Tąryt

Ūkanotos pievos tąryt kartu kėlės,
Ir vėl taip baisiai gėlė.
Širdgėla viršum laukų,
Sklandė, baidė, bet palaikė mus.

Į rūką įsisupę ir rasos prausti,
Žengė tie, kuriais tiki.
Ąžuolais tvirtais pasidabinę,
Tarsi sklandė jie viršum laukymės.

Į tą pačią žemę aš pirštus merkiu,
Ir pilna tikėjimo širdim meldžiu.
Kad tik kūnas jų stiprybės prisigėręs,
Upės tėkmėj susikaupusius vargus išplaus.