Iskraipytas pasaulis

Perėjus dykumos upę,
įveikus rėkiančią tylą,
Tu ir vėl pamatysi
savo finišo tiesę.
Kaip kad degantis ledas
netikėtai prabyla,
Tau pabandžius prieiti,
Tas miražas sudyla.

Jei Tu jo nepaliesi,
jei išliksi šalta
lyg išblėsus žarija,
tai išsaugosi viltį.
Bet jei verkti pradėsi
arba imsi blaškytis,
patikėk- Tu prarasi
galimybę pakilti.

Kai ir vėl pamatysi
nuožmiai sudegintą namą
arba iškirstą sodą,-
nepabėk, nes košmaras
visada bus šalia.
Tam jis įveikia ribą
tarp šviesos ir šešėlio,
kad prarastum stiprybę.

Tu- lyg tylintis garsas
arba stovinti upė.
Tu lyg saulės šešėlis
pasiklydęs Visatoj.
Aš norėčiau kad Marsas
dovanotų Tau taiką.
Gal tada šitos vėlės
liktų ten- amžinybėj.

Gal tada Tavo sieloj
vėl sušvistų ramybė
ir į vieta sugrįžtų
iškraipytas pasaulis.
Iš gyvenimo upės
pasisemtum stiprybės.
Ir tada tu suprastum-
Geltonai šviečia saulė.