Rūkė rožė raudona,
Prieš pasaulį galvą ji užrietus.
Sruvo kraujas per spyglius,
Vos tik ją palietus.
Asmeninis donas jos,
Prisijuostęs dūmų,
Nebepyko jis ant jos,
Laukė malonumų.
Prausės paršas patvory,
O kalė rujojo.
Nusičiaudėt negali,
Vis kažkas užloja.
Pragaro vartus atvėrus,
Į skaistyklą rožė kvietė.
Spruk praeivy kol gali,
Kol tavęs spygliai žali
Dingo nepalietę.