Rašyk
Eilės (72015)
Fantastika (2154)
Esė (1686)
Proza (10304)
Vaikams (2495)
Slam (47)
English (1087)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 12 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter







Šturmanas Geležėlė ir bocmanas Krauzeris, „atsipūtę ir pailsėję Luokės  nuovados rūsiuse, jautėsi pakenčiamai. Stebint  publiką, Šturmanas regėjo, kad  daugelio Šventės dalyvių akyse žybsėjo linksmos, viltingos  liepsnelės. Šventės programa buvo  išsekusi, todėl, Užgavėnių šventės dalyviai, nusėmė kaukes, - buvo  atsipalaidavę. Šventės Lietuvoje nesibaigia, -jos vyksta pastoviai, tik kitame formate. Štai, žmonės neskubėdami vaikštinėjo Šatrijos kalno papėdėje, -apžiūrinėjo menininkų sukurtas ledo skulptūrų kompozicijas. Čia  galėjo ne tik apžiūrėti vaivorykštės spalvomis spindinčias skulptūras, bet galėjo pasinaudoti  paslaugom veltui.  Smalsuoliai stebėjo kaip eilutės žmonių būrėsi prie prie Merkinės piramidės, prie dviejų lediniu „Atlantų“, -labai panašių į Žydrūną ir Vidą. Jie laikė Lietuvos  dangaus skliautą. Laikė, kad negriūtų. Ant  žemės gulėjo nutekinti cilindrai. Skulptūrų parkas  dvelkė vėsa ir gaivumu. Įspūdingiausia buvo, nuo Šatrijos kalno, nuslinkusi didelė pianino ir dviejų muzikuojančių figūrų skulptūros. Gerai įsižiūrėjus, buvo galima atpažinti Vytauto ir Gražinutės, keturiomis rankomis atliekamą  fokstrotą. Prie jų būrėsi daugiausiai, nes buvo galima  priglausti įkaitusios galvą ne tik prie pianino, bet ir prie Profesoriaus nugaros, arba prie Gražinutės kelio... Atsivėsinus, - atsipalaidavus, galima  pašokti . Galima ne tik pašokti, bet galima ir prisiglaudus pakalbėti. -išsakyti slaptas mintis. Stebi šturmanas Geležėlė ir bocmanas Krauzeris, - negali atsistebėti.
       Šventės rengėjai buvo labai apdairūs, -visos erdvės  buvo sutvarkytos ir paruošos dalyvių patogumui. Įkaitus nuo ginčų ir diskusijų, galima pasinaudoti  bio-šaldytuvais. Įeini, atsigaivini vėsa ir vėl užplūsta energija, - gali vėl švęsti.  Šok, dainuok... Tik negalima ilgai užsibūti, -gali virsti griūvančia skulptūra... Šie įrenginiai, profilaktikai.  galėjo  būtų naudingi, - labai būtų pravėrę ir apsireiškusiems Lietuvoje  Naujiems pranašams, -  “ Žaliesiems pagonims“. Ypatingai būtų pravėrę sunerimusiam pagonių elitui. Sunerimti buvo dėl ko.  Matydami, kaip didžioji Lietuvos dalis susibūrė, -  ratais eina ne apie juos, o apie Šimonių Ingridą ir Nausėdžių Titaną, -šoka ir dainuoja:  
                                                   
                                                    Ir vesk  mus per lygumas ir kalnus,
                                                    Kur naktį  mėnuo miega debesy...

 Netikėtai, nepabaigus posmą, minia suglumo, ir po minutės, kitos, atsipeikėjusi minia, kaip bičių spiečius, paliko Šimonių Ingridą, ir puolė, pakeltomis  rankom, prie Nausėdžių Titano. Ratas išsiplėtė trigubai, virto didžiuliu dūzgiančiu „bičių spiečiumi“:
                                               
                                                  Tegul žvaigždės perlais puošia tavo plaukus,
                                                  Sakom mes,  ačiū Tau, kad šalia esi...

Taip, tikrai buvo svari priežastis susirūpinti Pagonių Elitui, -Pijui ir Agnėtei. Jų veidai buvo sustingę kaip marmuras. Veidai įgavo pelenų atspalvį. Vyriausias vaidila  Pijus Karabasius ir vaidilutė Čirvų  Agnėtė stovėjo tylėdami, -netekę amo... -Kas dabar bus? -Nejaugi nesulauksim bulviakasio? -Neulauksim Šv. Baltramėjaus ir  paliks mus gandrai. Jie stovėjo, ir niekaip nedrįso prieiti prie stovinčios ledo cilindro skulptūros, atvėsinti įkaitusias galvas. -Reikia kažką daryt, Agnut; -tyliai tarė  viską tolyn į ateitį  numatantis vaidila Pijus. Tarė, ir pamatė tai ko nederėjo matyti... Nesitikėjo. O pamatė tai,  kaip Profesorius,   Pranckių Viktoras, priėjęs prie ledinio pianino ir prigludo prie muzikuojančio Profesoriaus Vytauto  nugaros ir švelniai priglaudė kaktą.  Neatsisukęs profesorius paklausė: -Ar čia tu, anūkėli? -Ku-kūūū...
    -Ne, čia ne Gabrielius... Čia aš, Viktoras Pranciuks.  -Profesoriau, prašau mane išklausyti... Man gėda... - Aš gailiuosi... -Labai gailiuosi... -Atleisk...
         Ir įvyko stebuklas. Jis išgirdo ledinį, kaip Katedros vargonai, Vytauto balsą.  - Atleidžiu tau, sūnau paklydėli... -Eik, vaike... -Eik... -Atleidžiu ir nesidairyk... -Perspėju, - daugiau  nenusidėk. -Už atgailą, atsižadėk vieno asmens valdomos demokratijos.  -Lietuvai tai nepriimtiną, nes ji veda į diktatūrą ir tironiją... Po akimirkos pratęsė:  
     -Ne, Viktorai, dar nenueik, dar palauk, - tu  pasakyk man tyliai, į ausį, kaip ten su Labanoro giria? -Ar jau viskas iškirsta? - O kaip ten reikalai su „Labanorska“, -ar tik kaimo turizmo sodybose, ar ir šiaip,  pas ūkininkus galima užtikti?  -Na, supranti apie ką kalbu, Profesoriau? -Išsiaiškink ir pranešk mano „zuikučiams“.  Tegul, ką ik nori, čiulba-ulba girioje  kikiliai .. -Štai, paimk, -ir padavė skaidrų ledinuką. - Čia ledinukas su stiprybės  “Patrova-70“ eleksyro įdarų. - Nepasiduok,  Viktorai.  -Rūmai,   ant Neries krantų, ne kregždžių lizdas... - Čia Lietuva...
       Viktoro burnoje, ledinukas lėtai tirpo... o  veidas švito, - įgavo žmogišką, laisvo žmogaus spalvą, ir jis, pasišokinėdamas kaip kaimo vaikis į pirmą pasimatymą, nubėgo prisijungti prie laisvę mylinčios Lietuvos. - Aš laisvas... -Aš nepasiduosiu, - kartojo jo lūpos. Jį nepaleido išgirsti Profesoriaus Vytauto žodžiai:
                                     -Atleidžiu... -Mes, Lietuva... -Ei,  Vaike, -eik...  
             
  -Šturmanas, apžvelgė neskubančius, -iš lėto vaikštinėjančius žmones. Daugumą jų, dideliame ekrane stebėjo  vaizdus iš Lietuvos sostinės, Simono Daukanto aikštės.  
     Šturmanas Geležėlė  atsipalaidavo, -jis visa širdimi jautė, kad šią, nuostabią 2019 metų, gegužės  26  naktį, į Lietuvą grįžta ramybė. Tik jis žinojo, kad tai  yra „Generalinio štabo“ir kultūringos Lietuvos gyventojų, dešimties metų įtempto kūrybinio darbo Rasyk. lt  rezultatas. Šturmanas Geležėlė ir bocmanas Krauzeris, lėtai žingsniuojant,  pro ištuštėjusį  Šatrijos kalno šlaitą,  pastebėjo du išbalusius, - liūdnus veidus.  ... Geriau įsižiūrėjęs, Šturmanas,  pamatė du, - panašius  į močiutės austas lino drobes, išblyškusius veidus... Pažino, ir  mandagiai pasisveikino: -Sveiki, žemaite, - atsakymo nesulaukė. Pabandė pakartoti, palinko prie ausies sėdintiems pagonių Vaidiloms tarė: -Labs vakars, žemaite... Jokio atsakymo, tik galvos lingavimai žemyn- aukštyn, ir tylus burbėjimai, - nei tai maldavimai, nei tai keiksmai pagonių Dievams: -O, Perkūne... -O, Pykuli... -Koooodėl  mus apleidot?
        Neišgirdę jokio atsakymo, Šturmanas ir Bocmanas numojo ranka, - grįžo į Karčiamą. Karčiamoje virė gyvenimas.  Visi  karčiamos lankytojai stebėjo ant sienos kybantį didelį ekraną, ir stebėjosi:
        -Štai  tau ir studentas... -Štai tau ir Titanas iš Nausėdžio...
        - Valdai ir Almutė, Česlovai ir Jadvyga, pakelkim taures už Lietuvą ir Lietuvos Titanus... -Už Karžygius, -Už Vytautus ir Algirdus, -Už Mindaugus ir Traidenius.
     Čia, netikėtai,  su “kleboniškos“ šlakeliu „Patrovos“, prisijungė Vytautas ir Gražinute  “Aisbergai“.  
                        -Pritariu Šturmanui, -tarė Profesorius. -Už Lietuvą...
        
2019-06-07 00:14
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 0
 
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą