Rašyk
Eilės (78253)
Fantastika (2309)
Esė (1557)
Proza (10924)
Vaikams (2717)
Slam (80)
English (1198)
Po polsku (372)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 2 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter







Motina sirgo depresija. Vaikščiodavo po namus apdujusiomis akimis, nieko nematydavo, nieko negirdėdavo, viskas jai buvo tamsa, viskas jai buvo naktis, net ir diena, slankiojo ji po mūsų kambarius, po vonią, po tualetą, po svetainę, po virtuvę it pamėklė, man ji buvo vaiduoklis net tada, kai buvo gyva. Kartais mane vidury naktų pažadindavo jos šiurpulį varanti, kaulus laužanti rauda ir kai aš išeidavau iš savo kambario pažiūrėti, kas pravirkdė mamą, rasdavau ją klūpančią ant kelių virtuvės viduryje visiškoje tamsoje ir daužančią galvą į marmūrines plyteles. Tada ateidavo mamatė ir liepdavo man eiti lauk. Bet aš neidavau, stebėdavau. Vėl ir vėl ir vėl ir vėl ir vėl ir vėl ir vėl ir vėl mamatė suklupdavo prie motinos ir imdavo tyliai verkti, žadėdama mylėti amžinai. Bet kas yra mylėti amžinai žmogui, kuriam amžinai yra kentėti? Motina pakeldavo į mane savo kruviną galvą ir nudiegdavo tokiu žvilgsniu, vien nuo kurios aštuonerių metų mergaitė galėjo mirti. Bet nemiriau. Motina žudėsi, žudė mus, labiausiai mamatę, kurios sielą nešiojo, o aš nemiriau. Manau, ji taip stengėsi mus išgąsdinti, pakraupinti. Mes jai buvome vaiduokliai ir ji norėjo, kad kuo greičiau išsinešdintume iš jos namų. Nors namai priklausė ne motinai. Jie priklausė mamatei.
Mamatė labai mylėjo motiną, labiau nei bet ką kitą. Nebent, žinoma, išskyrus mane ir brolį. Ji mylėjo motiną taip, kaip ji nenusipelnė būti mylima. Ir vėliau man dažnai kildavo klausimas, kaip jos išgyveno savo meilę tokioje vietoje, tokiame laike, kaip sugebėjo išbūti kartu ir dar susilaukti manęs su broliu. Mamatė turbūt viską nešė viena ant pečių. Ji mylėjo, ji norėjo šeimos, jai buvo nė motais, kad judviejų meilė bus nelegali, kad jos niekad negalės susituokti ir visuomet turės slapstytis, kad tik neduokdie kas nors nepagalvotų, kad juodvi – šeima. Nežinau. O gal ir motina kažkada mylėjo mamatę. O gal ne. Bent jau aš niekuomet nebuvau tos abipusės meilės liudininkė.
Kai kalba pakrypsta apie depresiją, mano mintyse visų pirma iškyla motinos atvaizdas – jos ilgi plaukai, jos paraudusios akys, išsišovę skruostikauliai, susirietęs stuburas, jos persikreipusi burna, jos ilgi kaulėti pirštai. Kartais ji buvo graži, bet aš to nepamenu. Žinau, kad buvo, bet negaliu atkurti jos grožio – tik bjaurastį. Man motina yra depresijos definicija, ji man simbolizuoja viską, ko nekenčiu – skausmą, nelaisvę, vienišumą, savanaudiškumą. Net praėjus trisdešimčiai metų po jos mirties aš vis dar regiu jos depresiją savo košmaruose. Net mirusi ji manęs nepalieka.
Mamatė vis kalbėdavo man, kad motina gera, kad ji giliai giliai širdyje iš tiesų mus visus labai myli, tik jai neišeina to parodyti, nes ji serga... ir iš tiesų, motina kartais rodydavo gerumo ir šilumos apraiškas – nevalgė mėsos, žuvies, negėrė gyvulinio pieno, nes jai buvo labai gaila gyvūnų, aukojo pusę savo už piešinius uždirbtų pinigų labdarai ir prisiimdavo daugybę kačių bei šunų iš vietinės gyvulėlių prieglaudos. O savo šeimai nė pusės tos meilės ir šilumos nesuteikdavo.
Ji buvo tikra dviveidė kekšė. O jos depresija net nebuvo bipolinis sutrikimas.
Ilgą laiką nesupratau, kad mano motina ir mano mamatė negalėjo viena kitos mylėti ir negalėjo kartu gyventi gyvenimo, nes tuo laiku toje vietoje tai buvo neteisėta. Man tai pasakė vaikai mokykloje. Po to – ir mokytojos, kai pačios jau spėdavo išsiaiškinti mano šeiminę padėtį ir nustodavo klausinėti apie tėvą. Tai negerai, amoralu, neteisėta, nenatūralu, taip neturi būti, tai ne šeima, tai vaikai iš mėgintuvėlio, ne iš meilės, štai kodėl ji serga depresija, štai kodėl yra tokia nelaiminga, nes gyvena negerą gyvenimą. Mokykloje niekas nebausdavo vaikų, kurie tyčiojosi iš manęs, nes buvau motinos ir mamatės meilė, ten bausdavo mane, nes buvau motinos ir mamatės meilė. Už tai bausdavo ir mano brolį, bet jo gyvenimas buvo skausmingas dar ir dėl to, kad jo veidas buvo trikampis, dvidešimt pirmoje chromosomų poroje viena chromosoma per daug (kaip ir motinos ir mamatės meilėje viena x chromosoma per daug ir viena y chromosoma per mažai) ir dar dėl to, kad viskas – neapykanta, padlaižūniškumas, socialinė nejautra, apkalbinėjimas – jam į galvą ateidavo per vėlai. Dėl to jis toks geras. Dėl to labai mylėjo motiną, nors paskutiniais gyvenimo metais ji į jį nešyptelėdavo nė puse lūpų.
O aš prisimenu, kaip ji mylėjo brolį. Kažkada. Kai motina pagimdė brolį, man buvo šešeri. Motina švytėjo. Atrodė laiminga, graži. Nors jos švytintis, gražus veidas mano atmintyje visiškai išsitrynęs, bet aš prisimenu jos kūdikį sūpuojančias baltas rankas, atrodančias ne kaip plėšraus paukščio nagai, o kaip mergelės marijos glėbys. Prisimenu jos baltut baltutėlius naktinius marškinius, į kuriuos jai maitinant krūtimi remdavosi trikampė brolio galva. Prisimenu jos lopšinę dainuojantį balsą, apgaubiantį iš abiejų pusių tikra šventumo aura. Motina mylėjo brolį ir jo trečią chromosomą, kur turėjo būti dvidešimt pirma pora. O manęs ji niekuomet nemylėjo. Nors ir mane pati pagimdė.
Motina nusižudė, kai man buvo trylika. Pačios nusižudymo dienos ir dar vienos dienos po to neprisimenu, nepamenu ir laidotuvių, bet labai gerai prisimenu gedulingus pietus. Įprasti gedulingi pietūs, tik perpus mažesni, nes beveik visi motinos giminaičiai nepripažino jos ir mamatės meilės ir tik pusė mamatės giminaičių rūpėjo gerai pavalgyti, tad jie apsilankė ir atnešė gėlių ant kapo. Gėlių motina nekentė. Kaip ir viso kito. Po motinos mirties, kadangi ji buvo biologinė mūsų motina, mes su broliu daugiau nebegalėjome gyventi su mamate ir turėjome išsikraustyti pas motinos motiną, kuri, didžiam mamatės nustebimui, buvo ten, kur jos dukteriai paskutinį kartą jos reikėjo. O gal nereikėjo. Motinai nieko nereikėjo. Taigi su mamate gyventi negalėjome, nes tai buvo nelegalu, nors mamatė mudviem buvo mama, tokia mama, kokia motina nesugebėjo būti. Verkė mano brolis, verkiau aš. Tai buvo blogiausias dalykas, kurį motina man padarė. Ji tai žinojo. Prieš nusižudydama ji puikiai žinojo, kad jai mirus su mamate mes gyventi daugiau nebegalėsime ir turbūt gardžiavosi ta mintimi, prieš persirėždama sau gerklę patyrė orgazminę ekstazę vien pagalvojusi apie tai, kad mes daugiau mamatės nebeturėsime, kaip nebeturės ir ji.
Tuos dvejus metus mes su mamate matydavomės veik paslapčiomis, negalėdavome pas ją praleisti ilgiau nei savaitės, kol neapsilankydavo vaikų teisių gynėjai ir mūsų neišvarydavo. Motinos motina tikrai nebuvo tokia bloga, kaip motina apie ją pasakodavo, kai viena išgerdavo pusę butelio sauso raudono vyno per pilnatį. Ji buvo visai gera moteris. Mes jai patikome. Ir aš jai patikau labiau už brolį. Dėl to dviejų metų gale ėmiau ją vadinti močiute. Močiutė su mamate galų gale irgi ėmė sutarti ir, rodos, mamatė užėmė motinos vietą močiutės širdyje. Mamatė buvo dukra, kurios močiutė nusipelnė. Ir aš taip norėjau, kad mes visi keturi sugebėtume motiną pamiršti, kad ji daugiau mūsų nebesmaugtų sapnuose savo plėšriomis rankomis. Tad galbūt tie dveji metai išėjo visai į naudą. Šiek tiek slapstymosi ir adrenalino dar niekam nepakenkė, nors brolis taip ir nesuvokė, kodėl mes niekam negalime prasitarti, jog šią savaitę gyvename pas mamatę ir kodėl kol kas ją reikia vadinti vardu. Po tų dviejų metų kažkaip stebuklingai viskas išsisprendė, bet vienas dalykas tikrai buvo teigiamas – mamatė sugebėjo išvalyti kraujo šlakus savo miegamajame, kur paskutinį kartą kankinama konvulsijų ir besidžiaugdama savo paskutine mintimi apie mūsų trijų išskyrimą, kuris vis dėlto mus suartino, spardėsi, kraujais bei keiksmais spjaudėsi motina. Sulig tuo išvalymu baigėsi paskutinis blogas dalykas, kurį motina mums padarė, o su tuo dalyku – ir mūsų su ja susijusi atmintis.
Juokauju. Tai nesibaigė. Tai niekada nesibaigė.
2020-07-29 22:11
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 1 Kas ir kaip?
 
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą