Driežas kaistantis saulėje (vasaris)

Jis nemokėjo bendrauti su kitais. Ir neturėjo nė mažiausio noro. Tiems seniokams mokslininkams, kurie uoliai teigė, kad nuo pirmos zigotos įsčiose žmogus tėra socialus gyvulys, be motinos meilės, draugų artumos homo sapiens yra žlugęs. Tiems seniams šis vangus, iš pirmo žvilgsnio niekuo neišsiskiriantis paauglys nušluostydavo nosį vien egzistuodamas. Justas vengė bendrauti, o jeigu likimas pametėdavo bent šiek tiek nuoširdesnį pokalbį, atsakinėdavo sausai, dalykiškai, tuščiai užpildydamas erdvę, nepalikdamas nė vieno atviro laisvo kampelio asmeniškumams, trumpomis kietomis frazėmis, lyg plačiais kirvio mostais stengdavosi kuo greičiau nukirsti dialogo kamieną ir jo išsikerojusią lapiją, visus klausimus ir atsakymus – viską, kas slypėjo žmogiško ryšio vaisiuose, atmetęs maudavo šalin nuo tų apsiseilėjusių skystasielių. Jo „pažįstami“ žinojo šio mokinuko vardą ir nieko daugiau, o jeigu kuris nors ir užkalbindavo kelyje pasimaišiusį Justą, tai nuoširdžiai pradėto dialogo kamienas, apmėtytas tiesiai link šerdies smingančių staigių, sausų kirčių šaltu tonu greitai išsitiesdavo ant negyvo asfalto su dar nepradėjusia kaltis pokalbio lapija. Justas buvo nusibrėžęs nepajudinamas ribas tarp savęs ir pasaulio, mokykloje laikėsi į jas įsikibęs su pirmūnams būdingu uolumu ir stropumu, nors pats visuose dalykuose kad ir oriai, bet sunkiai balansuodavo ties teigiamo balo riba. Principų siena, išaugusi tarp jo ir pasaulio, Justo kasdienybėje tapo tvirtu pamatu, ant kurio ir laikėsi šis, niekuo iš kitų neišsiskiriantis vaikinas.
Per pertraukas užsidaręs tualete, markeriu apibraukdamas pageltonijusių plytelių kontūrus, jis pynė įvairiausius raštus,  po to, gėrėdamasis savo originalumu, ilgai sėdėdavo, apžergęs tualeto dangtį, rankas susidėjęs ant bakelio, nosį įbedęs į šviežiai iškeptą kūrinį. Kad ir kaip jam patikdavo tie spontaniškai gimdavę tagai, prieš išeidamas iš asmeninės darbo galerijos, šedevrą ant išvietės sienos uoliai nugremždavo drėgnomis servetėlėmis, palikdamas ją dar švaresnę negu anksčiau. Arba pasirinkęs atokų kampą, vėpsodamas pro langą, apžiūrinėjo senomis plytomis iškloto mokyklos kiemo grindinio įtrūkimus, jam primenančius sulysusio narkomano venų rezginius, ar skaičiuodavo paukščius, kuriems pavydėdavo laisvės, kurios tie išlepinti rajono balandžiai patys nesuvokė. Kartais, galingai užsisvajojęs, pats supanašėdavo į skystaprotį balandį ir nemirksėdamas buku žvilgsniu klaidžiodavo po savo slapčiausių troškimų pilnas tolimiausias sielos kerteles, kol iš susijaudinimo pradėdavo virpėti akių lėliukės. Tuomet jis įsivaizduodavo, kaip pasaulyje žmonės, atsiradus naujam, mirtinam virusui, lyg žiedai nuvysta ir miršta, vasarą užklupti negailestingos kaitros. Ir tik jis, vienintelis atsparų geną turintis žmogus, išlieka - kenčiantis kaktusas - išaugęs tolėliau nesuskaičiuojamų pievų, sausakimšų viena nuo kitos nė mažiausiu dygliu nesiskiriančių rožių, pasipūtusių narcizų ir veidmainių saulašarių, šiems tuštiems augalams sunykus dėl nepakeliamo karščio, jis, vienintelis likęs gyvas augalas, pasaulio dykynės viduryje lieka išsvajotoje vienatvėje, narsiai džiūti toliau. Dažnai taip stipriai paskendęs savo svajonėse, jis prarasdavo laiko ir vietos nuovoką, o akių lėliukės iš malonaus susijaudinimo pradėdavo virpčioti. Pajutęs skausmą akyse, Justas nuramindavo liguistą vaizduotę, skerdžiančią visus aplinkinius žmones, ir tada, susijaudinimui praėjus, tykiai fantazuodavo apie sau pasiekiamus, kasdienius malonumus: grįžus namo iki galo uždaryti žaliuzes, paskutinius vartus į realų purvinų žmonių žiedų pasaulį, ant jų užsimesti storą vilnonę paklodę, kad nė vienintelis spindulys-pasalūnas netrikdytų jo vienatvės, pastatyti didelį virdulį čia pat, ant plytinės krosnelės prie sofos kavai, susmulkinti hašišo likučius, tą lipnų plasteliną, kurio gabalėlius, žadančius trumpą, bet svaiginantį džiaugsmo pakaitalą, kaip įgudęs savo darbą mylintis chemikas, su meile maišys su tabaku, akylai žiūrės, kad medžiagos pasiskirstytų tobulais kiekiais, tobulam efektui pasiekti, nes šis skulptorius sau lipdė ir džiaugsmą, ir meilę, ir gyvenimo pilnatvę. Taip jis pasirinko tenkinti savo žmogiškojo ryšio poreikius. Juk tai buvo lengviausia prieinama ir panašiausia forma. Kaip įsimylėjus, drugeliai plakasi kutendami skrandžio sieneles, taip jie plakasi ir per bongą šovus tirštą dūmą iš pusės gramo žolės. Įsimylėjimo, nuo geros „gankės hajaus“  beveik neatskirsi. Kartais Justui suvirpėdavo širdis, permąstant pastarąją frazę. Bet tik retkarčiais. O kol medžiaga buvo pakenčiamos kokybės, nebuvo dingsties liūdnai dūsauti.
Justui, kaktą įrėmusiam į šaltą lango stiklą, galingai užsisvajojus atokiausiame mokyklos koridoriaus kampe, akių obuoliai pradėjo virpėti ir nuo spaudimo išsipūtė taip smarkiai, jog visas kūnas pradėjo krūpčioti nuo skausmo. Tik nuo savo svajų kankinystės išgelbėjo pavargęs mokyklos skambučio čirškimas.

„Nespėjau padaryti vienintelio veiksmo, kurį turėjo atlikti mano nevykęs kūnas. Šūdas. Po galais, Justai. Visiškas debilas“. Tokia įkyraus skambėjimo išgryninta mintis plakėsi jo kaukolėje, širdžiai vis greitinant ritmą. Šis paprastas nutikimas, skambučiui suskambus įžengti į klasę ir atsisėsti į savo vietą, Justui atrodė kaip ilgas, pažeminimų ir paniekos kupinas kančios kelias.
Paprastai, penkias minutes prieš anglų kalbos pamoką, vos atėjus mokytojai, kuri buvo punktuali kaip šveicariškas laikrodis, išdidžiai prisegtas ant jos riešo, Justas greitai įslinkdavo į klasę ir, susirangęs paskutiniame suole, tuščiais vyzdžiais įsisiurbdavo į kokios kitos pamokos vadovėlį, kad niekam nekristų į akis. Nekristi į akis buvo išganymas, kurį jis dabar, nesuvaldęs savo paleistuviškų svajonių, paleido vėjais.

„Gerai, susikaupk, tai tik pora dešimčių žingsnių, prisiglaudus prie klasės sienų. Turėčiau kaip nors ištverti“. Jį vimdė, prisiminus paskutinį sykį, kai pasiklydęs kankinančiose fantazijose, į pamoką nespėjo ateiti ankščiau, tad teko brautis į klasės galą, suvaržytam virtinės klasiokų akių, stebinčių jį smerkiančiais žvilgsniais. Ta purvinų prasiskleidusių žiedų masė, iš smalsumo linkstanti į jį, lyg į vienintelį šviesos šaltinį, baisiai dvokė. Justas nepakentė jų užterštų akių smarvės. Į pamoką jis galėjo neiti, bet pažadas, kaip ir visi Justo principai, buvo nelaužomas. Tai buvo jo pagrindas, į kurį pasirėmęs, jis šiaip ne taip dar galėjo irtis per gyvenimą. Ant vienos iš jo pamatų plytų buvo parašyta: „Greičiau viską pribaigti ir nešdintis savais keliais, už jaukių žaliuzių, kur nebus nė vieno žiedo aplinkui ir atrodys, jog esi vienintelis, vienintelis tuščioje pasaulio dykumoje. Vis dėlto, tas vaikis turėjo kažką tokio poetiško.

Kad pažadai būtų tvirtesni, kad jis tvirčiau jaustųsi, niekuo kitu negalėjo pasitikėti, tik savo pažadais, kurių besilaikydamas susikūrė tvirtesnį pagrindą po kojomis. Žmones atsveria pažadai.

Išsitraukęs telefoną, Justas paskubomis suspaudė žinutę Romkai. Juk reikia iš karto sau kažką pažadėti, kad būtų drąsiau grumtis.

„Vos tik grįžęs, sumesiu visą gramą“, - nusprendė. Ir žengė porą žingsnių į klasės pusę. Su kiekvienu metru arčiau kabineto, tas dvokiančio klasiokų gėlyno vaizdas vis plėtėsi jo sąmonėje. Ir Justas jautė, kaip įsitempiant gerkloms jo kūnas stingsta, lyg būtų sukaustytas didelių, geležinių grandinių. Ištiesęs delną link rankenos, moksleivis pastebėjo, jog jis dreba. „Nusiramink, tai tik pamoka. Galvok apie gramą, galvok apie tą begalinį svaigulį“. Pagaliau labai atsargiai spustelėjus rankeną, Justas trūktelėjo duris. Įvyko stebuklas. Jos buvo užrakintos. Jis, darsyk paspaudęs rankeną, nedrąsiai patraukė. Durys tvirtai laikėsi, įsikibusios į staktą. Žiedų vaizdinys, iki šiol kaustęs jo kūną, išblėso, ir Justas, pagautas neaiškios ekstazės, kurios priežasties niekas, nė jis pats negalėjo įspėti, tvirtai suspaudė rankeną ir pradėjo ją tampyti lyg beprotis. Įsismarkavęs jis taip stipriai ją tampė, kad ilgame, pilkame mokyklos koridoriuje suskambo nesibaigiantis kankinamų durų girgždesys. Netikėtai pasigirdęs isteriškas juokas, išsiveržęs pliūpsniu tiesiai į jo gležną nugarą surūdijusiomis grandinėmis, vėl surakino Justo kūną, ir tą pačią akimirką pakeitė koridoriui skambėjusią durų aimaną. Justas instinktyviai visu nejudriu kūnu, lyg gipsinė statula ant besisukančios ratu pakylos, ant kulno pasisuko į juoko pusę. Krestelėjus galvą, tamsūs plaukai uždengė akis, o smakras užkabino golfo apykaklę, joje pasislėpdamas. Taip sulindęs į savo kasdienybės šarvus, lyg sulysęs, ligotas vėžliukas, jis stojo pasitikti pavojaus, ką tik nutraukusio jo mažytę triumfo akimirką.
Priešais jį stovėjo juodaplaukė Maša. Vidutinio ūgio, žydraakė klasės pirmūnė. Sunkūs kvadratiniai akiniai, kreivai kabantys ant nosies, bjaurojo iš prigimties simetrišką ir atvirą veidą. Justas buvo sutrikęs. Ne kasdien jis girdėdavo nuoširdų juoką. Tuo labiau merginos.
-Nežinojau, jog tau taip patinka anglų kalba, kad net veržies pro duris, -ji vis dar šypsojosi, dabar jau dėl savo tokio gudraus sąmojo.
-Nežinojau, kad moki juoktis, -pro dantis iškošė Justas ir iškart pasijuto tvirčiau.
-Mokytoja šįryt parašė, jog nebus pamokos, prašė perduoti visiems. Nejaugi negavai pranešimo? -lyg neišgirdusi jo sakinio, supylė Maša.
-Ne, pranešimą tai gavau, bet vis tiek atėjau patikrinti. Matai, nepasitikiu informacija iš antrų lūpų, -ironiškai tėkštelėjo. - O kas kito belieka, kaip kalbėdamasis su kitais, per savaitę išspaudi vos porą žodžių. Ir tai nenorom. Rinkis iš trijų: pašaipa, ironija, arba mikčiok, ieškodamas kažko daugiau ir pūkšk padrikus balsius ir priebalsius, bandydamas būti originalesniam, negu aplinkybės tau leidžia.
Jis greitai permetė ją akimis, nuo pėdų iki viršugalvio. Visa buvo apsirengusi juodai, lyg gedinti jauna našlė viduramžiais. Keistos nėriniuotos kelnės išryškino sultingas blauzdas. Trumpas lieknas liemuo ir gražios mažos krūtys slėpėsi po šiek tiek per didele palaidine. „Gal ir visai nieko, ta Maša, įdomu, kaip ji atrodytų be akinių, be tų keistų nėriniuotų kelnių, tamsios, jai per didelės palaidinės ar, iš viso, be visų tų gedulo rūbų“. Milžiniškas prakaito lašas, užgimęs tarp Justo menčių, nemaloniai pradėjo slysti nugara žemyn. Atrodė, kad tas lašas, taikiai keliaudamas stuburu žemyn, kartu paskui save tempia odą su prilipusiomis prie jos mėsomis, taip plėšdamas visą nugarą nuo hormonais įaudrinto jaunuolio kūno. Pajutus tą koktų, daugelio paauglių nugaras draskantį jausmą, Justą akimirksniu surakino surūdijusios grandinės, tempiančios žemyn.
-Ačiū, viso, - nei iš šio, nei iš to suvebleno ir visu kūnu pasviręs link laiptų, vedančių į laisvę, žingsnis po žingsnio ryžtingai nudrožė tenai taip skubiai, kaip dar niekada nebuvo ėjęs.
Pravėręs mokyklos paradines duris, Justas susigūžė ir porą sekundžių pastovėjo, lyg besimėgaujantis laisve kalinys, pirmą sykį per ilgus metus žingsniu išsivadavęs iš tos niūrios, už nugaros likusios žmogaus rankomis sukurtos skaistyklos perimetro. Apsidairęs ir įsitikinęs, jog aplinkui nėra nei vienos vimdančiai smalsios akių poros, nepastebimai įsikando cigaretę, vis dar drebančiais pirštais prisidegė, ir dūmas po dūmo, bandė ištrinti tą nemalonų jausmą, sukeltą lyg iš niekur išdygusios klasiokės. O gal malonų?
Aišku, buvo tik tai, kad pabėgęs iš įvykio vietos Justas jautėsi lyg pralaimėtojas. Nikotinas greitai tėškė į smegenis, ir to visiškai pakako nuplauti šlykštų spaudimą krūtinėje, pakeičiant jį cheminiu zvimbimu galvoje. Greitais smulkiais žingsniais gimnazistas nėrė į pilkas sovietinių daugiabučių rajono gatveles.
Palei turgų, kitoje gatvės pusėje, rikiavosi daugybė skurdžių ir aptriušusių lyg valkatos medinių namukų. Tarp jų, tartum pasitikėjimo savimi kupinas banditas su stora žibančia grandine ant kaklo, alkūnėmis prastumdęs aplinkinius ir įsibrovęs į pirmas eiles, geltonavo renovuotas juodas dviaukštis, antrame aukšte pasikabinęs auksinį blykčiojantį užrašą: „Lombardas“. Pravėręs sunkias, geležines duris, kurios kraupiai sugirgždėdavo, kiekvieną sykį pasveikindamos klientą, prispaustą toli gražu ne geriausių laikų savo gyvenime ateiti čia, rankomis įsikibus į tai, kas ligi šiol jam buvo neliečiama, idant savo noru apgautas gautų nuvertėjusį irklą - sudriskusių banknotų pluoštą, kuris su dideliu įsitikinimu, šiaip ar taip, turėtų padėti nusiirti link geresnės srovės.
Įžengęs pro milžiniškas metalines lombardo duris, patekdavai tiesiai į mažą kalėjimo vienutę. Dviejų kvadratinių metrų plotas buvo aptvertas storomis, tankiomis grotomis, o už jų trūnijo krūvos įvairiausių daiktų, iš pirmo žvilgsnio, be jokios tvarkos sukrautų vienas ant kito, pasidabinusių geltonomis etiketėmis, ryškiais raudonais skaičiais, žyminčiais jų dabartinę kainą. Bet geriau įsižiūrėjus, net būdamas visiškai bukas, greitai pagaudavai grubios šeimininko rankos šioje betvarkėje įvestą „tvarką“. Kairėje, prie pat durų, buvo išaugusi pirmoji instrumentų krūva. Vienas ant kito sukrauti, lyg sušaudyti karo belaisvių kūnai, niekingų šunų suversti bet kaip į vežimą, gulėjo akordeonai, trimitai, trombonai, dūdelės, fleitos, būgnų dalys ir kiti muzikos instrumentai. Krūvos viršuje, lyg į Everestą įkopęs adrenalino ieškotojas, triumfuojantis prieš gamtą ir prieš jo bendradarbius, šiuo metu plušančius pilkame ofise, didelį bajaną prispaudęs, oriai stypsojo mažas dambrelis, savo geltoną etiketę iškėlęs lyg vėliavą. Šalia krūvos, prie pat ieškančio arba pusvelčiui parduodančio kojų, gulėjo nespalvotos nuotraukos brangesnių instrumentų, kuriuos aštri šeimininko akis, nustačiusi vertesniais, neištrėmė į gėdos krūvą. Taigi, žengęs pro duris, pakliūdavai į vienutę, kurios trijuose šonuose pro grotas atsiverdavo vaizdas į įvairiausių daiktų kalnų masyvūs. Buvo čia ir kompiuterių, statybinių įrankių, laikrodžių, žiemos sporto, kolonėlių, fotoaparatų kalnai. Kliento žvilgsnį, atsivėrus lombardo alpėms, sudarytoms iš įvairiausių uolienų, apakindavo spinduliai, sklindantys iš ant porą metrų už kalnyno esančios sienos, prikaltos storos juodos lentos, ant kurios buvo sukabinta visokiausių auksinių, sidabrinių, gintarinių papuošalų. Tas didžiulis kamuolys, supintas iš įvairiausių spalvų papuošalų, priminė didelę saulę, besileidžiančią į kalnų masyvo glėbį, kuri sudirgino Justo akis, peržengus vienutės slenkstį. Kraupaus masyvių geležinių durų vyrių džeržgesio išbudintas, į šalis siūbuodamas atkrypavo nutukęs, net jam miegant prakaituojantis, Pašos veidas. Jo lūpos visados čepsėjo, tad Justui atrodė, kad šis stambus plačiapetis aferistas nuolatos žindo nematomą motinos krūtį, ir vaizdas nevalingo kūdikio, įkalinto penkiasdešimties metų vyro kūne, jam sukeldavo pasišlykštėjimą. Pašos žvitrios akutės pro grotas visą laiką, pirmiausiai, apžiūrėdavo kliento rankas ir, įdėmiai apčiupinėjusios jas kokią gerą pusę minutės, lyg pagal rankų formą ir pirštų judesius galėtų nuspėti atnešto daikto vertę.  Įvertinęs smulkias kliento plaštakas, žvilgsnis pakilo ir susitiko su pilkomis akimis.
-Juuusti. Galvojau nebepasirodysi. Smagu matyt. Smaguuu, -nutęsė balsį storulis ir smagiai sučepsėjo. Tariant balsius, jis ištęsdavo taip pat dažnai, kaip ir čepsėdavo. Būtent tokių absurdiškų akimirkų metu, kuriose susipindavo du keisti, šio tipo nekontroliuojami įpročiai, Justui ir gimė ta įkalinto kūdikio teorija, kuri vos įžengus į šią vienutę, atgydavo smegeninėje, sukeldama šleikštulį, ir nenugrimzdavo užmarštin, kol ištrūkdavai į lauką.
Skaniai pačepsėjęs Paša mestelėjo: „Ką turi gero, mažiuk? “
Nesibaigiančiam čepsėjimui, lyg kurtinančiam metronomui mušant per ausų būgnelius, Justas iš paskutiniųjų stengėsi tvardytis, mintyse atgaivinęs savo išsvajotąjį tikslą - absoliučią vienatvę, paskendusią šilumą garantuojančioje dūmų aureolėje, susikaupė ir dalykiškai išrėžė:
-Nikolajų, dešimtuką. Toks pats, kokį buvau atnešęs. Tik šįsyk noriu trijų šimtų penkiasdešimties. Kalbėjausi su vienu pažįstamu monetų kolekcionieriumi. Sakė, jog moneta nepriekaištingos kokybės, ir jeigu pasistengčiau parduoti pats, galėčiau lengvai gauti pusę tūkstančio. Bet žinai, man nepatinka terliotis su žmonėmis. Eidamas pro šalį pagalvojau, užsuksiu, permesiu ją tau, sutaupydamas laiko. Aišku, jeigu sutinki su kaina.
-Tai rodyk! -piktai sučepsėjo Paša, nustebintas tokio įžūlaus pareiškimo. Jis buvo vienintelis neginčijamas šio kalnyno patriarchas. Tad vos laikėsi neišplūdęs to mažo snargliaus, kuris iš vienutės dėstė jam savo juokingas sąlygas.
-Tokia pati kaip aną sykį, taigi, sakiau, -mazgius greitai nusiėmė batą ir, ištraukęs iš jo auksinę dešimties rublių monetą su šone nukaldintu caro profiliu, atsargiai ištiesė delne, kad Paša negalėtų jos sugriebti, nes siaurose akytėse pastebėjo nepatenkinto naujagimio pyktį. Žvilgsniu įsisiurbęs į žvilgančią delne monetą, Paša pradėjo rečiau čepsėti, lyg aukso, kuris už gerą kainą greitai paklius į jo purvinus nagus, žibėjimas jį ramintų. Bet akys vis tiek žaižaravo įsižeidusio vaiko pykčiu.
-Na nežinau, mažiau. Lyg ir pabraižytas, ir nemenkai... Be to, tu ir nepasakai tiksliai, iš kur gauni monetas. Ką galiu žinoti, gal jos vogtos? Jeigu pasakysi, iš kur jas trauki, tada mielai nupirksiu. Sutarėm?
Justas tvirtai žiūrėjo į tą ištižusį veidą, o viduje, pats nebūdamas nė kiek religingas, meldė visus įmanomus dievus, kad tik jam pavyktų. Jokio draugo jis neturėjo, viską prasimanė, internete susiradęs monetų kolekcionierių skelbimus. Bet, pastebėjęs nurimusį Pašos kvėpavimą, suprato, jog turi imtis iniciatyvos, ir vienintelė proga rizikuoti įžūlumu yra būtent dabar.
-O tai, jau mano vieno reikalas! 350, ir aš užmirštu, kad aną monetą pardaviau tau pusvelčiui. Arba viso gero.
Mažai betrūko, kad Justo balsas sudrebėtų, bet jis išsilaikė. Bečepsintis, gerai nupenėtas, žinduklis tik suraukė kaktą ir bukai toliau žiūrėjo jam į akis, netardamas nė žodžio. Justas nusigręžė ir jau norėjo išeiti pro duris, bet, ačiū dievams, jo kūną staigiai atsuko pasivijęs geranoriškas balsas:
-Gerai gerai, mažiuk, sutarta, nors ir nelabai noriu, bet žinok, geraaa geraaa šiandien mano nuotaika, ruošiuosi anūkės gimtadieniui, jau trys metukai! Bet, įsidėmėk, jeigu ne mano Mašenka, nieko pešęs nebūtum. Ir mandagiau su vyresniais, mazgiau. Dar ūsai nesikala, o jau putojies kaip pasiutęs šuo.
Kalbėdamas Paša pro vartus iškišo mažą, riebaluotą kumštį. Tada pasuko riešą, ir prakaituotas delnas išsiskleidė lyg dvokiantis lavongėlės žiedas. Justas, dviem pirštais laikydamas monetą, nedrąsiai įspraudė ją į patį plaštakos vidurį, o Pašos delnas, kaip tik to ir laukęs, tarytum milžiniški lokiui skirti spąstai, užsitrenkė, su moneta sučiupdamas ir Justo leteną. Paša žaibišku judesiu, lyg sekundei būtų atjaunėjęs trisdešimčia metų, trūktelėjo ranką į save taip, kad Justo petys atsidurtų skylėje tarp grotų, ir, ją sukdamas, užlaužė. Vaikinas veido profiliu ir visu kūno šonu lyg pleištas įsispraudė į plyšį tarp geležinių strypų. Jo metalinėse grotose įsimūrijusi ausis, atsidūrusi virbų tarpe už poros centimetrų, dabar kaip niekada, aiškiai jautė tą pagreitėjusį senio čepsėjimą. Tarytum botago kirčiai, primenantys cirko lokiui, kas čia šeimininkas, jie čaižė ausies būgnelį. Justas laisva ranka kuprinės kišenėlėje sugniaužė markerį. „Jeigu jo veidas priartės bent per milimetrą, smeigsiu tiesiai į akį. “ Jam atrodė, jog tas ištvirkėlis nori suvalgyti jo ausį, lyg kokį purų desertą, o vis greitėjantis čepsėjimas, dar garsiau skambantis smegenyse, pranašauja su kiekviena sekunde vis labiau augantį apetitą, ir delnas taip stipriai suspaudė markerį, jog plaštakos paviršius pamėlo nuo išsipūtusių kraujagyslių. Netikėtai spąstai, auksinę monetą jau seniai prariję savo mechanizme, atsivėrė, ir Justo kūnas, pajutęs laisvę, automatiškai atšoko, vien tam, kad būtų parblokštas skardaus ir nuoširdaus naujagimio krykštavimo. Paša ūkčiojo, gukčiojo ir kikeno, apsikabinęs rankomis per liemenį, pertraukomis garsiai kriukteldamas - lyg šernas aptvare, nepraradęs išdidumo, oriai parodantis savo pavergėjui, kad jis vis dar bandos vadas, nors jo laisvė apribota aukštomis gardo sienomis.
Tas žinduklis, tirtėdamas iš juoko, išsitraukė krūvelę naujų penkiasdešimtinių ir jas, dukart perskaičiavęs, pro grotų angą atkišo atvirame delne. Tik iš išgąsčio drebantis Justas nė nesiruošė rizikuoti, lįsdamas į šito gudraus spąstininko zoną. Paša pastebėjęs, kad vaikėzas virpa, palenkė delną ir septynios naujos penkiasdešimtinės, lėtai plazdendamos, kaip už poros minučių mirsiantys cukrinukai, lengvai nutūpė ant žemės.
-Mažiuk, nusiramink. Kaip tu seniui be jokios pagarbos į akis, tai viskas gerai. O man... man irgi pajuokauti galima, - išsiviepė iki pat ausų lyg vaikas, apsimetantis nesuvokiąs savo kaltės.
Justas susitvardė, lėtai susirinkęs pinigus, pakišo bate po kulnu. Kreivai pasižiūrėjo į tą šlykštų patriarchą ir išėjo. Šeimininko veide tuo tarpu atsispindėjo nugalėtojo šypsena:,, Mažas šikniau, dar ne taip būčiau tave pamokęs, jei tik būčiau tikras, jog niekas neateis per tas nelemtas duris. “
-Žinok, tuuu visada čia laukiamas, Justi, -su pasimėgavimu burbtelėjo žinduklis, jau durims užsidarius, godžiai žiūrėdamas į rankoje spindinčią auksinę monetą ir pradėjęs ritmingai čepsėti lūpomis, lyg jam dabar iš tikrųjų būtų sukilęs apetitas, ir dingo nuosavo alpių kalnyno masyvuose.
Tik sunkioms metalinėms durims sukriokus, užsiveriant užnugaryje, Justas pajuto šiokį tokį palengvėjimą. Lyg tos sunkios grandinės, apsivyniojusios kūną, būtų sutrūkusios ir liktų tenai, tarp aukštų grotų, toje vienutėje kaliniams kankinti, prižiūrimoje peraugusio kūdikio – ten, kur joms ir vieta. Bet tokios netikėtos pergalės svaiguliui dingus kartu su paskutiniu adrenalino lašeliu organizme, Justas prisiminė, kad esąs prie turgaus - pavojingiausioje vietoje savo mieste. Jis movė į pirmą pasitaikiusį autobusą, pavažiavo kelias stoteles, išlipęs dideliu lankstu apsuko tą nykų vienaaukščių rajoną, kur kiekvienas suklypęs namas su aukštai iškelta vejarode arba šone ant stulpo pakibusia vėliava, atrodė lyg agresyvus valkata, grasantis iškeltu kumščiu, jam primindamas tą plačiapetį stambų lombardo savininko siluetą, riebia prakaituota ranka. Pagaliau, priėjęs išlaužtą metalinės tvoros segmentą, jis nuokalne pasileido per krūmynus link upės. Prasiskynęs per miškelį, išdujojusį tarp upės vagos ir pėsčiųjų tako, susiradęs mažą proskyną, joje pažįstamą akmenį, prisėdo ir godžiai užsirūkė. Dabar jam reikėjo tik laukti. Laukti vienintelio gyvenimo pranašo, kurį jis pripažino. Tą, kuris tarp kiaušų ir „trauzų“ sintetikos nešiojosi paketėlį medžiagos, leidžiančios akliesiems praregėti, kurtiesiems išgirsti, raupsuotiesiems pagyti, o vienišiems pamiršti. Aišku, kad šie stebuklai trukdavo tiek, kiek veikė pati medžiaga. Priklausydavo nuo kokybės: medžiagos grynumo ir jos priemaišų. Bet galų gale viską pasvėrus, kiekvienas pasirinkdavo savo pasaulį, o Justas jau seniai buvo apsisprendęs. Užgesinęs cigaretę, jis įsidėjo nuorūką į kišenę, nenorėdamas išduoti upės, ir taip, sprendžiant iš nuorūkomis nusėtos pakrantės, išniekintos kitų. Tai žmonių nuolatos atliekomis prievartaujamai, natūraliai gražiai kekšei, jis juto tvirtą draugiškumą. Klodai šlamšto, plūduriuojančio pakrantės dumbliuose, darsyk patvirtino, jog ji buvo vieniša ir negerbiama. Justas norėjo taip manyti. Jam reikėjo, kad kas nors jį bent kiek suprastų, kad ir ta pati, visados skubanti upė. Dumbliuose besiplakantis žalsvas antinas bukai sukrykė, ir vaikinui dingtelėjo, jog dabar pavasaris. Jis beveik niekada neatkreipdavo dėmesio į tai, koks dabar metų laikas. Keista, praradus laiko nuovoką, išlaikyti tokią būseną, kai danguje besirungiant ir pastoviai keičiantis metų laikams, tu visąlaik gyvenimu brendi panarinęs galvą žemyn, žvilgsniu ropodamas per grindinį. Bundančio pavasario suvokimas glostė Justo vidų, ir jis nemaloniai, o gal visai maloniai pasijuto išsiviepęs keista, labai retai treniruojama šypsena sučiauptomis, suskilinėjusiomis lūpomis.
Miškelyje pasigirdo šakų traškėjimas, o netrukus ir smulkūs greiti žingsniai. Justas, pajutęs slegiantį grandinių svorį visame kūne, lyg kažkam jas priveržinėjant, įsitempė kaip styga . Iš krūmų sienos lyg miklus driežas išlindo mažas, liesas berniukas. Jis buvo šviesiomis akimis, tamsiais treningais, juodu džemperiu su kapišonu ir pilka kepure su snapeliu, dengiančia akis. Ant liemens kabėjo vyriška rankinė, smulkiems daiktams susidėti.
„Dar viena, apsišarvavusi tamsa dėmė tarp žmonių, gedinti pačio gyvenimo“, - pagalvojo Justas ir pats nusistebėjo tokia kreiva mintimi. Bet tai buvo ne vaikigalis, o devyniolikmetis Romka, puikiai pasislėpęs tipinėje devyniasdešimtųjų bandito uniformoje. Tik ji nė kiek netiko nei prie jo smulkaus vaikiško sudėjimo, nei prie šviesių plaukų ir geraširdiško žvilgsnio. Apsiblaususiomis akimis ir kreivu šypsniu Romka pasveikino Justą.
-Bonjour, mano mielaširdingas drauge. Norėčiau jūsų paklausti, kam kvietėte taip netikėtai. Nejaugi jūsų širdis taip stipriai linksta prie mano kuklaus, bet šiuo laiku ypatingai nuostabaus asortimento, kad negalite palaukti iki rytojaus, kaip ir buvome sutarę, -jis šelmiškai šyptelėjo.
-Atsargos baigėsi, tai ir raštelėjau. Galvojau šiandieną pratempti su likučiu, bet žinai, kaip ten su tais gerais norais išeina...
-Galite daugiau nieko nesakyti. Imsite, kaip visada, o gal galiu jus sudominti naujaisiais patiekalais, ką tik iškeptais mano patikimųjų kulinarų. Tau tik pačios geriausios kokybės, - jis kaip galėjo mandagiau nusilenkė. Judesiai buvo staigūs ir laužyti, jis kalbėjo su įkvėpimu. Iš jo minkšto veidelio sklido dangiška ramybė. Jo kokainas, gal ir nebuvo geriausios kokybės, bet vežė puikiai.
-Romka, gal gali baigti šitą spektaklį? Skubu. Paimsiu, kaip visada. Ir nieko nenoriu daugiau.
-O kaip tau patiko tie lapeliai, ką? Geras?
Justas, nieko neatsakęs, neskubėdamas iš bato išsitraukė du šimtus eurų ir padavė Romkai. Tas, savo ruožtu, pasikapstęs kiaušuose, išsiėmė didelį paketą ir apmainė į pinigus.
-Geriausia rūšis. Olandija, seni. Pauostyk, iškart suprasi, kad geras. Žiūrėk! Net kristaliukai matosi, o dūmas, na, pats išbandysi, kaip mis Nyderlandai bučinys, o po antro ar trečio - tai kaip naktis su ja dvidešimt penkių žvaigždučių apartamentuose, -nežinia iš kur jis traukė tuos palyginimus, bet kiekvieną dieną susigalvodavo, kaip išgirti savo produktą vis kitaip.
-O, klausyk, nuo kada žmonės pinigus bate nešiojasi, nu tu ir keistuolis, -pašiepė Romka, nesulaukęs jokios reakcijos į jo manymu vykusią savo prekės panegiriką.
-Bato kulną paversti į piniginę tau atrodo keista? O kad pats, „trauzuose“ įsirengęs saugyklą šlamančiams ir medžiagoms, tai visai kitas reikalas, ar ne? Tiesiog nenoriu, kad mano kiaušai trintųsi į tūkstančius rankų perėjusius banknotus. Neatrodo tau, kad leisdamas kupiūroms trintis į tarpukojį, tu leidi savo kamuolius grabinėti tūkstančiams nepažįstamų žmonių rankų. Mane tai iš dalies vimdo. Dar vieną, kitą tavo kūšplaukį ant paketo galiu pakęsti, bet ir tai su dideliu avansu, žinodamas, vardan ko aukojuos. Bet kupiūros „trauzuose“ ar kulne - nepalyginami dalykai.
- Gerai, Justi, supratau, - jis nenoriai susikišo kupiūras į trumpikes, tarp jų stojo tyla, abu pakreipė žvilgsnius į nuolatos tekančią upę. Staiga, abudu įšsiviepė ir prapliupo juoktis. Spigus, su pertrūkiais, lyg mažos mergaitės Romkos juokas puikiai derėjo prie Justo vienodo „Cha cha cha“, kartojamo nesuskaičiuojamą galybę kartų, lyg jo burna būtų juoko kulkomis šaudantis kulkosvaidis, maitinamas nesibaigiančia amunicija.
Justui netgi šiek tiek patiko šis apsukrus berniokas. Kartais Romka nedvokdavo, kaip visa aplinkinė supuvusių žiedų puokštė. Jis turėjo kažką nuoširdaus savyje. Arba jis tikrai mokėjo suvaidinti, jog turi. Puiki charizma. Pasitelkęs visą savo iškalbą ir apsukrumą, Romka galėjo tapti sėkmingu verslininku ir kilti aukštai. Deja, jis buvo gimęs tarp pilkų penkiaaukščių, vienišos, vos galą su galu suduriančios motinos šeimoje. Jo geriausi draugai trylikos jau svaiginosi žole, o penkiolikos, prasidėjus amfetamino pandemijai, jų niūriuose, sovietų dizainerių projektuotuose kambariuose, kažkam reikėjo pasirūpinti medžiagų tiekimu. Gimęs su verslininko gyslele, antroje klasėje visą mokyklą jau aprūpinęs petardomis iš Gariūnų, Romka su įkvėpimu ėmėsi šio, likimo pametėto darbo, kuris vėliau, užmezgus tam tikras pažintis, tapo jo gyvenimu.
Tą rytą Romka, naujagimių skyriuje gimęs su kibirkštimi krūtinėje, rėkė taip garsiai, kad daktaras, pripratęs prie kūdikių klyksmų, iš karto perdavė jį seselei ir greitai išbėgo parūkyti. Pats, per ilgus metus ligoninėje priiminėdamas kūdikius, jis pirmą sykį girdėjo tokį keistą klyksmą. Dažniausiai, tai būdavo baugštus, garsus tonas, atsiduodantis gyvybe ir išgąsčiu, kylančio iš pirmojo įkvėpto oro gurkšnio pojūčio. Romka verkė labai garsiai, o jo klyksme, nuo pat pirmos natos glūdėjo veriantis širdį liūdesys. Lyg stebuklingos nuojautos pagautas, jau matė, kur jį nuves jo vargingas gyvenimas. Jis buvo gimęs žlugti. 
Apie Romką Justis ne daug ką žinojo, tik prasilenkdavo žaliuose rajono kiemuose nuo vaikystės, ir šitas šviesus mažaūgis vaikinas visą laiką šiltai pasisveikindavo, lyg jie būtų tikri draugai. Ne taip kaip kiti, nusukdavę akis į šonus arba šaltu veidu įžūliai su pašaipa spoksodavę į per didelius ir neskoningus Justo rūbus. Gal tik dėl to, jis galėjo jį pakęsti, net jautė kažin kokį artumą. Ne taip, kaip su kitais žiedais, jautėsi jam šimtąkart artimesnis nei kitiems.
Pagaliau nurimę po netikėtos juoko lavinos įsiveržimo, jie taikiai stebėjo upę, tekančią kažkur tolyn, tarytum sutartinai vienas kitam būtų leidę atsikvėpti nuo gyvenimą vejančio laiko. Romka pasuko galvą į Justą, bet pastebėjęs, kad tas nereaguoja į jo žvilgsnį, vėl veidu paskendo upėje. Taip jie stovėjo kokią gerą pusę minutės, kol karštas šviesiaplaukio charakteris neišlaikė.
-Tai kur ten taip skubi? Ką?
-Jau pavėlavau, nebesvarbu, - lyg niekur nieko numetė Justas.
-Tada parūkom, statau, - su giedru romumu ištarė Romka ir pradėjo tarp pirštų smulkinti jau seniai tam reikalui delne besivartantį žolės gramą, vis dar žiūrėdamas į upę. Justas, greitai iš kuprinės išsitraukęs anglų kalbos vadovėlį ir išplėšęs lapą, sulankstė „palianą“, atlenkęs po cigarečių pakelio dangteliu paslėptą, lyg tam ir skirtą lapelį, išrovė jį ir susuko gilzę. Taip jie ir stovėjo vienas šalia kito, beveik susirėmę pečiais, stebėdami upės tėkmę, o ilgas, meistriškai Romkos susuktas „kasiakas“ smilko, keliaudamas iš lūpų į lūpas. Nustekenti seratonino receptoriai abiejų kūnuose, iš THC gavę paraginamąjį spyrį į ir taip jau nuo nuolatinio varinėjimo sulysusį užpakalį, išspjovė truputuką medžiagos. Justas pajautė, kaip grandinės truputį atlaisvėjo. Jo kūnas, iki šiol nepastebimai išsitempęs, staiga suglebo. Jis delnu tvirtai apglėbė savo gerklas, lyg norėtų čia pat pasismaugti. Pirštais jas tvirtai paminkė. Kaklas buvo suglebęs, minkštas lyg pūkinė pagalvė. Nežmoniškai storos Justo gerklos visada atsileisdavo vos parūkius, ir jis, tokiomis sekundėmis jausdamasis laisvas nuo savęs paties, mėgo jomis žaisti. Jiedu atsisėdo ant akmens, nusisukę nugaromis, bet atsiremti vienas į kitą, kad būtų patogiau, visgi nedrįso. Laikas bėgo, o jie sėdėjo tylėdami. Justas pajuto, kad ir šitas vaikis nuolatos vaikšto supančiotas savųjų principų, gimusių iš nedosnios aplinkos: jiedu turi kažką panašaus. Lyg tai būtų kokia keista žymė. Abu buvo savaip nelaimingi, savaip nuskriausti likimo. Ir tai juos suartino, jiems patiems to nesuprantant.
Justą pradėjo slėgti aplinkui širdį atsiradęs svoris. Lygtais krūtinėje, po šonkaulių narvu, būtų įsispraudęs didelis smėlio maišas. Jis juto, kaip tas kietas gumulas, vis labiau augdamas, po truputį juda žemyn, spausdamas širdį, skrandį, plaučius ir žarnas. Jo rankos nuo svorio pradėjo drebėti, o pėdos pažliugo prakaitu. Smėlio maišas, vis didėdamas, greitino širdies ritmą, ir Justui atrodė, jog jis jau užima visą įmanomą kūno ertmę, visus organus ir kraujagyslių raizginius, lyg galingas cunamis staiga užklupęs taikų, nieko neįtarusį pakrantės miestelį. Jis žaibiškai plėtėsi, ir po keliasdešimt sekundžių slėgė kūną taip, jog atrodė, kad smėlis grūmėsi vien tik su vieninteliu organu, dėl ypatingo elastingumo sugebėjusiu jam pasipriešinti - oda. Nuo saulės vengimo ypatingai balta kūno užtvara, žyminti paskutines ribas tarp jo organizmo ir aplinkos, bet kada galėjo trūkti, ir jis, čia, tiesiai Romkai prieš akis, arba, tiksliau sakant, prieš nugarą, išplyštų išvirkščias, palikdamas tik vis pastoviai besidauginantį smėlio masyvą, kol šis, savo ruožtu, lengvabūdiškai daugindamasis, gelsvoje jūroje paskandintų visą pasaulį. Ta geltona biri masė buvo sudaryta iš visų, Justo uždarytomis lūpomis įkalintų išgyvenimų. Joje buvo ir ką tik patirtas stiprus išgąstis, atsineštas iš lombardo vidaus, ir neaiškus jausmas, kilęs bėgant nuo Mašos. Tenais, besidauginančio smėlio smiltelėje, viena nesibaigianti vienatvės kupina naktis priminė, kaip du vandens lašai į ją panašią praeitos dienos naktį, kuri, savo ruožtu priminė identišką vakarykštę naktį - ir taip ratas sukosi be galo. Tenais plakėsi spėlionės, kaip susiklostė jį vienatvėje palikusių šeimos narių gyvenimai, bandymai nuspėti savo šaknis, savo gimdytojų išgyvenimus. Visos tos liguisto, vienišo proto sukurtos  iliuzijos, gąsdinančios galimybe atspindėti tikrovę, susimalusios krūvoje, besitrankančios viena į kitą, gimdė tokias pat neįmanomas, bet galimybe būti realiomis gąsdinančias savo kopijas. Justo kaklą suparalyžavo įsitempusios gerklos, lūpos nežymiai prasivėrė, ir ant jų atsirado maži seilių lašeliai. Atrodė, jog reikia atidaryti burną, pasakyti kažką tikro ir su kiekvienu nuoširdžiu žodžiu, springstant nesuskaičiuojamomis smėlio smiltelėmis, ištrūkstančiomis į išorę, vaduotis iš šios beprotybės, kuri, rodos, kilo iš niekur. Iš pačios vidaus gelmės. Lyg plaučiai, vėl atsigavę, pradėtų stumti tą svetimkūnį laukan, tiktais jau oro pavidalu, valydami kūną ir sielą. Tai buvo ne pirmas kartas, kai Justas susidūrė su tokiu milžinišku nerimo priepuoliu. Dažniausiai, tai būdavo laiku, kai visi žmonės buvo sugulę, to vienišiaus bemiegių naktų metu, kaip greitai pasirodysiančio danguje saulės disko nuojauta pažadindavo šią viduje įkalintą, niekada į realybę neįsiveržusių jausmų masę. Tada Justas kūnu, tampomu traukulių, ridinėjosi lovoje, sukandęs dantis, ir norėdavo rėkti, bet nepajėgdavo, norėdavo atsistoti, bet nekontroliuojamų konvulsijų tampomas kūnas nepasijudindavo iš vietos. Tada jis melsdavo, melsdavo visų dievų, kad atsiųstų jam artimą sielą, kažką, kas galėtų išklausyti jį, arba netgi ramiai stovint prie jo, savo būvimu paliudytų jo kančią, taip ją palengvindamas. Bet greitai krūtinėje gimęs nusivylimo savimi jausmas, nuvydavo tokias mintis. Tas jausmas išnykdavo nerimo tvane, ir vėl atsirasdavo artimo prašanti malda. Pirmą sykį jį ištikus tokiam stipriam nerimo priepuoliui, Justas, drebančiu kūnu, vos ne vos prišliaužęs prie telefono, surinko numerį 112  ir jau ruošėsi ištarti du žodžius: „ Nebegaliu daugiau. “. Bet, surinkus numerį ir išgirdus užsimiegojusį, abejingą vyriškio balsą, jo  principams paėmus viršų, nepratarė nei žodžio, kol vyriškio balsas, porą kartų priekaištingai pakartojęs „alio“, buvo nutrauktas pypsėjimo. Jis prisiminė psichiatrų milžiniškomis vaistų dozėmis nušertą močiutę, tuščiomis akimis, lyg joje jos pačios nebūtų, bukai slankiojančią nuo sienos prie sienos siaurame psichiatrinės ligoninės koridoriuje, ir, tėškęs telefono ragelį į sieną, susmuko ant grindų. Dabar, kankindamasis ant to pažįstamo akmens, jis irgi norėjo ištarti du žodžius: nebegaliu daugiau. Arba vieną, bent vieną žodį, šiam atviram, draugiškam vaikinui. Bet, neapykanta aplinkiniams buvo tokia pat beribė kaip viduje įkalinta smėlio masė. Tad ir taip visą kūną nepakenčiamai stipriai veržiančios grandinės dar giliau sulindo į odą, dabar jau padėdamos Justui išlaikyti vidinį spaudimą. Jis  dar stipriau sugniaužė kumščius, judindamas sukietėjusias, lyg išsausėjęs betonas, gerklas, bandė tolygiai traukti orą, o lėtai krutindamas pėdas, batų padais rausėsi į pievą, idant jaustųsi būti tvirtesniam, bandė save įžeminti.
Romka, tuo metu skaniai laižydamasis lūpas, nuo dūmų pageltonijusius dantis, ant telefono ekrano taisėsi sau eilinę liniją kokaino ir gyvenimo pakeleivio nepastebėjo. Kruopščiai, kortele sustumdęs vieną liniją, ir greitai ją įtraukęs, jis tuoj pat pabėrė daugiau ir pradėjo savo mažą žaidimą, kurį dažniausiai darydavo, kad atitrauktų save nuo minčių. Jeigu telefono ekranas būtų didelis stadionas, o milteliai geriausios futbolo pasaulio žaidėjai, tai jis būtų didžiausias futbolo fanatikas, pats vienas užsisakęs visą stadioną, stebėti šioms nuostabioms varžyboms. Jis jautėsi lyg diktatorius, užsisakęs visas eiles stadione vien tam, kad nė vieno buvimas nesutrukdytų jam stebėti šių nuostabių varžybų, ir jis,  visas iš varžybų kylančias emocijas, sugertų pats vienas. Romka meistriškai stumdė miltelius. Iš krūvelės jis mikliai padarydavo vieną, dvi, po to keturias eilutes, visaip jas išsukaliodavo, lyg ateivis lazeriu ant žemės dykumų iš kosmoso braižytų visokiausius jo matytus šios planetos atvaizdus. Milteliai šoko keistą šokį ant to telefono dėkliuko, ir jį tai ramino. Taip pat jį ramindavo skaičiuoti banknotų krūveles, tada jas išskaidyti ir vėl skaičiuoti. Jis nejautė pasitenkinimo skaičiams. Tiesiog mėgo tą stambios kupiūros trynimosi garsą į stambesnę kupiūrą, tą nuostabų šiugždėjimą, sklindantį čia pat, iš tavo paties rankų. Toks improvizuotas muzikos instrumentas jo širdžiai buvo mieliausias. Kadangi ne kas dieną jo rankos užsitarnaudavo su pagarba apkabinti pluoštą banknotų, Rimas visada pasirūpindavo, kad jam netrūktų kokaino.
Be garso stenantis Justas laikėsi iš paskutiniųjų ir stipriai sukandęs dantis laukė, kol nerimo priepuolis po truputį ims slūgti. Dėl Romkos buvimo šalia, jis savo galvą, apgultą įvairiausių minčių, suko mažiausiai. Šis sėdėjimas ant akmens, nugara vienas į kitą, buvo tarsi jų kiekvieno susitikimo užbaigiamasis ritualas. Tai panašu į du didžiausius priešus, atsidūrusius negyvenamoje saloje, vienas kito vengiančius iš tyros neapykantos. Bet abudu, įdėmiai stebėdami savo salos pusės vandenyno gabalą, viduje jie žinojo, kad kitam, likimo išrinktam pačiam netinkamiausiam kolegai, prisišaukus laivą, pats bus išgelbėtas, todėl kiekvienas, akylai stebėdamas savo pusę, dėl kitos ir jautėsi absoliučiai ramus. Ir visgi viduje nejausdami vienatvės, nors iš pažiūros vieni, kiekvienas savo pusėje, lyg ant salos, ant to pažįstamo akmens, kiekvieną sykį jie prasėdėdavo bent pusvalandį. Justas, akimis sekdamas tekantį vandenį, lėtai klaidžiodavo po savo mintis, o Romka vis žaidė savo originalų žaidimą, kartais įtraukdamas kokią rašto ritmo neatitinkančią eilutę. Laikas tekėjo, o nerimas vis stipriau spaudė Justo vidų, ir oda jau pati skverbėsi į grandines, lyg pasidavusi perduotų joms visą svorį. Šiame žmogaus apleistoje, šiukšlėmis nusėtoje upės vingio įlankėlėje, jie buvo saugūs nuo normalių svetimų žvilgsnių, bet vis dar nedrįso būti savimi, kartais nedrįsdavo būti savimi prieš pačius save. Bet šį sykį vienas iš jų palūžo. Netikėtai, pasigirdus šešiems greitiems trūktelėjimams ir ilgokam atodūsiui, už nugaros Justą pasiekė Romkos žodžiai: „Nebegaliu daugiau! “
Justas dar niekada negirdėjo jį kalbant tokiu prislėgtu tonu. Žodžiai krito lėtai, su dideliais tarpais, lyg sunkiausi akmenys, pirmieji suritinami į užsimezgusios draugystės pamatą: „ Nebegaliu grįžti namo. Tiesiog, vos peržengus namų slenkstį, man daros šlykštu. Imuosi visko, kad tik nebūčiau tenais, užsikraunu daugiau nei bet kada, dirbu viršvalandžius, o vakarais einu į kazino. Suprantu, kad tai kvaila, kad tie mirksintys aparatai tik suryja paskutinius pinigus, bet pinigų aš turiu daug, ir laiko, kurį visaip švaistau, kad tik nebūčiau namie. Kiekvieną vakarą ji man rašo, ar ateisi, atrašau, kad būsiu, ir būsiu dvyliktą. Bet atėjus dvyliktai valandai, tiesiog metu monetą po monetos į blizgantį aparatą ir neprisiverčiu grįžti. Visada tikiuosi, jog ji miegos. Jog grįšiu, ir manęs nepasitiks jos ramus žvilgsnis. Bet grįždamas antrą, trečią, ketvirtą valandą, nesvarbu, kaip anksti ryte, pravažiuodamas pro savo langus, matau virtuvėje spindinčią šviesą. Ir žinau, kad, tik kaip įeisiu, susitiksiu koridoriuje jos kaltinantį žvilgsnį. Ji vėl atskaldys man trumpą moralą ir nemigos iškankintais paakiais nueis gulti. O ryte ji visados keliasi ankščiau už mane. Pusvalandžiu ankščiau. Paruoš pusryčius ir pažadins lygiai septintą, porai valandų likus iki mano pirmojo darbo pradžios. Ir mes sėdėsime tenais virtuvėje, vienas prieš kitą. Aš, be apetito valgantis kasdienį omletą, ir ji, susidėjusi dvi rankas ant man paruoštos pietų dėžutės. Ir ji visada klausia, iš kur pinigai, na bent klausė. Kol suprato, kad niekada jai nieko nepasakysiu. Visada sakau, kad dirbu viršvalandžius, kad taksuoju taip ilgai, nes maria klientų, kurie duoda milžiniškus arbatpinigius. Bet ji nebetiki. Ji niekada netikėjo, kiekvieną rytą vis klausdavo, iš kur tie pinigai, o aš vis tą patį. Kol vieną dieną pas mus į namus pasibeldė operai, na,  tu turbūt girdėjai tą istoriją. Rado pusšimtį ratų. Dabar aš turiu iš kažkokios šiknos, per pusę metų ištraukti šešis tūkstančius, ir sumokėt valstybei, įsivaizduoji tuos niekšus. Bičas, kuris ant popieriaus uždirba aštuonis šimtus per mėnesį, per pusę metų turi grąžint šešis gabalus. Bandžiau apskųsti sprendimą, bet atmetė, ką čia apskųsi valstybę savarankiškai, o advokatui mokėt nesinori, nenoriu ir tiek. Ir ji po to karto, nutilo. Dabar mane veria jos žvilgsnis, seni, aš jau mėnesį geriu tuos supystus antidepresantus, ir kasdien jaučiuosi vis blogiau, nežinau, ką daryti. Jos tyla tiesiog žudo. Nenoriu, nenoriu grįžt namo, bet tenka grįžt. Ir kiekvieną naktį ji manęs laukia. Ir kasryt ji mane žadina. Ir kaskart tenais grįžęs pereinu kažkokį sušiktą pragarą. Ne narkotikai, ne darbas, ne klientai, ne draugai, ne priešai, o motina. Nežinau, ar kas nors gali tai suprasti. “
Jo žodžiai, vis po truputį sklandesni ir nervingesni, tiesiog sprogo, jis išsitraukė telefoną, ir, pabėręs kokaino, staigiai šniaukštelėjo. Tonas akimirksniu pasikeitė: „ Nors ką aš čia tau pasakoju. Nusišneku visiškai. Viską aš išlaikysiu, tu tik neimk į galvą . “ 
Justas nė nežinojo, kaip elgtis tokioje situacijoje. Visą laiką bėgęs nuo asmeniškumų, bėgęs nuo santykių su žmonėmis, kurių nekentė, nes brangiausiais turėję būti žmonės paliko jį vieną, kapstytis šitoje pasaulio paplavų duobėje. Bet kuo daugiau Romka kalbėjo, tuo daugiau jo dėmesys krypo į žodžius, jo pasaulį, galų gale, kad ir savo kailiu nepatirtą, bet keistai pažįstamą istoriją. Smėlio maišas pradėjo po truputį mažėti, gerklos atsileido, ir Justas, priblokštas tokios netikėtos savo dylerio išpažinties, nurimo. Būtent šią akimirką jis jautė tokį milžinišką panieką žmonėms, kokios niekada nebuvo jautęs. Bet smėlis, staiga vėl plūstelėjęs, užpildė vidų ir spaudė visas ląsteles, ir jį pagavo noras, stipresnis negu bet kada gyvenime - išsišnekėti. Toms dviems bangoms, žmogiškumui ir principams, susidūrus, Justui pradėjo tvinkčioti smilkiniai. Su kiekvienu tvinksniu, jis, praverdamas lūpas, tarsi palei kokį keistą vidinį maršą, paleido žodžius, lyg seniai laisvės nemačiusius kalinius naujai išrinktas karalius amnestuoja laisvėn. Ir kiekvienas žodis-kalinys, prieš išeidamas iš Justo pilies požemių, su savimi pasiimdavo po vieną smėlio maišą, ir sunkiai, bet užtikrintai išėjęs laisvėn, nusinešdavo tą svorį su savimi.
-Tu nebegali būti namie, o aš sunkiai pakenčiu, būdamas tenais, ko nevadinu namais. Tau mamos žvilgsnis nepakeliamas, o aš daug ką paaukočiau, kad bent kartą pamatyčiau jos akis. Keista, Romka, kaip stipriai mes skiriamės. Tu turbūt žinai, kad neturiu artimųjų. Esu dėkingas šeimai vien už butą, monetų kolekciją ir porą sušiktų šautuvų. Pinigų turiu begalę, jei noriu, nunešu monetą ir, prašau, ant padėkliuko porą šimtinių. Atrodo, man išsipildė kiekvieno savarankiškumo trokštančio paauglio svajonė. Bet tu net neįsivaizduoji, Romka, kaip stipriai prailgsta tie vieniši vakarai, kiekvienas taip skausmingai panašus į kitą, kad aš, išgirdęs pelę, krebždant kampe ne pašiurpstu, o apsidžiaugiu, jog bent taip nesu vienas. Tad kartais paberiu jai trupinių po stalu, kad nepaliktų manęs, bent ji manęs nepaliktų. Galėčiau nusipirkti gyvūną, bet nekenčiu žmonių. Negalėčiau net nueiti į tą gyvūnų parduotuvę. Atrodo, jie moka tik smerkti vienas kitą, pavydėti; mano klasiokai, kažkada klausiausi, kaip jie kalba, kaip jiems viskas blogai, kaip nesiseka tas arba tas. Bet nė vienas iš jų, grįžęs namo, ištempęs ausis, nedreba iš baimės, kad šiandien neišgirs to krebždesio, kuris sušildo  suvokimu, jog esi ne vienas. Ir šiandien, nešiau tą monetą į lombardą, aiškiai pasakiau, jog nenoriu, kad mane apgaudinėtų, ir paprašiau normalios kainos. Ir tas sušiktas žmogysta, jis negalėjo tiesiog nupirkti monetos ir taip pusvelčiui. Tas storas imbicilas savo milžiniška ranka pritraukė mane prie grotų ir laikė, lyg norėdamas mane pamokyti. Taip įspaudė į grotas mano snukį, kad vis dar skauda, ir dėl ko? Kad galėtų skaniai pasijuokti. Po tokių nutikimų aš dar labiau užsisklendžiu, bet, Romka, jeigu tu manai, kad tik tau šakės, o visi žmonės gerai gyvena, labai klysti. Visi mes šitoj srutų duobėj malamės, visi gyvenam tarp sušiktų daugiaaukščių sienų, tiksliai apskaičiuotų sovietmečių architektų pagal minimalius žmogui reikalavimus. Ir mes, tie minimalūs reikalavimai, supranti, mes tie sušikti minimalūs reikalavimai. Pavalgei, nusidaužei, ir vėl į trasą. Aš nekaltinu jokių sovietų, Romka, nei tavęs, nei dar kažko. Aš tik sakau, kad apsidairyk, tu ne vienas, visi mes šitam šūde įstrigę iki kaklo. Bet ką aš čia nusišneku. Neimk į galvą.
Maišas po maišo kalinių kolonai išnešus šiek tiek svorio iš vidaus rūmų, Justas stipriai kvėpuodamas, rimo. Gerklos ir įsitempęs kūnas atsileido. Nugara atsipalaidavo, ir iš inercijos jis, to nejausdamas, pasilenkė atgal. Romkos ir Justo nugaros susilietė. Šviesiaplaukio nugara krūptelėjo, bet nepasitraukė, o tik stipriau įsirėmė į gimnazisto mentes. Abu nelabai suprato, nei kas čia įvyko, nei kam to reikėjo, tiesiog vienas kitam atliko išpažintį, nors ir šioje mažytėje, žmonių seniai apleistoje įlankėlėje, nesimatė nei vieno kunigo ar psichologo. Jų kūnai, išleidę milžinišką kiekį sunkaus oro, atsipalaidavo, susirėmė, o kas toliau? Nė vienas iš jų jau seniai nebuvo tiek toli nuėjęs, jau seniai nebuvo nuoširdus, nė porą žodžių. Laimei, kai galvoje tuščia, įsisenėjusi rutina visada veda kūną, ir mąstyti nieko nereikia, už tave mąsto į asmenybės mūrą prasigraužę įpročiai.
-Tai parūkom?
-Parūkom.
Eilinis jonas sukosi jų lūpose, ir nė vienas daugiau nepasakė jokio žodžio. Dar pasėdėjo taip kokias penkias minutes, susirėmę nugaromis, kol pirmas atsistojo Justas. Tada, lyg iš letargo miego pakilo Romka. Jiedu paspaudė vienas kitam rankas. Šviesiaplaukis išsitraukė savo išmanųjį padėklą dar vienai seratonino dozei patiekti, o Justas nuskubėjo namo, klyne nešinas dešimčia gramų, dešimt pakenčiamų apsvaigusių vakarų savo namuose, kurie jam neatstodavo rojaus, bet buvo daug toliau nuo žemiško pragaro, nei būnant blaiviam. 
Justas neprisiminė, kada paskutinį kartą buvo išsišnekėjęs, apskritai, kada tiek daug buvo kalbėjęs apie patį save. Ir su ta žiurke, kažkaip kvailai išėjo. Jis niekam, niekada nenorėjo būtent to pasakyti. Žinant jo močiutės ligos istoriją, ta informacija galėjo įspausti dėmę ir taip ne  šviesiausioje jo asmeninėje byloje. Tad dabar, jam dėl šios paslapties atskleidimo, padavus įrodymus, aiškiai vedančius link Justo psichikos nestabilumo, jausmas buvo nekoks. Jis dar vis jautė grandinėmis sukaustytą kūną. Tik, atrodė, kad viduje kažkas pradėjo skylinėti. Kažkas vos, vos įtrūko.,, Aj, pochuj“ dingtelėjo.  Nei šilta nei šalta, kaip sakydavo jo močiutė, ir apskritai, Justas nedaug galvojo, ką jis jaučia šiuo metu. Gerai tai ar blogai, ar išviso kažkas nauja? Tokiais savianalizės klausimais teužsiima tie, kurie neturi ką veikti. O Justas,  ką veikti turėjo. Jo mintis buvo okupavęs didelis svaigulio legionas. Dar prieš praveriant burną, dar prieš ateinant Romkai, jis jau jautė kažkokį neaiškų virpulį krūtinėje. Ir tada išganinga mintis perskrodė jo smegeninę: „Kursiu Džonį“. Juk tikrai, jis šiandieną išgyveno daug visko ir prisiminęs, kaip teko iškentėti tą į beprotybę varantį Pašos čepsėjimą, tą keistą lašą ant nugaros, susikaupusį jam kalbant su Maša. Jis turėjo šiandien save ypatingai apdovanoti. Jis pats sau tapo dievu, pats sprendė, kada jam turi būti gera, kada bloga, skirtumas buvo tik tas, ar turėjo prie savęs bent gabalėlį medžiagos, o jos jam niekada netrūkdavo. Ir šiandien, išgyvenus tą rodos šimtmetį trūkusį karą jo viduje, tą tuoj besprogstančios žvaigždės nerimo būsena, kaip rodos, jog tavo atomai dauginasi taip stipriai, kad aplinkinis apvalkalas, neišlaikęs spaudimo, trūksta. Taip, jis šiandieną nesprogo, neužgeso, kaip kiekvieną sekundę užgesta tūkstančiai žvaigždžių danguje. Jis išgyveno ir toliau švietė. Ir Džonis, jo ritualinis bongas, kurį traukdavo tik išskirtiniais atvejais, kai nuspręsdavo, jog yra vertas begalinės, grynos palaimos dozės, saugiai užkištas už didelės baltos spintelės balkone, šaukė jį, lyg žmona, išgirdusi, kad karas baigėsi, laukia iš apkasų grįžtančio vyro, kad ir kaip sužalotas jis būtų. Ne be priežasties Justo kojos jį nešė taip stipriai, jog jas pradėjo traukti, o pats jis jautėsi lyg ant sparnų. Tėkštelėjęs laiptinės durimis ir užsklendęs į ketvirtą aukštą, jis drebėjo vien nuo minties apie jį, čia pat laukiantį pasitenkinimą. Nugarą išbėrė nesuskaičiuojamais prakaito lašeliais, o ausys nuo vėjo sukietėjo ir pamėlynavo, lyg speneliai, būtų prikibę prie to sunkaus akmens upės proskynoje, ir tik užsitrenkiant durims, išsitysę per visą pusę rajono, išsigandę, kad juos taip niekingai nukirs kaustyta laiptinės durų geležimi, pasileido, ir prieš užsiveriant, su milžiniška jėga tėškėsi į galvą, pritrenkdamos apie tokį jų keistą poelgį iki šiol nieko neįtariantį Justą. Spausdamas durų rankena jis pajuto ausų perštėjimą, ir jo žvilgsnis prikibo prie iš išorės uždulkėjusios durų akutės. Padengta tirštu dulkių sluoksniu, ji labiau priminė pilką dėmę, nei žmogaus įrankį, gimusį grynai iš baimės, kad savo žvilgsniu įsitikintų, jog neįsileis už durų galinčio stovėti, savo baisiausio košmaro. Šimtus kartų jis atsargiai varstė duris, vangiai užlipęs laiptais į ketvirtą aukštą. Ir niekada nepastebėdavo tos durų akutės, kuri bėgant metams užsitraukė pilka. Jis pažiopsojo į ją nustebęs,  piktindamasis tokiu savo nepastabumu. Tada rankove ją kruopščiai nuvalė, įtempęs nuo šalčio sukietėjusias ausis klausydamasis, ar tik neina koks svetimas kaimynas, galintis pastebėti jį tokioje nepadorioje pozoje, golfo rankove valantį akutę. Ją išblizginęs, jis greitai įsmuko į savo kuklų, vieno kambario butuką, ir, užsirakinęs visais trimis užraktais, užtraukė žaliuzes, užmetė paklodę ant jų dėl visiškos ramybės, kaip ir kas dieną, pastatė kavinuką ant plytinės krosnelės ir išsitraukęs Džonį, nieko nelaukdamas, pradėjo jį kimšti žole.
Džonis buvo ne paprastas. Jis buvo bongų karalius. Internete, užsukęs į rūkalų parduotuvės puslapį, jis išsirinko patį didžiausią, patį storiausią variantą. Justas, tais laikais iš viso negalėjo bendrauti su žmonėmis (mokykloje slėpdavosi po kapišonu, ir vos ne vos suveblendavo atsakymą, nusiimdavo tik prisėsdavęs galiniame suole, pro delnais uždengtą burną stenėdamas atsakymus.) Maistą užsisakydavo internetu, iškart parašęs, jog krepšelį paliktų prie durų. Monetas siuntinėjo paštu, aišku, porą kartų jį buvo apgavę, bet žvilgsnių susidūrimas su aptarnaujančiu personalu jam keldavo šleikštulį, ir jis tik numodavo ranka į tokį menką nuostolį, palyginus su visais tais nemalonumais, kurie jo laukia, gyvai bendraujant su prekybininkais, kurie parduodavo savo laiką už menkus centus, kad galėtų dar dieną išgyventi. Bet bongas buvo tikrai geras. Dangiškas. Pamatęs šį vieno metro dvidešimties centimetrų genialiai sukonstruotą vamzdį medžiagoms įtraukti, Justas neturėjo jokio pasirinkimo, kaip tik perlipti per save. Tada, pirmą kartą susidūrė su aptarnaujančiu personalu, ir išsilaikė. Džonis padėjo jam perlipti save, dar net nepradėtas naudoti, dar net neišpakuotas. Dar net nesusitikęs žvilgsniu su būsimu savo gyvenimo partneriu, Justas daug išgyveno, pamindamas savo principus, todėl ir jautė šiam purvinam stiklo gabalui milžinišką ištikimybę. Ir be to Džonis taip gerai tėkšdavo į galvą, kai jo stiklinis, purvinais neapdirbtais deimantais žaižaruojantis vamzdis, prisipildydavo svaigios palaimos, jog menki „kasiakai“ ir pypkutės būdavo geroms šešioms valandos nustumiami į gėdingiausią kampą, jo smegenų atokiausioje kertelėje, už tai, kad per juos vartojama medžiaga tiesiog būdavo iššvaistoma, neišpildydama pilno, savyje slypinčio potencialo. Džonį ir Justą siejo unikalus, beveik žmogiškas ryšys. Metro dvidešimties milžinas, dabar atsidūręs Justui tarp kojų, jau buvo nebe jaunas. Nuo laiko tėkmės apsibraižęs kaklelis nebežaižaravo, apšaudomas palubėje kabančios lemputės spinduliais. Dėl Justo netvarkingumo retai valomas kalpokas buvo apsinešęs storu suodžių sluoksniu, ir dūmuose galėjai pajausti ryškų smalkių skonį. Bet tėkšdavo Džonis taip pat gerai, kaip ir pirmą sykį. Išimtinai, turbūt tik šį vienintelį sykį, kinietiška kokybė neapvylė.
Tad, nieko nelaukdamas, pastatęs virdulį ant plytinės krosnelės, Justas į kalpoką susikarpė visą vienetą. Žalia augalinė masė vos tilpo stikliniame agregato antgalyje. Virš jos, įsižiebus kukliai žiebtuvėlio liepsnai, veidas, visas įsisiurbęs į platų vamzdį, vos ne dvigubai didesnį už burnos angą, susiraukęs pradėjo traukti orą, taip liepsną priviliodamas prie medžiagos. Pasigirdo pageltusio vandens burbuliavimas, lyg čia pat vandenį maišytų prabangus dziakuzi. Gimnazisto veidas išbalo, tartum būtų išteptas mokykline kreida. Vamzdžiui prisipildžius tirštų dūmų, Justo gomurį kutenančios, pirmosios palaimos rūko molekulės, lūpų sučiaupimu atskirtos nuo savo likusio pulko, oro gūsio buvo išvytos per nosį į laisvę. Justas, iškvėpė tiek, kiek tik jo jauni plučiai leido, taip pasiruošdamas tikrajam išbandymui. Jeigu užspringsti, įtraukęs pusę bongo, tave gali užsupti toks kosulys, kad mąstyti apie ką kitą, nei degančius plaučius, galėsi tik po gerų penkiolikos minučių. Taip, neatsakingai pasielgęs, galėtum išvaistyti veltui pusę sodrios palaimos rūko kupino vamzdžio. To Justas negalėjo sau leisti. Ne pinigų jam būtų gaila. Justo, patyrusio narkomano, savigarba tokio smūgio nepakeltų, todėl dabar, įsitempusia ranka jis spaudė žiebtuvėlį, o ant kaktos, nuo antžmogiško susikaupimo, mėlynavo išsipūtusios venos. Įtraukė vienu ypu. Lygiai, lyg vienišo chirurgo paskutinis pjūvis, sutemus protui, sau, per miego arteriją. Justas išpūtė milžinišką dūmų kamuolį, ir tą sekundę galėjai įtikėti, jog žmonės kilę iš slibinų. Virdulys pradėjo švilpti lyg patrakęs, bet Justas atsargiai pastatęs Džonį ant grindų dar gerą minutę raudonio išmuštu veidu, primerktomis, apsiblausiusiomis akimis spoksojo į sieną. Tada, lėtai atsikėlęs, užpylė kavą ir krito į lovą. Smilkiniai tvinksėjo kaktoje taip smarkiai, kaip šokio aikštelėje plakasi nepilnametė, pirmąsyk suvalgiusi ratą. Justas užsimerkė, kraujospūdis po truputį rimo. Ausyse silpnai zvimbė, lyg koks padauža būtų į balkoną įmetęs petardą. Justas krito į lovą ir gulėjo sustingęs, lyg numirėlis karste. Iš pražiotos burnos šliaužė mažas seilių lašelis ir sklido lėtas alsavimas. Justas stipriai suspaudė akių vokus, ir regos lauke pasipylė žiežirbos. Jam patiko tas vis labiau poveikiui atsiduodantis, rimstantis kūnas. Jis bandė įsivaizdavo, jog važiuoja mašina per Lasvegaso centrinę gatvę. Skysto azoto pilni švytintis vamzdeliai raitėsi sudarydami skirtingus ženklus. Štai, šone praskriejo įvairiaspalvių stiklinių kontūrai:,, Hotel lass vegas““,,, Mollys strip club'',, Gentelmens lounge'',, Grand Casino'' užrašai. Širdžiai rimstant, ženklų kontūrai liejosi tarpusavyje, kol Justui prieš akis iškilo žaižaruojanti šiaurės pašvaistė. Labai retai, rūkant, galimos tokios haliucinacijos. Įvertinęs tai, moksleivis pagalvojo:,, Gerai velka, miss olandija'“ Ir jo veidas užmerktomis akimis nušvito lyg kūdikio, žindžiančio motinos krūtį (pakeitė sauskelnes, jei nesikerta) Staiga, jis pajuto, jog įvairiaspalvė pašvaistė kviečia jį. Jis pasidavė jos traukai ir pats susiliejo su ja. Įsimaišęs tarp milijonų atspalvių, tekančių pro jį, jame ir juo, tame postmodernistiniame kūrinyje pradėjo atpažinti šios dienos įvykius, lyg viską išgyventų dar sykį, pakibęs virš to viso nuobodaus kasdieninio pasaulio, išsilaisvinęs iš savo kūno, jis sklandė ore. Apačioje matė savo siluetą, pėdinantį į mokyklą, tampantį užrakinto kabineto rankeną, besikalbantį su Maša, besiderantį su Paša. Jo akių lėliukės pradėjo virpėti iš susijaudinimo. Jis, to momentu jautėsi lyg atsiskyręs nuo šio pasaulio, lyg iš tikrųjų niekada pats nebūtų palikęs šio palaimingo kambario, apsaugoto žaliuzėmis bei paklode nuo išorinių dirgiklių, žmonių. Tai jo kūnas, ne jis pats, vilkosi ir, sukdamasis tarp niekingų žmonių, pats sau darė gėdą. Bet ne jam, ne tikrajam Justui, plevenančiam virš visos tos nekokybiško teatro scenos, kurią žmonės lūpomis išniekindavo, vien tardami tos pjesės pavadinimą, gyvenimas...

Staiga, apačioje nusidriekė mielos upės vaga. Išryškėjo proskyna, paskendusi melduose, ir didelis akmuo. Jis, tampomas nerimo priepuolio, ir Romka, taip neatsakingai išsikalbėjęs. Justas matė, kaip Romkos žodžiams liejantis, akmuo, ant kurio jie sėdėjo, plėtėsi, o kai dialogo vairą perėmė Justas, akmuo dar labiau didėjo. Niekam neatsiverti - toks jo buvo pažadas sau. Jis matė, kaip išpylė visą tiesą prieš Romkos akis, matė, kaip žodžiai naikina jo drabužius, ir jis tampa nuogu ir švytinčiu iš gėdos, prieš tą šviesiaakį vaikiščią.
„Idiotas, Justai, net to negalėjai padaryti, tu visiškas debilas... “ -  kvaršino įkyri mintis.
O akmuo po jų sėdynėmis jau išaugo taip, kad, rodos, ant jo paviršiaus, vienas, vos įžiūrimas taškelis, ir yra Romka ir Justas, jau susiglaudę nugaromis. Staiga visas kūnas įsitempė, grandinės pradėjo veržti, širdis plaktis. „Po velnių, ir vėl“ - pagalvojo Justas, ir daugiau nieko kito savo negalėjo sumąstyti. Padrikų minčių srautas spaudė į patalynę taip stipriai, kad jam atrodė jog kūnas, persunktas svorio, pramuš lovos dugną, grindis, kitas grindis, kol nukris į rūsį, o tada - per betoną smigs tiesiai iki žemės centro, kol jo vis labiau nekontroliuojamą kūną praris nepakeliamai karšta žemės šerdis, taip išlaisvindama Justą iš vienintelio kalėjimo, kurio jis vis labiau nekentė. Bet, šįsyk jis buvo savo forte, vieninteliame kampe-žemėje, kurį galėjo pakęsti. Savo mažytėje oazėje, atskirta stora paklode ir patikimomis žaliuzėmis nuo išorinio dvoko. Jis žinojo, ką daryti. Ne kartą buvo taip daręs.
Įtampos krūviui tekant Justo gyslomis, kūnas susirakino. Staigiais, kapotais judesiais lyg robotas jis pradėjo keltis iš lovos. Rankos drebėjo, galva užė ir vos ne vos jam pavyko, nuėjus iki kompiuterio, porą syk paspaudus space mygtuką, pažadinti jį ir užleisti pirmą pasitaikiusią dainą. Pasigirdo nerūpestingas džiazo ritmas. Patalpą užpildydamas subtiliais, staigiais garsais. Žemas sodrus, su nieko nesumaišomas Franko Sinatros balsas, skelbė apie amžiną meilę: „Fly me to the moon“. Konvulsijų tampomas Justo kūnas pirštu atakavo garso mygtuką ant kolonėlių, kol  Sinatra plėšė iš širdies, ne tik Justo, bet ir kaimyniniuose kambariuose. Vaikinas, neturėdamas kito garso takelio pasirinkimo, kuo greičiau perėjo į išlaisvinimo fazę. Daina buvo nė motais. Svarbios buvo tik kelios natos, kurias norėdamas užgožti, moksleivis ir nusipirko šias kolonėles. Jo riksmas ištirpdavo bet kokioje maksimaliu garsu plyšaujančioje dainoje. Tai buvo Justo mažytis ritualas, kurio jis ir gelbėdavosi nuo savo nerimo priepuolių. Stipriai plėšiant muzikai, jis galėjo nuraminti kūne įkalintus demonus, įtampą, apie kurios kilmę Justas nežinojo nieko. Jis, kaip patrakęs pradėjo strakalioti po kambarį ir rėkti iš visų plaučių. Tai buvo panašu į šamaną, religinių apeigų metu pagautą religinės ekstazės. Justas laužė savo kūną ir tai išsitiesdavo, tai susitraukdavo, tokiomis keistomis pozomis, jog kiekvienas, pamatęs šį šokį, nepatikėtų, jog sportas arba joga -jam svetimas reikalas. O rėkė jis, negailėdamas savęs, lyg tikėtų, kad proporcingai su jo išleisto oro mase, iš kūno pasišalina ir nepakeliama nerimo priepuolio įtampa.
Gerą pusvalandį jis buvo pagautas šios žvėriškos būsenos. Blaškydamasis iš kampo į kampą petimi užkabino seną, apdulkėjusią spintą, kuriai sujudėjus, iškrito porą senų knygų, primenančio jam, jog kažkada šiame kambaryje švelniai stumdėsi dvi didelės galvos, mėgstančios gerą literatūrą, o kampe, mažoje lovytėje, suposi ir jo mažutė galvelė. Tada ji dar nenumanė, kad ta milžiniška ir įvairiaspalvė lentyna, iš kurios du veidai, kurie tvarko, rūpinasi, šnekučiuojasi, juokiasi, kartais pykstasi, retkarčiais isteriškai klykia, ir kartais vienas grubus veidas smogia kitam, putlesniam ir smulkesniam. Tas mažylis net nenumanė, jog ateis ta diena, kaip visados prižiūrima ir blizganti lentyna apsitrauks dulkėmis ir taps pilkai negyva, kaip ir jo pačio ryšys su artimiausiais. Iškritus porai knygų, Justas sustingo. Jo veidą iškreipė stiprus nesutramdomas pyktis, prisiminus tuos šviesius vaikystės rytus, iki galo atvertomis žaliuzėmis ir saulės spinduliais nušviestus, besišypsančius du veidus. „In other words, please be true, in other words, I  love  you. “ Su pat dainos finalu jis pradėjo stipriai rėkti ir, traukdamas pilkomis dulkėmis sulipusias knygas vieną po kitos, mėtyti jas į sieną. Lentynoms, vienai po kitos tuštėjant, Justo riksmas buvo vis žvėriškesnis, o mėtė jis padrikai, nežiūrėdamas, kur ir kaip jos keliauja. Didelis biologijos enciklopedijos tomas pataikė tiesiai į alavinį arbatinuką, ir tiesiog pradangino jį kažkur už elektrinės plytelės staliuko. Kolonėlės jau seniai gulėjo ant žemės, parverstos  lavinos romaniūkščių, minkštais viršeliais. Kompiuterio ekranas neatlaikęs „Nusikaltimo ir bausmės“, nors buvo nekaltas, su kitais daiktais buvo nublokštas knygų cunamio ir sėkmingai atsidūrė užstalės priedangoje. Tik Džonis, bongas, tvirtai stovėjo kambario viduryje, išvengdamas visų link jo skriejančių knygų, visoje toje lavinoje jis laikėsi tvirtai, lyg būtų nulietas iš titano ir įmūrytas grindyse. Justas vis garsiau rėkė, knygos taškėsi į visas šalis, kol viena iš jų, išslydusi iš rankos, nulėkė tiesiai į vienintelę lemputę, šviečiančią dulkėmis aptrauktame, sovietiniame sietyne, su keturiais lempų laikikliais, prasiskleidusiais neišvaizdžiais, blankiais žiedais. Lemputė sutrupėjo, ir virš Justo galvos švystelėjo žaibas. Apakintas jo, gimnazistas atšoko prie sienos ir, riebiai nusikeikęs, nutilo. Trumpas jungimas nukirto saugiklius, muzika akimirksniu dingo, ir kambarį prarijo tamsa. Spausdamasis prie sienos, apakintas blyksnio, vaikinas pasiekė lovą ir krito į ją lyg nukirstas medis. Ant paklodės besivoliojanti nemenka stiklo šukė susmigo jam tiesiai į delną, prižadindama jį iš tos afekto būsenos, kurioje jis visą tą laiką vadavosi nuo nerimo. Aštrus skausmas, persmelkęs ranką, kitą privertė veikti. Justas, išsitraukęs šukę, numetė ją ant grindų, atsargiai apčiupinėjo savo patalynę ir įsitikinęs, jog joks pavojus netyko jo lovoje, susigūžė į kamuoliuką, lyg gimdoje plūduriuojantis naujagimis, ir pradėjo drebėti. Buvo daug geriau, bet įtampa vis dar tąsė jo kūną. Jis raičiojosi taip kurį laiką, sukdamas rankas, pakeisdamas šoną, ištempdamas kaklą ir drebančia ranka spaudydamas gerklas, kad jos atsileistų. Nors dar buvo tik šešta valanda, Justas, net lovoje neišsivadavęs iš savo juodo vėžlio kiauto, pagaliau nurimęs, užmigo kietai ir lyg ryto nepramerkė akių. Skruostu nuriedėjo vieniša ašara.
Spalvingos knygų lentynos fone, po pakibusia išsikvėpusių žiedų šviestuvu, du artimi veidai, palinkę priešais bejėgį kūną, nevalingais judesiais išreiškiantį savo teises į nuostabiai šlykštų, o kartais nuostabų lygi šleikštulio, žmogaus gyvenimo ūgliuką.
Žadintuvas praplėšė standžiai miegu sulipintas Justo akis. Vakarykštė žaizda dar vis dilgčiojo, sukeldama nemalonų jausmą, o paklodė buvo kruvina. Justas buvo pratęs prie nepatogumų. Aplinkui mėtėsi krūva knygų, daiktai, be jokios tvarkos prisispaudę prie grindų, kaip miške prie samanų paklodės prilimpa pirmąsyk iki komos nusigėrę devintokai. Prisiminęs aną vakarą, jis, prarytas tamsos, sunkiai priėjo prie lango, nutraukė paklodę ir atsuko žaliuzes. Pilki debesys, apgulę dangų, sveikino jį su dar viena tuščia diena. Pasikrapštęs mažame sandėliuke, jis atsargiai replėmis išsuko lemputės liekanas ir pakeitė ją nauja. Užgulęs ausimi duris, skiriančias jį nuo laiptinės, ir įsitikinęs, kad nėra kaimynų, greitai šmurkštelėjo prie saugiklio ir kilstelėjo jį. Lemputė suspindo. Jis greitai prisipylė kavinuką, pastatė jį kaisti, atsargiai nusiplovė veidą ir rankas, į kibirą su vandeniu pamerkęs kruviną paklodę ir džemperį. „Pamoka prasideda už pusvalandžio, jeigu skubėsiu, tikrai spėsiu“. Moksleivis jautėsi gerai, net per gerai, prisiminus tą keistą vakarykštę dieną. Nesišvaistyti asmeniškumais ir nevėluoti į pamokas buvo du principai, ant kurių iki šiol ir laikėsi trapus Justo vidinis gyvenimas. Kaip nebelieka draugų, tik principai leidžia susikauti su dar viena beviltiška diena ir, ją ištempus, laukti ryto. Bet pamynęs savo auksines taisykles, kuriomis buvo grįstas jo beviltiškas, bet, visgi, patvarus greitkelis, Justas nesijautė blogai. Jis nežinojo, koks tai buvo jausmas, bet tikrai, buvo panašus į palengvėjimą. Vaikinas užsipylė kavos ir stipriai užsibintavo sužeistą ranką. Nebuvo laiko dar sykį laužyti  savo principų. Sveiku delnu paėmęs puodelį jis pradėjo godžiai gerti kavą. Laikas bėgo greitai. Karštas skystis nemaloniai degino burną, bet jis gėrė taip greitai, jog jo liežuvis nuo karščio pavirto į švitrinį popierių. Įsmukęs į pilką golfą, pagriebė kuprinę ir pasuko raktą vieną, antrą sykį. Staiga jam dingtelėjo. Liežuvis, braukomas į gomurį, skaudėjo. Bintu suveržta ranką tvinkčiojo. Justas minutę pastovėjo sustingęs, tada pasuko raktą atgalios. Uždaręs duris, jis atsargiai perėjo per ant grindų iš vakarykštės nakties ritualo gimusią betvarkę ir pakėlė žaliuzes iki galo. Tada lėtai pradėjo tvarkytis. Knygoms ir daiktams, atsidūrusiems savo vietoje, vaikis pajuto stiprų nuovargį ir, kritęs į lovą, darsyk kietai užmigo. Vienintelis Džonis, lyg koks Egipto obeliskas, stūksojo viduryje kambario įmūrytas į grindis ir, rodos, niekur nepasitraukė. Debesys apleido dangų, ir silpni žiemiškos saulės spinduliai, glamonėdami šildė šią juodą, ramiai snaudžiančią dėmę.