Ergo sum {Harry Potter fanfiction}

Pirmasis rytas Hogvarste išaušta giedras ir džiugus; saulė ridenasi dangumi, o jo mėlynė užgniaužia kvapą net didžiausiam skeptikui. Po ilgos ir lietingos vasaros pasirodo, kad vilties dar yra. Kai Tomas pabunda ankstų pirmadienio rytą, paukščiai už lango maloniai čirpia ir sveikina rytą. Rodos, pats oras praneša jam, kad laimei dar yra vietos gyvenime, kad gal ir ne viskas prarasta. Vaikinas keliasi iš patalo kaip visada anksčiau už kitus; nors Hogvartse linkęs ir ilgiau pamiegoti, tačiau jo kūnas vis dar pripratęs prie prieglaudos režimo. Vaikinas galutinai atsibunda dar prieš šešias, o širdį jam sopa tik vos vos, galima sakyti, tai net ne skausmas, tik įprastas dilginimas. Pakeliui į apačią dar pasiima savo pamokų perkrautą tvarkaraštį, bet jo peržiūrėti nespėja, o ir nelabai nori. Jaunasis burtininkas eina į pustuštę Didžiąją salę, kur pusryčiauja daugiausia vyresni varnanagiai, keletas klastuolių ir visai nedaug mergaičių iš Švilpynės; šis vaizdas gal kažkuo primintų akstyvus rytus prieglaudos valgykloje, tačiau čia jam nėra nemalonu pusryčiauti kartu su kitais, nes jie burtininkai, ne žiobarai, o ir maistas čia tiesiog pasakiškas.

Kažkaip keista, kad Tomas šiandien jaučiasi toks laisvas, lengvas, laiptais lipa beveik pasišokčiodamas. Atsisėda prie Klastūnyno stalo, visai kaip praėjusį vakarą; į lėkštę įsideda kiaušinienės su šonine ir jau būtų pradėjęs valgyti, jei ne jam paštą atskraidinusi pelėda. Vaikinas neprisimena, kad būtų užsiprenumeravęs kokį nors laikraštį, tad kai prieš pat nosį jam ant stalo nukrinta žiobarų laikraštis, nepaprastai nustemba. Iš kur jis atsirado? Pirmasis puslapis savo antrašte rėkte rėkė „BAIGIASI KETVIRTIEJI KARO METAI IR PABAIGA JAU ČIA PAT, MUSOLINIO NEBĖRA“. Gal suintriguotas, o gal tiesiog paskatintas nuobodulio Tomas ėmė skaityti pastarųjų žiobarų karo metų apžvalgas: apie tai, kaip buvo nuverstas Musolinis, apie sąjungininkų išsilaipinimą Sicilijoje, apie gėdingiausią nacistinės Vokietijos pralaimėjimą -  Kursko mūšį - kol kas didžiausią tankų mūšį šiame kare (pridėta, kad Hitleris paskelbė totalinį karą ir vis dar neabejoja galįs palaužti Sovietų Sąjungą), pirmajame puslapyje taip pat buvo prisimintas taurus ir įkvepiantis Diunkerko mūšis bei pasakojamą apie pasislinkusį Rytų frontą ir jau net ore jaučiamą karo pabaigą.

Pastarajai minčiai Tomas pritaria, oras tikrai toks nusotabus, gal gali reikšti net patį Rojaus atsiradimą Žemėje, tad kodėl negalėtų pranešti ir apie karo - bet kokio karo, tiek vidinio, tiek išorinio - pabaigą? Jaunuolio mintis bei skaitymus nutraukia it iš po žemių šalia išdygusi Felicija Blek, kuri savo aksominiu ir eklektiškai tyliu balsu nutraukia minčių grandinę.

- Labas rytas, štai kur tu, - pasisveikina ji ir, visai kaip vakar vakare, šokteli į vietą šalia jo. Tomas bando paslėpti laikraštį, bet nesėkmingai. - Ką čia skaitai? - klausia mergina ir, nesulaukusi atsakymo, atima skaitalą.

Perskaičiusi antraštę Felicija susiraukia.

- Ar žinai, kad čia šlamštas? - piktai klausia.

Tomas Ridlis susiraukia dar labiau už ją.

- Žinau, - atsako. - Man tik įdomu.

Felicija žybteli akimis.

- Nieko čia įdomaus. Mūsų tai neturėtų dominti. Nė kiek.

Vaikinas nieko nesako, tik pasiima laikraštį ir ignoruoja veriantį panelės Blek žvilgsnį.

- Jei įdomi mano nuomonė... - pradeda ji.

Neįdomi, mintyse pagalvoja Tomas.

- ... tai aš manau, kad geriau jau lai patys žiobarai išskerdžia vieni kitus, jei nemoka gyventi taikoje. Rimtai, negi visi tie teritorijų ginčai yra tokie neatidėliotinai svarbūs? Mes, burtininkai, esame daug sąmoningesni ir dėl tokių niekniekių kaip plotas žemės mes savo galvų nededame ir niekada nedėsime. Beje, jei jie išsinaikins tarpusavyje, mums liks mažiau darbo...

Tomas nieko nesako ir Felicija, pagaliau supratusi, kad vaikinui jos nuomonė iš tiesų neįdomi, nutyla. Tomas Ridlis padeda laikraštį į šalį ir valgo toliau, o Felicija, lyg kažką prisiminusi, atsidūsta.

- Ak, taip, juk čia atėjau su reikalu...

Ji išsitraukia popieriaus lapą, kuris pasirodo besantis jos tvarkaraštis, ir liepia:

- Nagi, duok man savąjį, pažiūrėsime, kiek mums bendrų pamokų.

Štai kodėl Tomas nemėgsta valgyti kompanijoje. Tas nuolatinis trukdymas ir kalbėjimas. Jis ištraukia savo tvarkaraštį ir paduoda Felicijai. Mergina švelniai nusišypso.

- Dėkoju, - pasako. Kelias minutes įdėmiai tyrinėja Tomo tvarkaraštį, lygina jį su savuoju, o vaikinas tuo tarpu džiaugiasi ramybės minute.

- O, mums pirma pamoka pirmadieniais atskirai... Tau senovės runos, o man jokios... - liūdnai palinguoja galva mergina. - Kam tau tų runų? - staiga piktai paklausia. - Ar tu žinai, kad jos niekam nereikalingos?

Tomas atsidūsta.

- Ne, Felicija, jos nėra niekam nereikalingos, išmanyti runas reiškia išmanyti daugiau už kitus, o tai jau šis tas, - kantriai, bet sukandęs dantis aiškina vaikinas. - Be to, man patinka senovės runų pamokos, jos įdomios ir tikrai labai naudingos...

Tačiau panelė Blek tik prunkšteli, pavarto akis ir toliau nudelbia žvilgsnį į tvarkaraštį.

- Na, bet antra ir trečia nuodų ir vaistų pamokos mums kartu... Ir laisva penkta pamoka.. Ir magijos istorija kartu!

- Kaip puiku, - burbteli Tomas Ridlis ir galutinai netenka apetito.

Į Didžiąją salę ima rinktis vis daugiau mokinių, tad Tomas nusprendžia, kad jau metas judėti. Jis atsistoja nuo stalo, pasiima iš Felicijos savo tvarkaraštį (tiesą sakant, beveik atima jį per prievartą) ir atsisveikinęs grįžta į miegamąjį susikrauti knygų, kur Lestreindžas su Eiveriu tik dabar budinasi iš gilaus nakties miego. Vaikinai tarpusavyje nesikalba, viską daro tylėdami ir užsiima tik savo reikalais. Tomas paskubomis susirenka knygas ir greitai išlenda iš Klastūnyno korpuso.

Pirmoji senovės runų pamoka pasirodo esanti tokia įdomi, kokios jaunasis klastuolis ir tikėjosi: analizės, slaptų žinučių šifravimai, paslėptos reikšmės ir skaitymas tų senovės tekstų, kurie į jokias šiuolaikines kalbas dar nėra išversti. Nuostabus jausmas suprasti tai, ką suprato tik mūsų protėviai... Antroji ir trečioji nuodų ir vaistų pamokos pas profesorių Trimitą tikrai prabėgtų nepastebimai, jei ne visur iš paskos sekiojanti Felicija Blek, kurios kaustantis žvilgsnis ir melodingas balsas neapleidžia nei kūno, nei minčių, o kur dar tas jos sugebėjimas išvirti tokį Gyvosios mirties eliksyrą, kokio seniai niekas nebuvo išviręs, kaip teigia Trimitas. Jei kas Felicijai sekasi, tai nuodai. Ne vaistai. Net turėdama gabumų ji vaistų niekada nesukurs, nes paprasčiausiai pernelyg nekenčia žmonių. Magijos istorijos pamoka taip pat būtų nuobodi, jei ne Felicija. Profesoriui Niūrabarzdžiui dėstant Pirmojo goblinų sukilimo chronologinę įvykių seką, Felicija negali išbūti ramiai ir neįsiterpti.

- Profesoriau, esu tikra, kad sukilimą numalšino ne grifas, o klastuolis...

Mokytojas apsimeta, kad šios pastabos negirdi, o panelė visažinė Blek jau netveria savo kailyje, pradeda visiems piršti savo sugalvotas goblinų konspiracijos teorijas. Tomas bando ją užtildyti ir nukreipti temą, tačiau nesėkmingai. Galiausiai nebeištvėręs profesorius Niūrabarzdis užduoda Felicijai parašyti rašinį apie Antrąjį goblinų sukilimą ir esė apie tai, kodėl goblinai nerengia jokių sąmokslo teorijų prieš burtininkus. Po šios pamokos Felicija normaliai neprašneka visą dieną ir Tomas supranta, kad vis dėlto jos negebėjimas laikyti liežuvio už dantų gali laimėti jam ramų vakarą.

Antroji diena Hogvartse praeina ramiai ir be Felicijos priešakyje, nes kiekvieną laisvą minutę ji skiria arba rašinio, arba esė kūrimui, tad nei kabinėjimuisi, nei Ridlio sekiojimui laiko paprasčiausiai nebeturi. Apsigynimo nuo juodosios magijos pamoka kaip niekad nuobodi, kadangi tenka kartoti praėjusių metų kursą, o už lango taip skaisčiai šviečia saulė, kvieste kviečia viską mesti ir eiti į lauką.

Trečiadienis išaušta jau ne toks nuostabus. Nuo pat ankstaus ryto slėgis toks žemas, kad Tomas vos pakyla iš patalo ir sunkiai prisiverčia ką nors daryti. Visą rytmetį juda vangiai, kalba nedaug, valgo nenoriai ir stengiasi kaip nors prastumti dieną. Dauguma pamokų jau kartojasi, naujos tik magiškųjų gyvūnų priežiūra ir transfigūracija. Pirmoje dienos pradžioje vykstanti magiškujų gyvūnų priežiūros pamoka, kurioje jie teoriškai mokosi prausti slibinus, dirbdami su mažais jų modeliais, visai išsunkia Tomo jėgas ir jis jau nemano, kad ištvers likusią dieną. Vaikinas popietines pamokas praleidžia snausdamas ir normaliai išsibudina tik tada, kai tenka eiti į paskutiniąją - transfigūracijos - pamoką. Vėlgi be Felicijos.

Profesorius Dumbldoras, pamatęs Tomą Ridlį, nuo pat pirmųjų sekundžių neapleidžia jo savo visa reginčiu ir visa išmanančiu mėlynų akių žvilgsniu. Jo kaštoninė barzda ir tokios pat spalvos plaukai laisvai gula ant purpurinės mantijos, šluojančios žemę. Burtininko nosis kuprota ir lūžusi bent dvejose vietose. Batai su sagtimis karts nuo karto pacilinguoja. Tomas iškart pasijunta nejaukiai, susiranda vietą pačiame klasės gale (atsisėda šalia kažkokios varnanagės), kad tik būtų kuo toliau nuo tų akių. Kitaip nei nusidėti kviečiantis Felicijos Blek žvilgsnis, Albo Dumbldoro žvilgsnis verste vertė tas nuodėmes išpažinti. Pamoka gal ir įdomi, tačiau vaikinas visą laiką sėdi įsitempęs, niekaip negali susikaupti ir iš paskutiniųjų laukia nesulaukia pamokos pabaigos. Galiausiai net pradeda svarstyti, ar tik nereikėtų išsirašyti iš transfigūracijos kurso. Nežinia, kas jį verčia taip prastai jaustis, jis net pats nesupranta, iš kur šis pasišlykštėjimas, tačiau žino viena - jei nori tapti tuo, kuo trokšta, transfigūracijos pamoka jam būtina.

Pasibaigus paskutinei tos dienos pamokai Tomas Marvolas Ridlis jau skuba nešti kudašių, tačiau jį sustabdo Dumbldoro balsas:

- Tomai, ar neprieštarausi, jei trumpam tave sulaikysiu?

Klastuolio Ridlio širdis praleidžia vieną tvinksnį. O gal ir du.

- Ne, sere, - po ilgos pauzės atsako jis.

Prieina prie profesoriaus Dumbldoro stalo ir atsisėda iš kitos pusės. Žiūri tiesiai mokytojui į akis, bando atlaikyti tą žvilgsnį, bando surasti jame tai, kas kelia tokį šleikštulį. Deja, nieko neranda. Profesoriaus veidas giedras ir geranoriškas, akyse šviečia vaiskūs žiburėliai, lūpose žaidžia linksma šypsena.

- Nagi, Tomai, ko toks paniuręs? - linksmai paklausia Dumbldoras. - Štai, imk saldymedžio lazdelę. - Jis mosteli į saldėsių dubenėlį ant stalo kairėje pusėje.

- Ne, dėkui, - padėkoja jaunasis burtininkas. Bijo, kad pasidarys bloga.

- Na, tuomet eisiu prie reikalo, - ištaria profesorius ir šypsena nelauktai apleidžia jo veidą. - Turbūt numanai, kad užlaikau tave čia ne be reikalo.

- Taip, sere, suprantu, - atsako Tomas. - Tik nenutuokiu, kodėl.

Albas Dumbldoras atidžiai nužiūri Tomą. Ko gi ieško?

- Na, Tomai, noriu pakalbėti apie tavo vasaros keliones. Tiesą sakant, paskutiniąją, kuri įvyko ne taip jau seniai.

Tomas suprato, kad profesorius kalba apie kelion į Litl Hengltoną.

- Mane pasiekė žinios, kad buvai išvykęs ieškoti savo šeimos, namų, jei neklystu, iš motinos pusės?

Tomas tyli.

- Taip pat žinau, kad susitikai savo giminaitį iš Gontų giminės, kuri, jei tik gerai prisimenu, yra tavo motinos giminė.

Stoja nedidelė pauzė, Dumbldoras laukia bent žodžio, bent kokio galvos judesio iš Tomo, tačiau nieko nesulaukia. Vaikinas tyli it žemę pardavęs.

- Tu turbūt manai, kad nėra nieko neteisėto keliauti iš vienos vietos į kitą, - tęsia profesorius. - Ir esi teisus taip manydamas, čia tikrai nėra nieko neteisėto. Neteisėta yra naudotis nedovanotinais kerais.

Tomas sujuda, beveik pakyla nuo kėdės it nudiegtas, bet kažkaip lieka sėdėti, tik jo akys išsiplečia.

- Tai buvau ne aš, tai... buvo savigyna.

Dumbldoras veik nepastebimai linkteli.

- Matau, kad nesupranti. Po tavo apsilankymo Litl Hengltone dvare buvo rasta nužudyta visa Ridlių šeima. Sutapimas? Gal. Tačiau tarp jų buvo ir žiobaras lygiai tokiu kaip tavo vardu. Jo vardas buvo Tomas Ridlis. Visai kaip tavo. Vis dar sutapimas? Manau, ne.

Tomui nudiegia paširdžius, rodos, tirpsta visas jo kūnas.

- Aš... aš nieko nežudžiau... - tyliai ištaria jis, pats nejaučia savo balso.

Jis norėjo nužudyti vyresnįjį Ridlį, troško to visa širdimi, bet nepadarė to, nenužudė savo žiobaro tėvo, nors galėjo, galėjo tai padaryti vienu lazdelės mostu... Bet nepadarė. Buvo tuo tikras.

- Tuomet kaip visa tai paaiškinsi? Sutapimas?

- Sere, - pagaliau atgavęs pasitikėjimą tvirtai kreipiasi Tomas. - Aš nieko nežudžiau. Taip, buvau apsilankęs Litl Hengltone, ieškojau Marvolo, kurio vardu buvau pavadintas, taip, buvau ir dvare, tačiau palikau ten viską taip, kaip buvau radęs, nieko nežudžiau, nė pirštu nepaliečiau jokio žiobaro...

Tuomet jam topteli išganinga mintis.

- Profesoriau Dumbldorai, tai buvau ne aš, tai buvo jis, Morfinas Gontas, jis nusekė mane iš paskos, norėjo nužudyti žiobarą, bet aš jam sutrukdžiau.

Albas Dumbldoras kilsteli antakį.

- Panaudodamas kanikimo kerus, - teigia, o ne klausia jis.

- Tai buvo savingyna!

- Kankinimo kerai nenaudojami savigynai. Jais naudojamasi tuomet, kai siekiama sukelti kančias kitam žmogui. Ar tu šito siekei?

Tomas akimirką tyli. Jis nežino, ką pasakyti.

- Taip... tai yra ne... Aš tik nenorėjau... kad jo nenužudytų. Nes... nes...

Tačiau jaunasis Ridlis net sau negali pateisinti to, ko nepadarė.

Dumbldoras atsidūsta.

- Morfinas Gontas sako tą patį. Bet ar žmogus, šitiek metų gyvenęs šalia Ridlių šeimos, būtent tavo apsilankymo dieną galėjo sumanyti juos išžudyti?

Tomas Ridlis jaučia, kaip jam sukasi galva.

- Sere, neįsivaizduoju, ką sau galvojo tasai... Gontas. Aš žinau, kad nieko nežudžiau...

Dumbldoras įdėmiai stebi Tomą; dar įdėmiau, nei prieš tai.

- Tomai, neapykanta kartais apakina taip, kad mes tampame pavaldūs savo inkstinktams, o ne sveikam protui. Aš niekaip nenoriu tau pakenkti ir dėl mano žinojimo gali nesijaudinti. Būk atviras sau. Suprantu, kad tai sunku, bet jei pripažinsi, kad padarei kai ką nedovanotino, galbūt tau bus atleista.

Tomas žiūri į Dumbldorą, tačiau vis labiau ima abejoti savo atmintimi, o ne profesoriaus žodžiais. Jis nebesako, kad nenusikalto. Jis to nebežino.

- Pagalvok apie tai, - galiausiai taria Dumbldoras. - Dabar gali eiti.

Kai Tomas Ridlis grįžta į bendrąjį Klastūnyno kambarį, jį džiaugsmingai pasitinka Felicija Blek.

- Pagaliau baigiau rašyti! - šaukia ji. - Taip gerai įrodžiau, kad goblinai nuo pat savo rasės pradžios siekė nuversti burtininkus, kad net pats profesorius Niūrabarzdis neturės prie ko prikibti!

Tačiau pamačiusi išbalusį vaikino veidą ir drebančias rankas mergina nutyla.

- Kas... Kas atsitiko, Tomai? - klausia ji, bemaž maldaudama, kad jai atsakytų.

Deja, klastuolis Ridlis nežino, kas atsitiko. Jis net nežino, ar iš tiesų kažkas atsitiko, gal jam viskas tik prisisapnavo.

- Nieko, - tepasako jis, bet siaubo išraiška nepalieka jo veido.

Felicija dar kažką šaukia pavymui, bet jaunasis burtininkas, nusikaltęs burtininkas, tėvžudys burtininkas jos nebesiklauso, lipa į savo miegamąjį, kuriame kol kas nėra nei Eiverio, nei Lestreindžo, ir stengiasi apsimesti, kad miega. Tačiau visą šią naktį ir dar kelias kitas naktis negali sudėti bluosto - sapnuoja, kaip jis nužudo Morfiną Gontą, o Morfinas Gontas nužudo senąjį Tomą Ridlį; vaizdas pasikeičia ir dabar jau Ridlis žudo Ridlį.