Rašyk
Eilės (72127)
Fantastika (2164)
Esė (1684)
Proza (10341)
Vaikams (2458)
Slam (49)
English (1091)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 15 (4)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter







23 – serijas

 

R. E. O

Vėl grįžtu prie akcijos, apie kurią jau pasakojau. Supraskite, kad adekvačiai perteikti tos realybės kurį buvo sukurta neįmanoma. O net jei ir rasčiau tinkamus žodžius, kurie tiksliai aprašytų išgyventą vyksmą, jų vis tiek nesupras, tas kas to neišgyveno. Akcijos metu įvyko daug nelaimų, kurias paglemžė užmarštis. Tik Kūrėjas, žino kiekvieno žmogaus mintis ir veiksmus. Prieš Visagalį atvira visa realybė ir ten nėra užmaršties ar interpretacijos klaidų. Todėl piktavaliai baudžiami, o teisuoliai apdovanojami. O šioje realybėje mums duota laisvė. Kūrėjas paslėpė nuo žmogaus Savo Veidą, Savo galybę. Ir net tie kas tiki ir gavo žinojimą apie Kūrėjo Visagališkumą, nebijo teismo. Taip sukurta, tam kad žmogus laisva valia rinktus daryti gėri, ar blogį. Tam, kad jokie išoriniai faktoriai neiškreiptų Dieviško eksperimento. Išminčiai moko, kad jei mes justume Kūrėjo buvimą, akivaizdžiai, niekas nedrįstų nusikalsti, ne dėl to, kad yra teisuolis, bet dėl to, kad bijotų gauti bausmę. Todėl Kūrėjas įdėjo į žmogaus sąmonę vaizduotę, kuri gali užtušuoti žinojimą, ir nekreipti į jį dėmesio. Visi žinome, kad žmogus mirtingas, bet retai, kas iš esmės bijo mirti, nebent pajunta, kad mirtis realiai arti... O ji visada arti. Tik vaizduotė ir prezumpcijos pojūtis (kad viskas, kas buvo šiandien, bus ir rytoj, kad gyvas esu šiandien, gyvensiu ir rytoj) nustumia akivaizdų žinojimą, kad mirsi, į sąmonės paribius. Ir dėl to dažnai, silpno proto ir galingos vaizduotės žmonėms, objektyvios žinios netrukdo elgtis priešingai... Akcijos metu įvyko 30 000 tragedijų. Visų aš nežinau. 10 000 žmonių buvo nužudyti 9 – tajame forte. Vokiečiai ir lietuviai žudė ne tik suaugusius, bet ir vaikus. Apie tai mes sužinojome... Vienam berniukui, Dievas dovanojo gyvenimą. Kulkosvaidžio kulkos jo nekliudė. Naktį jis išsiropštė iš duobės ir lauku nušliaužė į mišką. Pusnuogis blaškėsi po mišką. Sušalo. Paryčiais jam pavyko sugrįžti į getą. Lietuvių sargybos nepastebėtas jis prašliaužė į geto teritoriją. Jis papasakojo, ką matė jo akys.

 

Jeledas Macliachas

... Vokiečiai privertė mane nusirenkit. Visiems liepė nusirenkti. Mano dėdė neklausė, todėl jį stipriai sumušė. Kiti išsigando ir nutarė nesipriešinti. Nežinojome, ką jie ruošiasi daryti. Buvo šalta. Žemė suledėjusi, pjaustė pėdas. Aš tyliai verkiau. Bijojau vokiečių ir lietuvių. Kai visus nurengė, tada nuvarė mus prie plačios, ilgos ir gilios duobės. Liepė šokti į jos vidų. Aš jei būčiau šokęs, būčiau išsimušęs. Man pavyko, nes giliai duobėje jau buvo krūva žmonių. Nukritau ir atsitrenkiau į šaukiančių žmonių kūnus. Lietuviai keikėsi ir juokėsi. Girdėjau, kaip jie kalba. Atrodo, kad jie buvo girti. Duobė pripildyta žmonių. Vokietis davė įsakymą. Lietuviai atsistojo šalia duobės. Užsitaisė šautuvus ir kulkosvaidį. Mes pradėjome šaukti: „Šmą Isroel, Ašem Elokeinu, Ašem Echod“. Maldą užgožė kulkosvaidžių salvė. Šauksmas pakilo iki pat dangaus, sudrebindamas visą pasaulį. Nežinau, kiek laiko lietuviai šaudė į mus. Liovėsi, nes baigėsi kulkos. Vokiečiai keikė lietuvius, kad nemoka šaudyti ir be reikalo kulkas iššvaistė. Daug žmonių žuvo iš karto. Bet taip pat nemažai buvo tik sužeistų. Taip pat nemažai buvo kurie negavo jokio sužalojimo. Visi gulėjome kraujo klane. Vokiečiai dairėsi iš viršaus ir jei pamatydavo nesužeistą žmogų, - nušaudavo. Paskui lietuviams buvo įsakyta mus užkasti. Sužeisti žmonės verkė ir vaitojo. O lietuviai bėrė ant mūsų žemes. Kraugeriškai laidojo gyvus ir mirusius kartu. Mus užkasė. Keli stiprūs vyrai, sukaupė jėgas, stengėsi išlysit iš po lavonų krūvos. Trūko oro. Mes dusome. Po kelių valandų pastangų, keliems vyrams pavyko prasikasti ir išlysit į paviršių. Bet jiems nepasisekė. Ten jau jų laukė lietuviai. Savo aukoms jie skaldė galvas su kastuvais. Aš laukiau iki nakties. Pasinaudojau praraustu tuneliu ir išlindau į paviršių. Ten, šalia laužo, miegojo girti lietuviai. Tyliai nušliaužiau į šalį. Nejutau šalčio. Baimė prislopino visus pojūčius ir jausmus. Atsidūriau miške. Klaidžiojau kelias valandas. Supratau, kad miške neišgyvensiu. Nutariau grįžti į getą. Ten mane, kas nors priglaus...

 

R. E. O

Nuprausėme kruvina vaiko kūną. Aprengėme. Pamaitinome ir paguldėme miegoti. ... Nėra gete šeimos, kurios ši akcija nepalietė... Kažkas prarado tėvus, kažkas žmoną, kažkas vyrą, kažkas savo vaikus. Reb Leizer, Ein Jakov direktorius paklausė, ar reikia gedėti dėl mirusiųjų ir skaityti dėl jų Kadiš?

 

Reb Leizer

Nukankinti žmonės, dvasiniame pasaulyje gauna didelį apdovanojimą. Kūrėjas myli šias sielas. Jokiomis pastangomis žmogus negali pasiekti, tokio didelio dvasingumo, tokių aukštumų, kaip tie kurie padarė „Kiduš Ašem“. Todėl, gal nėra prasmės dėl jų gedėti ir skaityti Kadiš?

 

R. E. O

Šia tema rašė Rabbi Jakov haLevi iš Molino: „nors užkankinti žmonės pasiekia tokį šventumo lygį, kokio niekas negali pasiekti, nežiūrint į tai – reikia gedėti dėl žuvusiųjų. Jis rašo: „Mano mokytojas pasakojo, kad po pagromo Prahoje, buvo daug nužudytų, iškilo klausymas, ar reikia gedėti dėl žuvusiųjų. Po ilgų diskusijų, išminčiai, priėjo išvados, kad reikia. “

Mano sprendimas toks: Dėl žuvusiųjų devintame forte – reikia gedėti ir skaityti Kadiš.

Kitą diena susirinko visa bendruomenė. Maldos metu visi pakilo. Visi neteko, ko nors... Su ašaromis meldėsi ir aukštino Kūrėją. Tegul Visagalis paguodžia sužeistas širdys ir tegul palengvina tautos kančias.
2019-02-16 21:23
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 4 Kas ir kaip?
 
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą