Rašyk
Eilės (73044)
Fantastika (2189)
Esė (1492)
Proza (10330)
Vaikams (2493)
Slam (49)
English (1100)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 9 (1)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter







 

Izoliacija – 2

Šiandien ieškojau sielos ramybę. Stengiausi neprarasti dvasinės pusiausvyros. Bandžiau, nepasiduoti panikai, liūdesiui, ar nežabotam linksmumui. Stengiausi, emociškai neiškrypti iš pusiausvyros tarp liūdesio, linksmumo, pergyvenimo ir abejingumo. R. M. Lefin, knygoje „Sielos analizė“, pasiūlė metodiką, dirbti ir formuoti savo charakterį ir asmenybę. Šios savaitės užduotis išlaikyti sielos ramybę. Bet kokiomis aplinkybėmis. Stebėti savo mintis ir jausmus. Šiandien, keturis kartus praradau pusiausvyrą. Apėmė jausmai ir mintys išprovokavusios nerimą, pasipiktinimą, apmaudą. Džiaugiuosi, nes visą dieną treniravausi, todėl nors ir praradau pusiausvyrą, nepraradau kontrolės. Tai pasiekimas.

Paskambino daktaras. Buvau pamiršęs telefoną, todėl jis paliko audio įrašą atsakiklyje. „Jūsų sūnus buvo išrašytas iš ligoninės. Grįžo pas jį globojančią šeimą. Tęsime dygimą, ateityje. Psichologų pagalba... Psichoterapiją... Viskas. Viso gero“. Mane skaudina ir žeidžia faktas, kad sūnų globojanti šeima visiškai išstūmė, atribojo nuo procesų vykstančių sūnau gyvenime. Tik iš svetimų žmonių sužinau, kas atsitinka...

Paskambinau sūnaus įmotei. Ji buvo užimta. Pasakė, kad perskambins vėliau. Išėjau į lauką. Nusileidau kalno papėdę. Truputėlį pasivaikščiojau. Meldžiau, kad Kūrėjas padėtų sukurti harmoningus santykius su sūnumi. Prašiau, kad padėtų neprarasti savitvardos. Stebėdamas dangų ir dykynę nurimau. Praėjo valanda. Suskambo mobilus telefonas.

– Pasigirdo vyriškas balsas. Pažinau, sūnaus balsą.
-Oi, kas čia kalba? – Sušukau džiaugsmingai ir nutilau, duodamas galimybę sūnui atsakyti.
-Čia aš... – Šiek tiek patylėjęs prisistatė paauglys.
-Kur buvai? Negalėjau tau prisiskambinti.
-Tu žinai, kur buvau. Tu žinai?
-Kažkur. Ligoninėje. Tu užsigavai?
-Ne, ten ligoninė skirta... Tu žinai, kaip ji vadinasi?
-Nežinau ką tai reiškia. Gal nuo žodžio Eitam?
-„Eitam“, reiškia stiprus.
-Aha, tai ten stipruoliai susirinko?
-Nepasakyčiau... Ten labai silpni žmonės.
-Tai gal dėl to juos ten ir pakvietė, kad sustiprėtu. – Juokaudamas stengiausi sukūrti žaismingą atmosferą.
– Atsakė sūnus.
-Noriu tau papasakoti istoriją. Ar nori išklausyti?
-Istorija trumpa?
-Papasakok, sutinku išklausyti.
-Tai buvo prieš dvidešimt metų. Berniukui buvo 13 metų.
-Čia, apie mane pasakoji?
-Prieš dvidešim metų tau dar nebuvo 13?
-Aš dar nebuvau gimęs.
-Vadinasi istorija ne apie tave. Berniuko tėvai išsiskyrė. Skyrybų procesas buvo sunkus ir nemalonus. Berniukas stebėjosi, kad ši tragedija nejaudina jo širdies. Bet po kelių mėnesių prasidėjo epilepsijos priepuoliai. Jis nuvirsdavo gatvėje, mokykloje.
-Mano draugas epileptikas. – Įsiterpė sūnus. - Dažnai praranda samanę. Netikėtai nukrenta. Kartą nusirito nuo laiptų. Karta mes ėjome. Jis nešėsi kugelį. Paklausiau iš kur gavo kugelį. Jis pradėjo pasakoti ir griuvo ant žemės. Staiga. Kai atsibudo paklausė, „kaip aš čia atsidūriau, ką aš čia darau. “ Buvo baisu.
-Žinai, ką reiškia epileptikas. Kai mokiausi konservatorijoje vienas studentas, bendrabutyje prarado sąmonę. Jo ranka įkrito į elektrinį, spiralinį radiatorių. Jis sudegino plaštakos odą, raumenis.
-Noriu tęsti pradėtą istoriją. Berniukas kreipėsi į vaikų gydytoją, vaikų poliklinikoje. Gavo nukreipimą pas nervų daktarą. Kelias minutes pasedėjo šalia 241 kabineto. Užsidegė žalia lemputė, rodanti, kad galima įeiti. Ten laukė sena moteris. Išklausė berniuko problemą. Plaktuku stuktelėjo į kelį.
-Aišku. – Reikšmingai pasakė daktarė. Parašė lapelį ir padavė berniukui. – Štai kreipimas į ligoninę. Reikia padaryti tyrimą. – Berniukas grįžo namo. Parodė tėvui lapelį. Pasiėmė maišelį su šlepetėmis ir iškeliavo. Šalia ligoninės buvo didžiulis vėjo malūnas. Truputėli gasdinantis, nes asocijavosi su K. Borutos romane aprašytame Baltaragio malūnu. Berniukas įsivaizdavo, kad ten gyvena pinčiukas. Daug stabmeldystės formų paplitusių pasaulyje gasdina vaikus, neišsilavinusias moteris ir vyrus. Priėmimo skyriuje išanalizavę lapelį iškvietė seselė. Po penkiolikos minučių atėjo jaunutė moterėlė. Maloniai šypsojosi. Paprašė, kad berniukas sektu paskui ją. Priėjo prie skyriaus... kuris skyrėsi nuo kitų skyrių esančių ligoninėje, nes buvo izoliuotas, užrakintas. Įleisdavo ir išleisdavo vyras-sanitaras. Berniukas nustebo. Kodėl ligonius reikia saugoti, juk tai ne užkrečiamų ligų skyrius. Vėliau suprato. Tai buvo skyrius kur gydė, vaikus turinčius sielos ligas. Saugojo, kad vaikai nepabėgtų. Gydytojai buvo malonus. Sesutės draugiškos. Aptarnaujantis personalas malonus. O vaikų elgesys buvo keistas... Berniukas nustebo ir net įsižeidė, kodėl jį nukreipė į šį skyrių.
– Berniukas pasakė pats sau. – Jei čia patekau, galiu pažinti save, išanalizuoti savo charakterį. Mokiausi biologiją. Mokytoja pažadino smalsumą žmogaus organizmui pažinti. Man taip pat smalsu pažinti žmogaus sielą. Čia gera vieta tai išmokti. – Sesutė nuvedė į gražią, malonią palatą. Ten buvo dvi lovos, vienoje iš jų gulėjo berniukas. Jis buvo mielas ir draugiškas. Tik po savaitės berniukas susipyko su gydytojais. Nežinau dėl ko. Bet jo protestas buvo aršus. Kovojo. Mušėsi. Klykė. Per pietus pašoko ir nurijo šaukštą. Sanitarai surišo jį. Klykė kaip skerdžiama kiaulė. Keturį vyrai pririšo ji prie lovos. Mane išvarė. Išvežė jį... Nebegrįžo. Sutikau jį po dviejų metų šalia prūdo mano kaime. Atrodė draugiškai. Šypsojosi. Mielas paauglys. Kai ėjo maudytis pamačiau ant pilvo didelį randą... Tokie randai lieka po operacijos. Berniukas, apie kurį pasakoju, ten atrado talentą bendrauti, globoti mažus vaikus. Įtraukdavo į savo žaidimus visus mažamečius. Kartu statydavo iš lego kaladėliu namelius. Karta pastatė metro aukščio Eifelio bokštą. Daktarai ir seselės dažnai stebėdavo šį žaidimo procesą. Baltais chalatais aprengti žmonės sustodavo žaidimo kambaryje ir šypsodamiesi stebėdavo interakciją. Po kiek laiko berniuko palatoje atsirado dar vienas pacientas. Mielas vaikas iš kaimo. Jo tėvai buvo vargdieniai. Aplankydavo retai. Lauktuvių atveždavo uogienės ir batoną. Berniukai susidraugavo. Ir po kiek laiko atrado, kad turi bendrą problemą: neturi apatinio trikotažo, kurį galėtų pasikeisti.
-Mūsų kelnaitės jau nemaloniai kvepia.
-Reikia išsiskalbti.
-O ką daryti tuo tarpu kai kelnaitės džius?
-Reikia išsiskalbti naktį, radiatoriai karšti. Padžiausime. Iki ryto išdžius, o ryte, apsirengsime.
-Puikiai sugalvota. – Nakčiai atėjus. Berniukai skubiai nusiėmė kelnaites. Kriauklėje išsiskalbė. Išgręžė ir padžiovė ant radiatoriaus. Netikėtai įsijungė šviesa ir į palatą įžengė sanitaras. Berniukas šoko į savo lovas ir palindo po užklotais.
-Ką čia darote? – Griežtai paklausė sanitaras.
-Nieko – Duetu atsakė vaikai.
-O kodėl be triusikų? – Piktai sulojo vyras.
-.. Neturime kelnaičių pasikeitimui... Todėl savo kelnaites išsiskalbėme ir padžiovėme... – Atsakė iš gėdos paraudęs berniukas. Sanitaras apžiūrėjo padžiautas kelnaites.
-Aišku. Eikit miegoti. Draudžiama vaikščioti. – Išjungė šviesą ir išėjo. Berniukai jautėsi nemaloniai. Bet ką daryti, tokia situacija. Įsivaizduoji, kaip jie jautėsi?.. Epilepsijos priepuoliai praėjo. Berniukas daug kalbėjosi su daktarais. Padarė daug testų. Nupiešė daug piešinių. Žaidė daug žaidimų. Po mėnesio paliko gydimo įstaigą pailsėjęs ir laimingas. Atrado savyje daug noro mokintis iš gyvenimo, pasitikėjimą žmonėmis, talentą bendrauti su mažyliais, malonumą padėti kitiems. Sūnau, tau papasakojau šią istoriją, kad nesigėdintum savo patirties. Nieko gėdinga nėra, kad buvai ligoninėje kur gydo sielas. Tai galimybė sustiprinti save. Išspręsti problemas. Buk išmintingas ir išnaudok galimybę padėti sau. Žinai kas tas berniukas?
-Ne, nežinau, kas jis?
-Aš.
-Nežinojau, kad tu sirgai epilepsija.
-Tėvų skyrybos mane sujaudino. To nejutau. Bet gyvuliška siela neiškentė streso. Tikriausiai epilepsija buvo psichosomatinio charakterio. Kai pagijo, sustiprėjo siela, praėjo epilepsijos sindromas. – Pasakojimą baigsiu, nes vėlu ir pavargau. Nors mes dar kalbėjomės, palietėme keletą temų. Galų gale kilo konfliktas. Bet nepraradau pusiausvyros. Kalbėjau ramiai. Sūnus šiek tiek susierzino ir grasino nutraukti pokalbį. Noriu papasakoti tik šį epizodą. Prieš kelis mėnesius buvau Lietuvoje, prieš prasidedant visuotinei, pasaulinei pandemijai. Aplankiau vyresnįjį sūnų, kuris liko gyventi su močiute. Buvo sunku jiems paaiškinti, kad jaunėlis nebegyveną su manimi. Tai nepirmas atvejis, kada iš lietuvių emigrantų atimami vaikai. Patys vaikai užsinori parduoti savo tėvus dėl komforto, socialinio spaudimo. Šį fenomeną turėtų studijuoti sociologai ir psichologai. Aš vienas iš šių nelaimingų šeimų... Daviau močiutei šeimos, kuri globoja mano sūnų, telefono numerį. Prieš kelias savaites Vyresniajam sūnui sukako 18 metų. Gimtadienio proga jis paskambino savo broliui. Faktas, kad daviau telefono numerį sūnaus močiutei įsiutino ir įskaudino įmotę, nes pažeidė jos privatumą. Sūnus mane subarė. „Kodėl tu davei mano broliui įmotės telefoną? “
-O kodėl ne? Man atrodo, kad močiutė ir brolis turi teisę pasikalbėti su tavimi.
-.. Suprask, kad įžeisdamas įmotę įžeidi ir mane. Man taip pat būtų nemalonu, jei be mano sutikimo dalintum, nepražystamiems žmonėms numerius. Tai privataus gyvenimo nepaisymas.
-Kaip keista. Ši moteris įsiveržė į mano gyvenimą, neklausdama, ir nepaisydama mano norų, mano privatumo, ar nemanai, kad yra dvigubi standartai... kartais man skambina nepažįstamii socialiniai darbuotojai, daktarai visiškai nepaisydami mano privatumo.
-Tu nori, kad numesčiau telefoną? – Paklausė sūnus, griežtu tonu. Nesupratau jo klausymo.
-Tu pyksti? – Paklausiau nustebęs.
-Pykstu, nori kad pasakyčiau ką apie tave galvoju?
-Jau metus, kantriai laukiu, kad išsakytum savo nuomonę. Aš nesu tobulas, dariau klaidas ir pasiruošęs jas išgirsti ir ištaisyti. Todėl sakyk viską ką manai. Būsiu tau dėkingas.
-Nesakysiu. Mes dar nepasiruošę šiam žingsniui.
-Aš pasiruošęs.
-Mes – pikti.
-Aš nepykstu. Pasiruošęs iškaulyti viską ką paskysi. – Atsakiau ryžtingai, bet ramiai. Šiek tiek buvo neramu, Kodėl jis vengia pasakyti?
-Aš nepasiruošęs... – Užtikrintai atsakė pašnekovas.
-Ach... – Atsidusau. - ... Tik nemanyk, kad aš pykstu, ant tavęs, ant globojančios šeimos. Man tik skauda sielą. Širdis sužeista. Skausmas ir apmaudas skandina ašarose. Aš nepykstu, man skauda...
-Bet pykti žmogiška. – įsiterpė sūnus.
-Taip, teisingai pasakei. Tu protingas ir gali mane suprasti. Pykti žmogiška, bet tai neteisingas mano jausmų apibrėžimas. Man pasiutusiai apmaudu. Tai kankinantis skausmas, kuris jau metus mane apėmęs. Tai ne pyktis.
– Sutiko paauglys. – Galvosiu, kad nepyksti. Gero... Vakaro. – Abejodamas atsisveikino. Užteks. Išsakiau savo skausmą, nes sūnus pasirinko palikti savo šeimą. Pabrėžiau, kad nepykstu ant sūnau, ne kaltinu, bet man neapsakomai sunku ir skaudu. Po valandos paskambinau įmotei. Ji neatsiliepė. Dirbu su savo charakteriu ir jausmais. Todėl nusprendžiau atsiprašyti jos. Skambinau kelis kartus. Pagaliau atsiliepė vyras. Paprašiau, kad perduotų mano, apgailestavimą, kad perdaviau jos telefono numerį įsūnio giminėms.
-O iš kitos pusės, manau, kad neteisinga būtų visiškai atriboti anūką nuo močiučių, senelių, prosenelės, ir brolio. Jie geri žmonės, nėra prasmės juos atstumti. Mošė, Egipte, gavo įsakymą paversti Nilą krauju. Šį Kūrėjo įsaką Mošė perdavė įvykdyti broliui Aharonui, nes kažkada ši upė išgelbėjo jam gyvybę. Tora mus moko, kad privalome būti dėkingi, net negyviems objektams, nes nedėkingumas žaloja žmogaus sielą. Tuo labiau, jei parodai nedėkingumą žmonėms. Todėl mano sūnui, būtų naudinga, jo charakteriui, sielai, jei palaikytų gerus santykius su giminaičiais. – Įtėvis išklausė ir atsakė, kad jie neprieštarauja, kad vaikas bendrautų su giminaičiais, tik kad pats įsūnis nenori... Man labai įdomu, kas dedasi sūnaus sieloje? Kaip jis supranta save, ryšius su socialine aplinka, kuri yra dabar, ir gyvenimu, kuris buvo Lietuvoje? Jis gėdijasi savo lietuviškų šaknų. Tai faktas. Nupjaudamas šaknis, - žudo save. Tai akivaizdu. Gavęs visą pasaulio komfortą, gerbūvį, praranda daug daugiau, praranda ryši su pačiu savimi, su žmogiškumu.
P. S.

Darbas su charakteriu ir emisijomis... Dvasinė ramybė... Išvada.

Džiaugiuosi, kad nesupykau. Pokalbis sujaudino. Praradau ramybę. Bet po kelių minučių nurimau. Protas valdė emocijų kilimo ir vystymosi eigą. Manau, kad man pavyko pasiekti teigiamą rezultatą, neprarandant emocinės pusiausvyros. Nepasidaviau nevilčiai, pykčiui, apmaudui. Todėl dėkoju Visagaliui, kad padėjo išgyventi, nelengvą išbandymą. Su Kūrėjo pagalba, aš galiu vystytis, keistis, dvasiškai augti, stiprėti. Šis pokalbis slepia daug nuoskaudų, teik mano, tiek sūnaus, bet yra viltis...

 
2020-04-18 21:26
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 1 Kas ir kaip?
 
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą