Eskiziniai portretai

בס“ד
Eskiziniai portretai

Portretas

Mano vyresnysis sūnus atsiuntė muzikos įrašą. Išgirdau puikią ir sudėtingą kompoziciją, kurią atliko gitara mano vaikelis. Įrašo gale jis pasakė: myliu tave, tetuk. Esu sujaudintas šio poelgio. Jau metus mes nematėme vienas kito. Tiek mano, teik sūnaus likimas yra ypatingas. Nuo pat gimimo iki dabar ryškus, įdomūs, kartais skaudūs išgyvenimai, formavo mūsų pasaulėvaizdį, mūsų asmenybę. Jaučiu, kad mūsų istorija tik prasideda, kad mūsų daina dar nesudainuota. Mes dar tik formuojamės kaip asmenybės, dar augame kaip žmogus. Todėl nepaisant nesėkmių, kurias patys pasidarome, mūsų tikrasis asmenybės portretas dar nėra nupieštas, jo dar nematė nei vienas žmogus, net mes patys dar nežinome, kokie mes žmonės iš tikrųjų esame. Aš stengiuosi gyventi sąžiningai, stengiuosi mylėti save ir vaikus, stengiuosi mylėti gyvenimą, kurį dovanojo Kūrėjas, ir stengiuosi Mylėti Kūrėją, visos egzistencijos Pirmapradę Priežastį ir Valdovą. Mano pasirinkimai, klaidingi ir teisingi piešia mano asmenybės portretą. Bijau į jį pažiūrėti, nes bijau pamatyti ten piktadarį. Norėčiau tikru, geru žmogumi. O ar toks esu - nežinau. Bet žiūriu į sūnaus portretą, matau tik kontūrus, atskiras bręstančios asmenybės detales. Yra viltis, kad gal jam pavyks užaugti geru, sąžiningu, doru žmogumi. ... „Aš taip pat tave myliu, sūnau. „

Dialogas
Sūnus parašė: Pas mumis šiandien pirma diena mokykloje po atostogų, tai truputį galvą skauda. Pas mumis statybininkai kažką šiandien mokykloje klijavo, tai smirdėjo, o ypač per chemiją. Myliu tave tetuk. Dabar mokinuosi dar vieną kūrinį, per atostogas beveik visą laiką grojau apie 3, 5-6 val. per dieną lauke, tai nudegiau rankas, o ypač dešinę, nes ji buvo visą laiką prieš saulę. Myliu tave. Kaip tau sekas? Kaip sekas broliukui? Perduok, kad jį irgi myliu.
Atsakiau: Myliu tave, mano mielas vaikelį. Tavo brolis tave taip pat myli, jis vakar išvažiavo į Ramotą. Gal vakare sugrįš, nes rytoj planuojame vykti į šalies šiaurę. Norėčiau paplaukioti su kanojomis. Pažiūrėsiu ar pavyks. Labai džiaugiuosi tavo pasiekimais. Tu geras gitaristas.  Jei pavyks išmokti dar vieną kūrinį, tada džiaugsiuosi jį išgirdęs. Tu labai mielas ir brangus. Pasiilgau tavęs. Labai laukiu, kada likimas lems mums susitikti. Noriu apkabinti ir pabučiuoti tavo kaktą. Linkiu tau sėkmės.


Šypsena.
Prieš kelias dienas, bičiulis iš Bet Šemeš atvyko su penkių metų dukrele. Jis nuėjo dėstyti paskaitą. Vieną valandą prižiūrėjau mergaitę. Daviau kelis žaidimus. Po dešimties minučių jei įgriso žaidimas. Kelias minutes pagrojau fleita, ir muzikos klausytis atsibodo. Nuobodžiaudama ieškojo užsiėmimo. Labai žavi būtybė. Nuostabaus grožio veidelis, bet pats nuostabiausias dalykas jos portrete yra šypsena. Neturiu žodžių ir  nemokų išsireiškimų, kurie aprašytų šypsenos mielumą. Šypsenėlė spinduliuoja tyrą, nuoširdų džiaugsmą. Paėmiau A4 formato lapą. Šratinuku nupiešiau jos portretą. Jau 10 metų nepiešiu ir netapau, todėl nepavyko perteikti charakteringų bruožų. Padovanojau piešinį mergaitei. Ji ir tėvas buvo patenkinti. O jos tikrasis portretas dar daug kartų keisis. Koks šios mergaitės tikrasis (asmenybės) portretas sužinosime tik po 120 metų.
Vaikiškas nepakantumas
Džiaugiuosi, nes pavyko išvykti į šiaurę. Rav Šimon Faluli suorganizavo Toiros mokiniams ir studentams šią kelionę. Keliaujame autobusu. Nusileidome į Jordano lygumą. Apvažiuojame Jericho miestą. Dabar šis miestas priklauso arabams. Autobusas pripildytas jaunuolių, paauglių ir mažamečių berniukų, taip pat keli suaugę, atsakingi už vaikus. Papasakosiu vieną sceną.
Prieš kelionę, berniukas vardu Jo gyrėsi, kad naktį grįžo iš Lietuvos. Tai tolima šalis nevisi žino, kokiame kontinente ji randasi, todėl tai kelia susidomėjimą ir pavydą. Jo plepalai įgriso jaunuoliui vardu Ju.
• -Jo, patylėk, atsibodo tavo plepalų klausytis. – Susierzinęs įsakė Ju.
• -Iškviesk policiją, kad nubaustų mane už žodžių kiekio viršijimą. – Pajuokavo Jo. Ju susierzino.
• -Tu kitaip nesupranti... – Atsidusęs pareiškė Ju ir sudavė du simbolinius antausius. Jo paraudo. Įsižeidė ir, tiesioginę išsireiškimo prasme, šoko ant Ju, mosikuodamas rankomis. Sučiupau Jo ir išskyriau peštukus.
• -Jo, taip nesielgiama. Liaukis. Nusiramink. – Raminau vaiką.
• – Cypė berniukas. – O man antausius skaldyti galimą? Aš jam duosiu grąžos.
• -  Ju pasielgė neteisingai. Pasikalbėsiu su juo, o tu nesikišk.
• - Tu kalbiesi, o aš antausius gaunu.
• - Vėl jie mušasi... – Nusiminė Rav Šimon Faluli. – Oi, per kiekvieną kelionę jus pešatės...
• - Ju, pasielgei blogai. – Kreipiausi į paauglį.
• - O ką man daryti, prašiau jo, bet jis nesuprato. – Atsakė įžūliai jaunuolis.
• - Taip nesielgiama, pagal įstatymą turi sumokėti už...
• - Už sukeltą gėdą?
• - Ne, neprivalau.
• - Privalai, bet niekas iš tavęs to nesitiki, bent atsiprašyk.
• - Iš esmės tu geras žmogus, todėl privalai atsiprašyti.
• - Jis apkalbinėja kitus, šmeižia.
• - Tai Jo problema, ne tavo.
• - Kažkas turi jį išauklėti.
• - Jo turi savo tėti ir mamą, tai jų pareiga jį auklėti, ne tavo. – Šiuo sakiniu mūsų pokalbis baigėsi. Po 20 minučių Ju atsiprašė, bet Jo neatleido.
• - Jo, nebūk žiaurus. Atleisk. – Paprašiau. Jis kažką atsakė, neatsimenu ką. – Ju, tu šaunuolis, nes atsiprašei.
Koks šių asmenų portretas? Žinant tik šitą situacija, neįmanoma tiksliai nupiešti adekvatų vaizdinį. Šiuos vaikus pažįstu gerai, todėl tvirtinu, kad šis smulkus incidentas neatspindi tikrosios šių vaikų charakteristikos. Rašau tai tam, kad matydami pavienius faktus, neskubėtume daryti bendrų išvadų. Kita vertus šie berniukai neranda bendros kalbos ne pirma kartą. Kelionės metu visa laiką pešėsi, dėl smulkmenų. Kelis kartus teko juos išskirti. Bendrai vertinant, abi aprašytos asmenybės, tai ką žinau apie juos, bet neaprašiau šiame tekste, – teigiamos.

Autoportretas
Vykstame į šiaurę. Iš kairės pusės – plikų kalnų virtinė. Iš dešinės pusės – pravažiuojame palmių plantacijas, už jų matosi Jordano upė, o už jos Moavo kalnai.
... Grįžtu prie apmatymų, kaip save adekvačiai įsivertinti nusipiešti? Remiantis Rambamo apibrėžimu, kad asmenybę vertiname pagal tai, ką jis daro. Tiksliau, jei daugelis veiksmų yra geri ir teisingi, toks žmogus yra geras ir teisuolis. Jei daugelis veiksmų yra blogi ir nusikalstami, tada jis yra piktadarys. Jei vienodas daro gerus darbus ir nusikalsta, tada jis vidutinis. Rambamas patikslina, kad vertinimas priklauso ne nuo veiksmų kiekio, o nuo gero darbo vertės ir nusikaltimo sunkumo. Išminčius detaliai aprašė šį vertinimo mechanizmą knygoje „Jad chazaka“, dalyje „Ilchois tešuva“.
Norint suprasti, kas tu pats esi, reikia sąžiningai suvesti sąskaitas su pačiu savimi, remiantis objektyviais vertinimo kriterijais. Pažiūrėk kaip gyveni, kaip elgiesi. Paėmus 7 metų atkarpą, galima išanalizuoti, įsivertinti ir suprasti asmenybės augimo, ar degradavimo tendenciją.
Autoportretas – nėra objektyvus asmenybės vaizdas, nes iškreipiamas natūralios, meilės, ar neapykantos sau pačiam. Bet manau, kad būtina piešti save, bandyti įsivertinti, nes taip įmanoma save tobulinti, keisti į gerąją pusę, auklėti ir moraliai ugdyti.

Norai ir kompromisas
Po rytinės maldos jaučiau nuovargį, nes iš kelionės grįžome vėlai.
• - Eikime namo. Reikia truputėli pailsėti. Matau, kad ir tu pavargęs. – Pasiūliau sūnui. Jis nesipriešino.
• - Noriu į Ramotą. – Pareiškė sūnus, kai grįžome namo.
• - Ne viską, ką žmogus nori daryti, reikia daryti. Dabar eik pamiegoti. Paskui pasikalbėsime. – Jis nepatenkintas nuvirto ant patalų. – Nusiauk, bent batus. Bus patogiau miegoti. – Sūnus tingiai nusispyrė batus ir susirangė po užklotu. Po kelių minučių jau kietai miegojo. Aš Taip pat nuėjau miegoti. Užstačiau žadintuvą, kad pakeltų už valandos su puse. Miegas buvo labai gilus. Mačiau daug ryškių ir įdomių vaizdinių, bet kai suskambo žadintuvas visi sapnai išgaravo, tarsi nebūtų buvę. Bandžiau prisiminti, ką sapnavau, bet nepavyko. Apsirengiau, nusiploviau rankas ir veidą. Pradėjau gaminti pietus. Pjaustant morkas išgirdau „Miau“. Tai sūnus miauksi. Vadinasi jis geros nuotaikos.
• - Oi, kas pabudo, kačiukas. – Entuziastingai šūktelėjau. Jis dar rakteli miauktelėjo ir pradėjo raižytis. – Kelkis kačiuk. Kriauklės šlangą pratrūko. Reikia nusukti. Pasiimk reples ir canges. Pabandyk atsukti. – Kol gaminau pietus bernelis atsuko šlangą.
• - Gerai atsukau? – Paklausė sūnus.
• - Labai puikiai. Šlangą įdėk į maišelį, nunešiu į parduotuvę ir parodysiu, kokios man reikia, tada nupirksiu naują. O dabar sėsk pietauk. Desertui turime ledų. – Pietaujant nusprendžiau aptarti kelionės į Ramotą klausymą. – Tu nori važiuoti į Ramotą?
• - Atsakė sūnus.
• - O aš noriu, kad būtum namuose. – Pasakiau po trumpos pauzės.
• - O kodėl?
• - Man patinka, kai tu būni namuose.
• - O kodėl.
• - Man patinka, būti su tavimi kartu.
• - Bet man čia nuobodu. – Jau ryte sutikau jį išleisti į Ramotą, bet nutariau, kad išmintingiau bus apie tai pakalbėti vėliau. Padaręs pauzę paklausiau.
• - Ar tu norėtum ieškoti kompromiso?
• – Atsakė pagyvėjęs sūnus.
• - Pasiūlyk kompromisinį variantą.
• - Per šabą mes ketinome svečiuotis pas R. Raichą Beit Šemeše. Galėčiau grįžti joim šiši, ir pabūti su tavimi.
• - Aš turiu sąlygą, paklausyk, ar sutinki. 1 – paskambink naujajam tėčiui ir mamai, ir paklausk, ar jie tave priims. 2 – ant lapo užrašiau 4 klausymus, atsakyk į juos raštu. Po to galėsi pasimelsti minche ir keliauti į Ramotą. Sutinki?
• - Tada pasiskubink, greitai pavalgyk, atsakyk į klausymus, susirink savo daiktus ir keliaukime į sinagogą. – Paskubinau vaiką. Jis greitai pavalgė.
• - Duok pieštuką. – Paprašė sūnus.

4 klausymai
Vanduo
Pirmoji kelionės atrakcija buvo plaukti Jordano upe su guminėmis valtimis. Žemutinis Jordanas išteka iš Kineret ežero ir iteka į Druskos jūrą. Šią upę daugiau nei prieš 3000 metų, pakeičiant gamtos dėsnius perskyrė Kūrėjas, kai Israelio tauta įėjo į Israelio žemę. Viršutinis Jordanas iš kalnų įteka Kineret ežerą. Mes autobusu atvykome į Viršutinį Jordaną. Buvo suburtos komandos iš 5 – 6 asmenų. Kiekvienas gavo po irklą ir gelbėjimosi liemenę. Kiekviena komanda gavo po guminę valtį. Kelionė upe turėtų trukti apie valandą, bet mes ją ištempėme iki trijų valandų. Dažnai sustodavome, išvilkdavome valtį į krantą. Šiek tiek pasivaikščioję grįždavome į upę ir tęsdavome kelionė. Aš didžiąja kelionės dalį plaukiojau po upę srovės nešamas. Kai pavargdavau prisiirdavau prie valties ir įsikibdavau į virves juosiančias valtį. Ju pateko į mūsų komandą, jis taip dažnai šokdavo į upę. Jis apkūnus, todėl kai norėdavo įlipti iš upės į valtį, tekdavo visai komandai temti įsikibus už gelbėjimo liemenės, o man stumti iš apačios. Einšteinas buvo trečiais mūsų komandos narys. Kelionės pradžioje jis taip pat plaukiojo upėje, bet didžiąją dalį sėdėjo valtyje. Ketvirtasis komandos narys buvo Kohenas. Jis viena karta netyčia įkrito į upę.
• - Oi, šalta man. – Šaukė jis. - Gelbėkite. – Enšteinas ir mano sūnus padėjo įsiropšti į valtį.
• - Mano draugas, karštą dieną įšoko į šaltą vandenį, širdis neatlaikė ir mirė. Tai atsitinka labai retai, gal tik vienam iš šimta tūkstančių, ir tas vienas buvo mano draugas. – Pasakojo Kohenas nusiraminęs. Paskui męs pamatėme jaučių kaimenę. Būdamas vandenyje įsikibau į valtį ir nukreipia ją į krantą. Išlipome ir apžiūrėjome jaučius.
• - Ašrer, žiūrėk, jaučiai. Jie gali badytis, Tu mokeisi apie juos talmude, atsimeni? – Kreipėsi Kohenas į mano Sūnų.
• - Žiūrėk kokie jie gražūs... – Keli keli stambūs jaučiai tingiai artinosi.
• - Oi jis pyksta. Aš matau... – Išsigando sūnus. – Jis plaka uodega, taip gyvūnai elgiasi, kai pyksta. – Panikos apimtas berniukas nubėgo prie valties.
• - Ju, Kohenai, jei jis puls, tada šokime į upę. – Pasliūliau.
• - Savaime aišku. – Ramiai atsakė Ju. Jautis nepuolė. Mes grįžome į valtį ir tesėme kelionę. Buvo įdomu. Komandos nariai daug juokavo. Kelionės pabaigoje, aš ir Ju plaukiojome aplink valtį, mus pačiupo stipri srovė ir nunešė. Bandėme grįžti prie valties, bet beprasmiška buvo priešintis upės srovei. Pakėliau rankas ir mėgavausi greita kelione į žemupį. Šią kelionė organizuojanti kompanija pertempė per upę lynus su plūdurais, kad jie sulaikytų atplaukiančias valtis. Tai finišas. Aš ir Jų trenkėmės į tuos plūdurus. Rankomis įsikibome į lynus.
• – Šūktelėjau.
• - Oi, kokia stipri srovė. – Nustebo Ju. Upė mus plėšte plėšė ir stengėsi nunešti į žemupį. Įsikibę į lynus slinkome į krantą. Nepastebėjau metalinės atplaišos ant lyno, ir ji perpjovė man delną. Įpjovimas negilus, neskauda, bet nemalonu. Keli maži vaikai iš kitos komandos iššoko iš valties ir buvo srovės nunešti.
• - Kabinkitės už lyno. – Šūktelėjau išsigandęs. Priartėjau prie jų ir sučiupau patį mažiausią berniuką. Jie lengvabūdiškai juokėsi ir nesuprato, kaip pavojingai pasielgė.
• - Išlipę į krantą ilgai laukėme, kol parplauks mūsų komandos nariai su valtimi. Jie tikriausiai vėl sustojo krante ir ten žaidžia.
• - Eime į autobusą. – Pasakiau netekęs kantrybės.
• - Aš palauksiu, nes valtyje liko mano kroksai. – Atsakė Ju. Buvau basas. Kankinausi, kol pasiekiau autobusą. Buvau be akinių, blogai mačiau. Netyčia suradau savo autobusą, tiksliau ėjau gatve, akmenukai badė basas kojas. Šalia sustojo autobusas ir vienas iš mokytojų pasakė: „tu nori važiuoti į Kineret? “. Norėjau įlipti į autobusą, nes buvau iškankintas keliones per akmenukus ir spyglius.
• - O kaip kiti, dar Kohenas, Enšteinas ir kiti negrįžo? – Nustebęs paklausiau, nes pamaniau kad išvažiuojame iš čia.
• - Nieko tokio. Mes dar grįšime čia už 2 valandų. Kepsime mėsą ir vakarieniausime čia. Tuo tarpu galime pasimėgauti maudynėmis Kineret ežere.
... Trumpai aprašiau bendrą situaciją. Dabar grįštu prie klausimų.
Plaukiant valtimi, Kohėnas žaisdamas norėjo įstumti mano sūnų į vandenį. Prie jo prisidėjo Ju.
• - Nestumkite, jis paniškai bijo vandens. – Surikau. Sūnus jau buvo iki pusės upėje. Paniškai klykė ir kaip katinas kabinosi į valties bortą. Priplaukiau ir stūmiau iš apačios berniuką į valtį. Kohenas juokėsi, nesuprasdamas situacijos rimtumo ir iš viršaus tęsė žaidimą. – Liaukis. Nestumk, jis bijo vandens.
Klausymas:
Tu paniškai bijai vandens, kodėl?
Atsakymas:
Nes vaikystėje, du kartus vos nenuskendau.
Klausymas:
Kaip reikėtų išgydyti save, nuo šiuos baimės?
Atsakymas:
Reikia mokintis plaukti.

Kohenas
Buvau vandenyje, kai sūnus įlipo į valtį. Pamačiau jo įniršio ir neapykantos perkreiptą veidą. Jis šoko ant Koheno ir pradėjo jį mušti. Kohenas nuvirto ant nugaros ir atsigulė ant valties dugno. Mačiau kaip sūnus raudonu, įsiutusiu veidu užgulo savo auką.
• - Ašer tuč tuojau liaukis. Taip elgtis nederą. Liaukis. Gausi diržo už tokį elgesį. Jis Kohenas, draudžiama jį skriausti. – Pradėjau temti valtį į krantą. Nesitikėjau, kad sūnus taip nežmoniškai pasielgs. – Elgiesi kaip mažvaikis. Dabar numausiu tau kelnes ir su rykštę tave nuplosiu. Kaip ne gėda šitaip begėdiškai elgtis. – Sūnus išsigando, liovėsi muštis. Aš labai supykau.
• - Barai, - Kreipėsi į mane Kohenas, - paskambink žmonai, pasakyk, kad man viskas gerai, aš dar gyvas. Vos mano vaikų nepadarei našlaičiais. – Juokaudamas Kohenas kreipėsi į mano sūnų. Ašer nekreipė dėmesio į kalbas. Jis žiūrėjo į mane, kaip iriuosi ir tempiu valtį į krantą. Buvo susijaudinęs dėl savo sėdynės. Šaltas vanduo šiek tiek atvėsino įkarštį. Pažvelgiau į sūnaus veidą ir man pagailo jo. Atleidau ir pasakiau, kad bausmės neskirsiu.
• - Būk sąmoningas, nepasiduok pykčiui, nes jis apakina tavo protą. Apmąstyk tai ką padarei ir išmokink save daugiau nepasidaryti emocijų vergu. – Prašiau sūnaus. – Kohen, prašau atleisk jam, jis paniškai bijo vandens, todėl taip neapgalvotai sureagavo. Atsiprašau, kad iš anksto neperspėjau.
• - Nieko tokio, tai aš atsiprašau. Gerai, kad šalia nėra mano tėvo, kuris galėtų mane apšaukti ir išbarti už lengvabūdišką elgesį. – Pajuokavo Kohenas. Įtampa atslūgo. Visi susitaikė ir įdomi kelionė upe, tesėsi toliau.
Klausymas: Supykęs užpuolei Koheną ir norėjai jį primušti, kodėl taip sureagavai?
Atsakymas: Aš nesuvokiau, ką darau. Labai įsižeidžiau, nes jis stengėsi įstumti mane į vandenį, nors prašiau to nedaryti. Kai jis prašė nestumti jo į vandenį, aš jo nestūmiau.
Klausymas: Kaip taisyti savo charakterį, kad pyktis neapakintų proto?
Atsakymas: Stengtis visose situacijose išlikti ramiu.

Priešiškumas
Su Ju plaukiojau aplink valtį. Pro šalį praplaukdavo kitos valtys su komandomis iš man nežinomų miestų. Enšteinas ir Kohenas kartais su jais užmegzdavo pokalbį. Paklausdavo iš kur jie. Palinkėdavo geros dienos ir išsiskirdavome. Prie mūsų priartėjo valtis. Joje buvo daug vaikų. Jie apsidžiaugė pamatę mus. Suriko sveikinančius šūksnius. Tai buvo komanda berniukų, keliavusių su mumis. Jie artėjo prie mūsų valties. Paprašė, kad mes paimtume viena berniuką pas save, nes pas juos komanda per daug gausi.
• - Paimkite Jo. – Paprašė mokytojas, plaukęs skartu su berniukais.
• - Puiku, Jo ateik. – Pasakiau aš, Enšteinas ir Kohenas. Jie pradėjo irtis link mūsų.
• - Ne, neleidžiu. – Sušuko sūnus. Buvau nustebintas šitokio nedraugiško elgesio. Jo, tikriausiai pasijuto labai nesmagiai. Man buvo gėda dėl sūnaus elgesio. Jis pašoko valtyje. Griūdamas bėgo į valties galą. Pačiupęs irklą mosikavo, kad kitos komandos nariai neperkeltų pas mus Jo. Supykau.
• - Ašer, kaip tu elgiesi? Ar taip tave moko elgtis Toiro? Ar tu etiškai pasielgei. Norėčiau tave išlaipinti iš valties. Nesi vertas būti mūsų komandos nariu. Pasielgei, kaip blogas, niekingas šakalas.
• - Ašer, tu labai nedraugiškai pasielgei... – Nusiminęs pasakė Enšteinas. Valtys su berniukais praplaukė pro šalį. Mačiau Jo veido išraišką. Jis buvo ramus, bet akys pilnos liūdesio ir skausmo. Man liūdna ir skaudu, kad mano sūnus taip įskaudino kitą žmogų. Jis pats per ankstyvoje vaikystėje buvo patyręs daug skriaudų, todėl maniau, kad užaugs jautriu ir gailestingu žmogumi, bet matau, kad jis jautrus, bet tik savo pačio atžvilgiu. Tai nuliūdino.
Klausymas: Tu parodei šaltumą, nedraugiškumą, net priešiškumą vaiko atžvilgiu. Kaip interpretuoji savo elgesį?
Atsakymas:... Tikriausiai, tą akimirką galvojau apie kažką kitą...
Klausymas: Kaip norėtum elgtis panašioje situacijoje ateityje?
Atsakymas: Norėčiau atkreipti dėmesį į kitų emocijas.

Savavališkas sprendimas
Su autobusu nuvykome į Kinereto ežerą. Kelionės viduryje paskambino sūnus ir paklausė kur mes esame.
• - Mes važiuojame į Kineret. – Atsakiau.
• - Ką, kodėl mus palikote?
• - Dalis grupės pasiliko su jumis. Susirask Rav Šimon Faluli. Jis ten. Taip pat ten yra Kohen Jecheskel. Eikite pas juos.
• - O į kokį paplūdimį važiuojate?
• - Nežinau.
• - Duok telefoną Rav Michaeliui. – Paprašė sūnus. Nuėjau ir padaviau ragelį Rav Michaeliui. Jis trumpai pasikalbėjo ir grąžino man telefoną. Nuvykome į Kineret. Ten truputėli pasimaudėme. Prižiūrėjau Jo, kad per tolį nenueitų. Šis vaikelis, išdykęs, kartais užpuldavo kitus vaikus. Baiminausi, kad savo grubiais žaidimais nenuskandintų mažylio. Kai grįžome į autobusą, man pranešė, kad Rav Šimon Faluli ieško Ju ir Ašero. Jie prapuolė. Išieškojo visą stovyklą, niekur jų neranda. Jis tikras, kad jie nenuskendo, nes kažkas matė, kaip jie išlipa iš upės. Tą aš jau žinojau. Įtariau, kad jie susirado autobusą kuris važiuoja mūsų kryptimi, ar stabdo mašinas ir prašo, kad pavežtų iki paplūdimio, kur mes esame. Susierzinau, nes mes jau sėdome į autobusą ir ruošiamės grįžti į stovyklą šalia Jordano.
• – Šypsodamas pasakė sūnus. Apsidžiaugiau, kad jis sugebėjo atvykti.
• - Kaip čia atsiradai?
• - Stabdėme mašinas. Trys mašinos mus čia atvežė.
• - O iš kur žinojote kelią? – Paklausė mokytojas Michaelis.
• - Nežinojome, bet žmonės žinojo.
• - Ašer ir Ju, pasielgėte lengvabūdiškai. Rizikavote savimi. Prieš 5 metus arabas pavežė 3 jaunuolis ir nužudė. Tada prasidėjo karas su arabais iš Azos ruožo. Elgėtės tikrai neapgalvotai. – Ju pradėjo ginčytis ir įrodinėti, kad jų sprendimas buvo teisingas, nes jie buvo tik du, nežinojo, kur kiti vaikai ir mokytojai ir t., t. Jis elgėsi kvailai. Nes tada visi jį barė.
• - Atsiprašau. – Pasakė Ašer ir niekas daugiau jam nesakė nei žodžio. O Ju buvo baramas visų. Kuo labiau jis įrodinėjo, kad yra nekaltas ir kad elgėsi apgalvotai, tuo labiau jį barė. Net kiti grupės vaikai neiškentė ir pradėjo jį barti.
Klausymas: Vakar atsiskyrėte nuo grupės ir stabdydami pakeleives mašinas nuvykote į Kineret. Sprendimas buvo priimtas savavališkai, nepaisant suaugusių žmonių nurodymų. Kokios vidinės – psichologinės priežastys paskatino priimti tokį sprendimą?
Atsakymas: Buvau labai išsigandęs.
Klausymas: Kaip de jure derėtų elgtis tokioje situacijoje?
Atsakymas: Paklausti suaugusių žmonių patarimo.

Apibendrinimas. Kiekvienas žmogaus pasirinkimas charakterizuoja ir formuoja asmenybės portretą. Pastebiu bendrą tendencija, kad daugelis žmonių neanalizuoja savo gyvenimo, todėl tarsi akli savęs pačio atžvilgiu, elgiasi ir nežino, kodėl taip elgiasi. Save formuoja, ir nežino, kaip ir kokiu save formuoja. Yra prievolė padaryti save geresniu, o tai įmanoma tik sąmoningai taisant elgesį, sąmoningai formuojant norus, remiantis objektyviais gėrio ir blogio kriterijais.