Meilės Spalvų Paletė

Aš išvoliosiu Tavo nuogą švelnų kūną, ryškių aliejinių dažų spalvų paletėj,
ant skaudžiai balto, ašarom sulyto popierinio lapo paguldysiu,
liežuvio klasikiniu judesiu spalvom raitytis šaukiant Dievą, aš tave priversiu.
... Nupieši Ateitį  man savo kūnu, erotinio Naujausio Klasicizmo dvelksmu.
Šedevrai gimsta. Tik mokėkime matyti...

Kas nakt prieš savo veidą, iškreiptą iš meilės skausmo, aš tave matysiu,
spalvas taškydama, gašlių minčių paletėje, kas kart į mano glėbį nusileisi,
tapysime taip kvepiantį aliejiniais dažais, tamsoj užgimusį Audringą Realizmą.
... O rytui auštant vėl į baltą lapą grįši, palikdama gulėt mane bejausmį.
Spalvotos pėdos lieka tarsi ašaros ant veido...

Taip nenumaldomai bėgs metai, kartu spalvotame Kubizme uždaryti būsim.
Nedrįsdami spalvas nusivalyti jausime, kaip slysta iš po kojų meilė nudažyta,
regėsime, kaip tirpsta spalvos kontūre aliejinių dažų aistros paletėje laimingoj.
... Daltoniškai matysime viens kito kūnus, nedrįsdami paliesti rankomis spalvotom.
Bailioji Kasdienybė plėšo nuotraukas spalvotas...

Pasaulis vėl gyvena pagal Garpą, istorija pilna spalvoto liūdesio likučių.
Užmirškime spalvas, nublukusioj dažų paletėj, susigrąžinkim Ramų Realizmą,
dažus surinkime ir vis dar šlapią, baltą lapą, liūdnai padėkim į lentyną.
... Tiktai bepročiai sugeba aistros spalvas iškeist į nežinią bespalvę.
Gyvenimas mus dovanoja tiems, kurie spalvų nemato...

Gal kada nors dar išsitrauksiu aš dažų paletę...
Nesuprantu tik,  ar tave dažais ištept jau benorėsiu...
Retai paveikslai be atgyja...