Trumpiausias kelias Namo-208

   Luokėje, prie Šatrijos  kalno, Karčiama, buvo ne atsitiktinai pasirinkta vieta, aptarti svarbiausius ir aktualiausius Lietuvos klausimus. Šturmanas Geležėlė numatė, kad patikimesnius ir Lietuvos ateičiai atsidavusius žemaičius, niekas nepakeis. Tai suprato ir „Karčiamoje“ susibūrę Senjorai: Česlovas,  Jadvyga, Valdas,   Almute, Vytautas,  Gražinutė, Šturmanas Geležėlė, su ištikima patarėja „Baltoji Gulbė“. Bocmano Krauzerio iniciatyva, buvo atgabenta, -Lietuvos pilietybę įgijusi, dirbtinio intelekto humanojdė -Sofija. Prieš pradedant svarstyti svarbiausius klausimus, visi buvo  labai susikaupę, - tylėjo. Stebėtojo teisėmis, nuošalėje, prie židinio, patogiai įsitaisė Ex.  Premieras Andrius-“Andrėja Pipandrėja“. Židinys spragsėjo ir skleidė malonią šilumą. Elektros apšvietimas buvo atjungtas. Šiam ypatingam atvejui tiko vaškinių žvakių apšvietimas. Krepšinis ir futbolas juos nebedomino, nes ir taip buvo aišku.
Ant stalo pastatytos žvakių liepsnelės, žaismingai pleveno skleisdamos malonų vaško aromatą.  Už stalo  sėdinčių Senjorų šešėliai ant sienų išdavė, kad Jie yra pasiruošę atskleisti netikėtą, - stulbinančią  “ Paslaptį“. Paslaptį kuri sklido po Pasaulį skirtingom formom, apkalbom ir „teorijom“,  sklando 70 metų. Pastaruoju laiku įgavo net ypač  agresyvią formą. Patekęs žmogus, į šią paslaptingą aplinką, tikriausiai pasijaustų nejaukiai. Vienintelis informaciją teikiantis šaltinis buvo karčiamoje pakabintas didelis ekranas.
               Ex. Premjieras Andėjas Pipandrėjas stebėjo Nepriklausomybės kovų Veteranus ir laukė... Jis buvo sumanus ir patyręs krizių specialistas, - krizių  akivaizdoje nepasimesdavo. Jo patyrimas nesunkiai išsprendė užsitęsusią tylą. Galima atskleisti nedidelę paslaptį, -CW patalpoje Šturmanas Geležėlė, niekam nežinant buvo susitikęs su Andrėjum Pipindrėjum, -aptarė operacijos eigą. Liko ją tik įgyvendinti. Per paskutinę, Parlamento ir Vilniaus savivaldybės  veikiančią kadenciją, susikaupė nemažai medžiagos apie „Lėliukus“. Todėl delsti buvo nevalia. Lietuvos „Generalinis štabas“, pasibaigus kadencijai, buvo paleistas, o naujas nesuformuotas. Todėl Šturmanas Geležėlė, prieš išvykdamas atlikti naują misiją,   į tolimus kraštus, ėmėsi atsakomybę ir užbaigi tvyranti nerimą  Lietuvoje.
         -Operatoriai,  Užkulni, Ringaudai ir Mariau... -pajungt kontaktus, -įsakė  Andrėjus... - Klausom... -Jungiam kontaktus; -vienu balsu atsakė operatoriai.  
       Prie Šturmano Geležėlės rankų, -prie riešų ir smilkinių, - buvo pajungti laidai. Laidai nuo Šturmano, buvo pajungti prie Humanoidės Sofijos „rozetės“-kaukolėje po plaukais. Ekranas nušvito ir bandymui buvo pademonstruotas vaizdelis iš  Vrublevskio bibliotekos aikštės. Dvi, priešiškai nusiteikusios minios, demonstravo plakatus.   Vieni plakatai skelbė „Už“, kiti „Ne“. Tarp jų, ant laiptų stovėjo Vilniaus miesto Burmistras Rimis Simaška. Ginčytis buvo beprasmiška. Nes viena, - paminklinė lentelė „Skripkai“ buvo jau nukabinta, o vietoj jos, buvo pakabinta nauja. Reikia priminti, kad viskas vyko labai korektiškai. Niekas niekam į atlapus nekibo. Bandė aiškintis, kaip padaryti, kad ir Avys būtų sveikos ir Vilkai sotūs... -Kad  visiems būtų Faina, - šypsodamasi pareiškė viena žydaitė, - žydų kilmės lietuvaitė iš Kurlianskių giminės.
        Netikėtai, prie susirinkusių, ant asiliuko, prijojo raitelis. Sustojo priešais Burmistrą Simašką, žvelgė jam į akis ir lingavo galva;-“ A tu, kiAulė, kiAulė, - iš smuiko formos futliaro-kojos protezo, išsitraukė „Mauzerį“ ir trys kartus, - Pyf, -pyf, -pyf, - iššovė į dangų. Kai išsisklaidė dūmai, raitelis nužvelgė nustebusį Burmistrą, -nužvelgė dvi priešiškai nusiteikusias stovyklas - tarė: - Dievas mato, -Dievas žino kur tiesa, o kur melas. -Mieli Vilniečiai, - Mieli Lietuvos žmonės. - Neskubėkit... -Kapitono Jūzapo ir Šturmano Geležėlės vardu prašau... -Neskubėkim... -O kol kas, - kol istorikai, prokurorai, nepriklausomi ekspertai atvers Lietuvos, Lenkijos, Ukrainos, Voketijos ir Rusijos  slaptus archyvus, patikrins jų autentiškumą, sugretins su esamais šių valstybių archyvais, - išaiškės tiesa, -išaiškės XX amžiaus sukeltos Apokalipsės mastai ir pasekmės.  -O kol kas..... Bocmanas  Krauzeris pasimuistęs,  iš „terbelės“, ištraukė, iš lino, -o gal iš kanapių, Žemaitijoje išaustą  drobulę, ir uždengė naujai pakabintą, -abejones keliančią paminklinę lentelę su Lietuvos didvyrio atvaizdu... Visų susirinkusių akys nušvito, -jie išvydo ko tikrai nesitikėjo; į juos žvelgė Aušros vartų Madona- Marija su Jėzumi rankose. Marijai, iš akių, riedėjo kraujo  ašaros...
                            Vienadienis, Petrapilio Chirurgo ir „Sputniko“  parengtas lėliukas-“didvyris“, Sostinės burmistras, nuleidęs galvą, pasitraukė, - nuėjo,  linguodamas  suglebusiais pečiais krantine, link dangoraižių, už Neries, atvėsinti įkaitusią galvą.
                Po minutėlės nustebimo, dvi  priešiškai nusiteikusios minios, susijungė ir susivienijo maldai:  - Po Vyskupo Gintaro palinkėjimo: - Palinkėkime vienas kitam ramybės, ir palaiminimo,  susivienijusios dvi priešiškos jėgos, su ašaromis akyse, apkabindami vienas kitą, linkėjo vienas kitam Ramybės... Ant Vrublevskio bibliotekos  laiptų, „Ąžuoliukas“ ir Liepaitės“ užgiedojo:
                                     
                                              Marija, Marija, palaimink Žmoniją,  
                                           Išgelbėk nuo priešo baisaus...