išgyvenu...