Stogas

בס“ד

STOGAS

 

Prieš kelias savaites bičiulis Doras paprašė kad padėčiau persikraustyti. Su džiaugsmu sutikau. Tik padėti nepavyko ilgą laiką, nes dėl kažkokių priežasčių vis atidėdavo persikraustymą.

Reikia pernešti tik keletą daiktų. Smulkmenas. Svarbiausia knygas. O kitus daiktus perneš arabai. Neturiu daug pinigų, tad noriu sutaupyti truputi. – Pasakojo Reb Doras.
Puiku, tai kada pradedame? – Klausiu, nes nekantrauju jam padėti.
Dar socialiniai darbuotojai nepatikrino buto. Turi būti tuščias.
O kam to reikia?
Noriu gauti nuolaidą.
Gerai dar neperpratau biurokratinių niuansų esančiu šioje šalyje. Gal nori aš galiu tau patikrinti butą. Aš galiu. Moku.
Neabejoju, kad tu gali, bet nežinau, ar socialinės tarnybos bus patenkintos tavo darbu.
Aš gerai patikrinsiu. Pasistengsiu.
Pakentėkime truputi, kitą savaitę, per pietų pertrauką pernešime visas knygas. Aš kraustausi ne toli, tik į kitą laiptinę. Pagalvojau, gal per stogą pernešti visus daiktus... Ką manai?
Manau, kad įmanomą.
Gal taip bus greičiau? Galime užkelti dėžes su knygomis ant stogo, per liuką kuris yra laiptinėje, o gretimoje laiptinėje, taip pat yra liukas, per jį nuleisime. Tai įmanoma?
Įmanoma.
Reikia virvės.
Aš turiu virvę. Tvirtą, šiam darbui tinkama.
Prašau atnešk. Galėsi?
Galiu, bet bijau, kad pamiršiu. – Toliau dialogo netęsiu. Jis įdomus, bet neprasmingas. Po kelių dienų prie manęs priėjo Doras ir paprašė, kad padėčiau. Pagaliau atėjo ši diena, kai galiu padėti bičiuliui. Jis paprašė pagalbos dar kelių studentų iš kolelio. „Kam tiek darbininkų, juk tik knygas reikia pernešti? “ mąsčiau. Sėdome į automobilį. Toiros studentai įdomiai plepėjo. Tyliai klausiausi jų kalbų, verčiausi į jų pokalbius į gimtąja kalbą, manau, kad 80% teksto supratau. Pakilome į ketvirtą aukštą. Jaunuoliai pradėjo tuštinti knygų spintą ir dėti mišnas, talmudus, agadot, midraš tanchumo ir kitas knygas į dėžes.
Gal nešame per stogą? – Nepasitikėdamas paklausė Doras.
Kaip suprasti? – Nustebo Isroelis.
Žiūrėk, čia liukas, galima sukelti dėžes ant stogo ir nunešti iki kito liuko, ten nuleisti. Aš gyvensiu trečiame aukšte.
Man patinka ši idėja. – Susidomėjęs pasakė Isroelis. Nelaukdamas tolesnio sprendimo šokau ant kupečių ir užsiropščiau ant stogo.
Duokite dėžes. – Surikau. Kilo nedidelė sumaištis. Po kelių minučių Isroelis padavė pirmąją dėžę. Dirbome puse valandos. Dėžės su knygomis baigėsi. Tada Isroelis pasakė, kad jaunuoliai surinktų visus daiktus, dėtų į šiukšlių maišus. Po kelių minučių pradėjo kilti iš liuko maišai su drabužiais, su vaikiškais žaislais, virtuvės reikmenys, visi buitiniai daiktai supakuoti paskubomis. Patiko stovėti ant stogo. Iš vienos pusės grožėjausi Jehudos dykuma, iš kitos pusės Jerusialimo miesto pakraščiu. Baigėsi daiktai. Tada visi studentai užlipo ant stogo ir pernešė daiktus prie kitos laiptinės liuko. Nuleisti daiktus ir knygas pro liuką į laiptinę truko daug mažiau laiko. Jaunuoliai nusileido į apačią. Aš padavinėjau daiktus Isroeliui, o jis dėjo laiptinėje ant grindinio. O iš ten pačiupę jaunuoliai nešė į naują butą. Po kelių minučių neliko nei jaunuolių, nei daiktų. Suskambo telefonas mano kišenėje.
Alio, - Pasisveikino Isroelis. – Nusileisk į apačia. Mes jau baigėme darbą. Reikia greitai grįžti į Kolelį.
 

1

Visi jaunuoliai buvo patenkinti. Džiaugėsi šiek tiek pasidarbavę. Džiaugsmas apmalšino nerimą, kurį jaučių kelias dienas. Pavyko susikaupti ir mokintis traktatą Eruvin. Sutemus baigėsi studijos. Vėl prisimiau mamą ir jos bėdas. Nutariau paskambinti. Ryšys buvo blogas. Trūkinėjo. Puse žodžių negirdėjau. Tik bendrą esmę, iš konteksto supratau. Ji skundėsi, kad visi ją paliko. Kad anūkas ją paliko. Kad nerašo ir nelanko. Kad negavo darbo. Nežino, kai save išmaitinti. Kad skaudą širdį, sveikata pablogėjo. Jei numirčiau, žinok, pas Anūką yra raktas. Atidarykite rankinuką, ten yra piniginė ir banko kortelės. Taip pat ten surašyti kodai nuo kortelių. Turėsite už ką mane palaidoti. Ji apsiverkė.

Mama, myliu tave, suprantu, kaip jautiesi. Užjaučiu tave. Paprašysiu Anūko, kad tave aplankytų. Rašiau jam, kad negerai daro nelankydamas tavęs. Tai egoistišką... Pailsėk, mama. Paskambinsiu rytoj. Dar parašysiu laišką. Būk gera atrašyk... – Rišys nutrūko. Nenorėjau skambinti dar karta. Nes nežinojau, kaip ją paguosti. Grįžęs namo pasivaikščiojau po kiemą. Apžiūrėjau dangų, tamsius debesis. Katinams į lėkštę įdėjau seną duoną. Keista, čia katinai griaužia duoną... Lietuvoje nemačiau, o gal tik neatkreipiau dėmesio, kad katės ėstų duoną. Šiek tiek pasportavau, pakilnojau svarmenis, kurių mano kieme apstu, nes kiemo šeimininkas yra policininkas ir užkietėjęs sportininkas. Tampydamas svarmenis šiek tiek nusiraminau. Tam skyriau 20 minučių. Policininkas sakė, kad reikia sportuoti ilgiau, bet neturiu tam laiko.
Tu neturi tam laiko? – Paklausė policininkas ir pabaksnojo sau į smilkinį. – Viskas priklauso nuo proto. Jei norėsi, tada rasi... – Jis teisus, jei norėčiau rasčiau valandą laiko, kilnoti gelžgalius. Bet nenoriu, sportuoju, ne dėl raumenų, o tik kad nesustabarėčiau, dėl sveikatos, o ne dėl jėgos, ar grožio.
Negaliu ilgiau sportuoti, esu viengungis, todėl, dabar atėjo laikas iššluoti kambarį, truputėli apsitvarkyti. Niekas man šio darbo nepadės padaryti, todėl reikia eiti. – Grįžau į savo kambarėlį. Šlaviau grindis, Truputėli pavedžiojau, per matomiausias vietas su šlapiu skuduru, tikiuosi, kad užsiskaitys, kad išploviau grindis... Beplušant atėjo į svečius Ankonina su dukra. Pagaminau jiems arbatos. Pateikiau ant lėkštės ir padėjau kelias plyteles šokolado. Mokinau groti Veberio valsą. Valsas judrus, plačios tesitūros, todėl mokiniui buvo nelengva. Dažnai pasimesdavo tarp natų. Ištampydavo ritmines figūras. Pamokos pabaigoje pasiūliau pasimokinti Šumano pjesę. Ji buvo paprastesnė. Todėl mokinys truputėli atsikvėpė. Išmoko pirmą sakinį...
Paskui nulėkiau į Sinagogą pasimokinti su jaunu mokiniu traktatą Megilą. Buvau išsiblaškęs, todėl mokinys mokino mane, o ne aš jį. Jis man aiškino, o aš suprasdavau tik iš trečio karto, buvo dalykų kurių nesupratau ir mano mokinys nesugebėjo paaiškinti.

Nesuprantu, ką Gemora nori pasakyti. Pažiūrėsiu ką rašo Raši. – Sakau aš.
Barai Burai, pasiklausyk, aš tau paaiškinsiu. – Sako mokinys
– Pasisuku į mokinį ir stengiuosi susikaupti, išklausyti. Šaunuolis mano mokinys, jam daug kartų pavykdavo man paaiškinti taip, kad suprasčiau.
Pamoka baigėsi. – Sakau jam. – Ačiū, buvo malonu pasimokinti.
Man taip pat buvo įdomu. Rytoj manęs nebus.
O kodėl?
Mano draugo gimtadienis, važiuosiu jį pasveikinti į Jerusalimą.
Mazel tov. Sėkmės tau. – Jaunuolis išeina, o aš dar valandėle mokausi. Atsisveikinu su kitais studentais ir keliauju namo. Mano fizinės ir psichinės jėgos baigėsi. Stebiuosi, kitais studentais, nes jie mokosi daug ilgiau ir produktyviau. Reb Kupčiovas mokinsis iki aušros, paskui kelias valandas nusnaudžia ir toliau mokosi iki pietų, tada pamiega valandą, ir toliau mokosi iki vakaro, tada pamiega kelias valandas ir vėl mokosi iki aušros. Taip jis daro visada. Gerai, kad jo žmona sutinka su tokiu vyro gyvenimo būdu. Grįžtu namo. Tamsu. Ši tamsa šį karta jauki. Nes paslepiu joje save, savo siela, savo veidą. Galvodamas apie sūnų ir mama, nusprendžiu: „Esu nevykęs auklėtojas, nes nepavyko išugdyti sunaus, taip kad jis būtų moralus... Pedagoginis fiasko“.
 

3

Mama paskambino ir pranešė, kad Matas pabėgo.

Grįžau vėlai iš darbo, radau raštelį ant stalo. Ten buvo prašyta: „Močiute, nekelk manęs, man iš ryto nėra pamokų todėl miegosiu ilgiau“. Ryte patikrinau jo lovą, po užklotu radau sudėtus pliušinius žaislus. Ką aš jam padariau? Kodėl jis nuo manęs pabėgo? – Verkė mama. Ji ieškojo po visą miestą. Aplankė visas vietas kurias tik žinojo, kad ten kažkada lankydavosi anūkas. Po paros sužinojome, kad anūkas išvyko į Varšuvą. Pranešė, kad nori nusižudyti Varšuvoje. Po kelių valandų pranešė, kad grįš į Lietuvą. Paklausiau savo sūnaus: „Kodėl taip pasielgei? “
Tėti, nežinau kas man atsitiko. – Kalba sūnus. - Tiesiog tarsi protas aptemo. Visų pirma nemiegojau visą naktį, vaikščiojau kaip robotas tarsi užprogramuotas. Varšuvoje išsikeičiau pinigus. Tada lėkiau į tam tikrą man nežinomą vietą, sutikau benamį kuris stovėjo ant gatvės su lentele, nesupratau kas ten parašyta. Tarsi užprogramuotas ištraukiau kupiūras zlotų, daviau jam ir tada atlėgo. Pradėjau mąstyti – galva... Benamis buvo labai, labai dėkingas. Iki to momento, kai nepamačiau jo džiaugsmo ašarų, nesupratau, kad esu nepažįstamoje šalyje. Nieko nesuprantu, atsiprašau.
Myliu tave. – Atsakau jam. - Viskas gerai. Tu šaunuolis, nes padarei gerą darbą ir tai tave išgelbėjo. Myliu tave ir laukiu tavęs. Pasiilgau tavęs.  
Myliu, aš irgi tavęs pasiilgau labai labai. Nuo mėnulio ir atgal...  
Tavo kelionė labai įdomi. – Kalbu sūnui. - Man smalsu ką tu išgyvenai, kokius jausmus jautei, kokias mintis mąstei. Labai vertinga kelionė. Vien dėl to vargdienio vertėjo keliauti į Varšuvą. Gal būt dėl to, tave Kūrėjas nuvedė tenai, kad išgelbėtum tą vargdienį nuo nelaimės. O tau vertinga, nes iš to žmogaus reakcijos galima išmokti didelę išmintį. Dabar eik pamiegoti ir pailsėk. Gal rytoj neik į mokyklą, tik ilsėkis ir apmąstyk savo gyvenimą. Viskas gerai. Niekas šiame pasaulyje nevyksta šiaip sau. Kūrėjas valdo pasaulio istoriją ir žmonių likimus. Myliu tave. Didžiuojuosi tavimi, nes parodei, kad turi gailestingą širdį.  
- Išgyvenimų, emocinių beveik nepatyriau, bet keliaudamas į Vilnių ir Varšuvą padėjau vargdieniams kiek galėjau. – Pasakojo sūnus. -  Jie labai mėgsta laikytis prie stoties. Buvo vienas toks labai naglas, atsisėda šalia manęs į ausį šnabžda jei nori kažką pasakyti. Supratau, kad jis šnabždėdamas man į ausį nori pasirausti po kišenes. Buvo 23. 00 vakaro, jis paprašė 50 centų, aš jam daviau 2 eurus. Po to ėjau į traukinių stotį ir vėl grįžau į autobusų stotį, kai ji atsidarė. Jis jau atėjo su keliais draugais, ir atsisėdo per 3 eiles nuo manęs. Toks labai chuliganiškas vargdienis. Po to draugus paliko šnekėtis, priėjo prie manęs ir į ausį sako: „Klausyk, būk draugas, paskolink 50 centų, a? „ Aš jam pasakiau, kad nebeturiu. Jis man sako: „Girdėjau kažką barškant kišenėj“. Aš: „Ten tik rudi, nebus 50-ies“. Vat tokie vargdieniai man pasirodė labai pavojingi. Stengiuosi nesigailėt, kad daviau jam pinigų, nes tada nebus nuopelno prieš Ašemą, atsimenu, kad  taip sakei. Tai ir nesigailiu. Myliu.

- Šaunuolis. Gerai kad nesigaili. – Atsakiau. - Nes dabar tau užsiskaito, kad padarei tikrą, gerą darbą, be jokių priemaišų. Bet išminčiai sako, kad blogų žmonių nereikia gailėtis. Gerai, padarei, kad antrą kartą jam nieko nedavei, nes jis atrodo piktavalis žmogus. Tik gerų, ir vargšų iš tikrųjų reikia galėtis. Banditų, girtuoklių ir narkomanų, jų gailėdamas ir padėdamas nieko gero iš to nebus. O padėdamas žmonėms, kurie pateko į nelaimę, nusiminė, ar neteko vilties, tu padarai tikrai gerą darbą, ir tu vertas, kad su tavimi Ašemas padarytų gerą darbą. Myliu tave. Tavo istorija labai jaudinanti. Labai vertinga buvo tai išgyventi. Gal būt tik po kelerių metų suprasi, kokia svarbi ši kelionė, nes ji gali būti lemtinga. Pailsėk. Išsimiegok. Labai sudomino tavo istorija. Kas dar buvo įdomaus tavo kelionėje?

- Buvau pasiklydęs Varšuvoje. – Pasakoja berniukas. - Nuėjau į didelį prekybos centrą sušilti. Aš šnekinau žmones rusiškai angliškai, bet iš visų sutiktų, beveik nei vienas nemokėjo nors kelių žodžių. Aš kelis kartus apėjau prekybos centrą, galva apsisuko. Atsisėdau. Mano batai suplyšę buvo. Lenkijoj kainos mažos tai nuėjau į artimiausią parduotuvę, įsigijau batus už 44, 50 zlotus. Tai apie 9 eurai būtų. Persiaviau batus. Mano plaukai buvo labai labai riebaluoti, tai nuėjau į kirpyklą ir susitariau, kad man išplautų galvą. Teko viską ženklais rodyti, nes kai prašnekau rusiškai, pradėjo keistai mykti, o kai angliškai prašnekau, kelis žodžius suprato palinkčiojo ir išplovė galvą. Sumokėjau 10 zlotų, čia apie du eurus gautųsi. Tada internetu nusipirkau bilietą ir išėjau iš prekybos centro. Ėjau tiesiai, nes galvojau, kad pro kur įėjau, pro ten ir išėjau. Praėjau tiltelį, kelias gatves (lenkai labai nemandagūs vairuotojai tiesą pasakius). Kadangi snigo vietovės labai panašios atrodė. Priėjau tramvajaus stotelė. Ten stovėjo pagyvenusi moteris. Aš jos paklausiau: „Izvinite, na kakuju storanu „Centralna“ stancija? „ Ji atsakė kažką panašaus: „Žla žla bla, Centralna, bla žlaka“ ir parodė į priešingą pusę kur aš ėjau. Aš padėkojau ir pėdinau toliau į tą pusę kur nurodė moteris, tada sustojau, pradėjau mąstyti kur eiti. Galvojau kokias dešimt minučių atsirėmęs į namo sieną. Po to nusprendžiau grįžti lygi to prekybos centro ir nuo jo pradėti viską iš naujo.  Tada jau suradau kelią, bet padariau išvadą, kad Varšuvą toks į eglutės formą panašus miestas. Tarsi pagrindinė gatvė yra kamienas, o išsišakojimai tai šakos. Tai aš grįžau palei kamieną. Pralaukiau 8 valandas stotyje ir važiuoju dabar į Lietuvą. Buvau vos nepalikęs telefono tualete, jei būčiau palikęs, nebūčiau grįžęs, nes bilietai visi ten nupirkti buvo, bet kai grįžau atgal į tualetą radau, tai buvo labai didelis palengvėjimas. Beje, kainos Lenkijoje skiriasi nuo Lietuvos kainų kaip diena ir naktis. Ten viskas dvigubai pigiau, taigi vežu truputį lauktuvių. Pavyzdžiui Coca-cola 2 litrai ten kainuoja 4, 98 zl. Čia mažiau nei 1 euras. O taip tai labai patiko. Patiko, kad sovietinių pastatų, senesniųjų laikų ir šiuolaikinių pastatų kombinacija sudarė gražų urbanistinį stilių.

– Sakau jam. - Gali dažniau pakeliauti. Susipažinti su Europos miestais.  Vakar visi dėl tavęs labai jaudinosi. Daug nerimo sukėlė tavo dingimas. Ieškojo su policija. Gerai, kad grįžti, dabar šiek tiek ramiau. Prieš nueinant miegoti perskaičiau vieną frazę iš knygos Charidim. Jos vertimas paprastas, bet gilus. „Nesijaudink, dėl rytojaus, nes nežinai ką „pagimdys“ rytojus. „ Šis alegorinis išsireiškimas reiškia, kad reikia daryti būtinus veiksmus, bet be jaudulio, nes net jei situacija atrodo beviltiška, rytoj viskas gali pasikeisti. Ir atvirkščiai, nereikia per daug pasitikėti esama situacija, nes ir ji gali pasikeisti. Kodėl nereikia jaudintis? nes viskas nepriklauso ne nuo tavęs, o tik nuo istorinių, socialinių, kultūrinių aplinkybių kurias valdo Kūrėjas.  Jei norėtum autostopu pakeliauti, atvyk į Israelį, čia gali susikalbėti angliškai, ir čia daug kas keliauja autostopu, po visą šalį. Čia populiaru „tranzuoti“, daug jaunuolių keliauja iš miesto į miestą stabdydami mašinas. Gali nuvykti į šiaurę, į kalnus, arba į pietus į dykumas. Arba į Eilatą prie raudonosios jūros, arba prie mirusios jūros į rytus. arba prie viduržemio jūros į vakarus.  Myliu ir linkiu gerai pailsėti. Tikriausiai tu pavargęs ir sušalęs. Saugok save. Meldžiuosi dėl tavo sėkmės tris kartus per dieną.
Myliu tave tetuk! – Atsako vaikas. - Ačiū, aš už tave irgi pasimelsiu.
... Kai sūnus grįžo į Lietuvą, paliko mano mamą, pas kurią glaudėsi kelis mėnesius. Nuėjo gyventi pas savo mamos tėvus. Tai jo pasirinkimas ir dėl to neturiu priekaištų. Bet skaudu, kad elgėsi nedraugiškai mamos atžvilgiu. Praėjo savaitė, jis gyvena netoli, 15 minučių kelias, pėstute skiria juos, bet sūnus nerado minutės aplankyti močiutės, nerado minutės, kad galėtų paskambinti, nerado minutės, kad parašytų žinute. Tai labai skaudina mamą, nes dėl jo ji susipyko su savo vyru, ir jis ją paliko. Ji liko vieniša, ir dabar ją paliko anūkas, dėl kurio ji paaukojo savo šeimą. Supykau ant sūnaus. Manau, kad jis elgiasi begėdiškai ignoruodamas mano mamą.
Tu kažkada gyreisi, kad turi stiprią valią. – Su ironija pareiškiau sūnui. - Kur ji dabar? Iki šiol nepasakei mano mamai paguodos žodžio. Iki šiol jei nepadėkojai. Iki šiol nepasakei jokio gero žodelio. Matau, kad laikytis tūkstančio sunkių, kūną, protą ir sielą alinančių, dietų yra lengviau, nei pasakyti „Ačiū:, tam kas tau padarė gerą darbą. Sakei, kad tavo vertybė yra raumenys. Kokia iš jų nauda? Tris metus tu lavini raumenis, ir vos jų nenužudei. Matau, kad raumenys nepadeda gyventi, nepadeda rasti priežasties dėl ko verta gyventi. Raumenys negelbėja nuo liūdesio ir depresijos. Raumenys nepadeda atrasti tiesos ir suprasti kur slypi melas, Raumenys nepadeda suprasti kur yra gėris, o kur blogis. Raumenys nepadeda rasti gyvybės šaltinio. Kas mano, kad raumenys yra gyvenimo tikslas yra morofistas. Galų gale atėjus sunkumui jis pasiduoda ir miršta. Nes raumenys per silpni, kad išspręstų egzistencines problemas. Tai ne jų sritis. Pats savo kailiu patyrei, kad raumenimis savo problemų negali išspręsti.  Būk džentelmenas ir paskambink Močiutei Vitalijai. Pasakyk jei ačiū.  Jei to nepadarysi, tada prieisi prie to kad panorėsi sunaikinti, pakenkti mano mamai. Tai dvasinis dėsnis. Jei žmogus nedėkingas tiems kurie padarė, jam kažką gero, galų gale atsilygina blogiu. Tai jau yra. Nenoriu, kad pasuktum morofistų keliu ir taptum piktadariu.  Antanas niekina moralę, pats įsitikinai, kad kiek skausmo sukelia žmogus neturintis moralės. Yra žmonių sukurta moralė, yra Moralė duota Kūrėjo. Elgesio taisyklės sukurtos žmonių yra subjektyvios ir keičiasi su laiku, o Dieviška moralė yra objektyvi ir ji niekada nesikeis. Mes gavome ją prie Sinajaus kalno. Kiekvienas žmogus, kuris jos nesilaiko, jis nesiskaito žmogumi.  Morofistai mano, kad būti žmogumi įmanoma ir nesilaikant Dieviškos moralės. Tai melas, jei studijuosi pasaulio istorija pamatysi, kad tie kas neturi sąžinės - nežmonės.  
- Pats pirmas kritikavai senelį, po to gini... dabar vėl... – Šiek tiek įsižeidęs ginasi paauglys. Sunku buvo suprasti ką jis turi omenyje, nes jis tikriausiai nepratęs aiškiai išdėstyti minties. - Aš dirbu visą dieną, padedu seneliui remontą bute daryti. Tavo mamai aš dėkingas, bet man gėda labai. O iš kitos pusės ji išsako tik savo pusę. Kai grįžau, ji stengėsi apjuodinti močiutę Iriną ir senelį, nors turėtų suprasti, kad juos myliu labiau, nors ir daugiau pykstamės. Močiutė Vitalija paprastas žmogus, nenoriu aš jos skaudinti. Atsiprašau. Aš ir jos atsiprašiau. Raumenys čia ne prie ko, ir ne 3, o 2 metai. Didelis skirtumas.

- Myliu tave ir dėkoju kad atsakei.  – Atsakau jam su šypsena. - „Nieko naujo po saule“, sako Karalius Šlomo. Visos kartos kartoja tas pačias klaidas ir nesimoko iš praėjusių kartų. Tai dėsnis kuriam paklūsta žmonija. Tik atskiros asmenybės sugeba pasipriešinti šiam gamtos-socialiniam dėsniui. Tiek mano mama, tiek senelis Antanas ir Močiute Irina yra tarsi akli, einantys pramintais keliais ir klumpantys ir krentantys į tą pačią duobę. Man liūdna, kad tu tai matai ir eini paskui ir klumpi ir krenti į tą pačią duobę. tau Dievas dovanojo protą, kodėl darai tas pačias klaidas? Juk matai, kad toks elgesys neteisingas. Stengiuosi būti objektyvus. Aš nekritikavau senelio, o kritikavau jo neteisingą elgesį. Taip pat gyniau senelį Antaną, ir nėra mano žodžiuose prieštaros, nes tas pats asmuo vienoje situacijoje gali būti nusikaltėliu, o kitoje - auka.   Senelio ideologinis pasaulis yra neteisingas, suformuotas sovietinės ideologijos ir šiuolaikinio pasaulio postmoderinstinių idėjų. Visos tos idėjos jau buvo žinomos. Prieš keturis tūkstančius metų, šis požiūris jau buvo išsakytas Nimrodo. Istorija parodė, kad ši ideologija yra klaidinga. Mokinkis istoriją. Kiekvieną idėją patikrink istorijos kloduose, istorijos perspektyvoje. Tai reikia daryti, nes melagingos idėjos įgyvendinimas baigiasi katastrofa. Šį metodą siūlo Mišpatei aToiro, dalyje Noech. Pasinaudok šiuo metodu, statydamas savo idėjų pasaulį. Varšuvoje padarei gerą darbą duodamas pinigų vargdieniui ir nusipelnei, kad Kūrėjas duotų tau gyvenimą. Maharal knygoje Neitivot Oilam, Neitiv aCdoko rašo: „tas kas duoda pinigėlį vargdieniui, duoda jam gyvenimą, todėl pats nusipelno, kad Kūrėjas duotų jam gyvenimą“. Padėkok mamai už padarytą paslaugą. Tai būtina padaryti, dėl savęs... Chatan Soifer paaiškino idiomų psichologinį efektą. Jei žmogus gavo paslaugą iš kito, ir nepadėkojo, tada jo sieloje gimsta skolos, gėdos jausmas, prieš savo geradarį. Galų gale jis pradeda keikti savo geradarį, ir kenkti jam. Tokiu būdų asmuo išlaisvina iš sąžinės graužaties. Aš bijau, kad jei nepadėkosi mamai, pradėsi ją keikti ir kenkti jei. Ir apskritai, nedėkingas žmogaus likimas pasuka nusikaltimų keliu. Todėl saugokis, nebūk nedėkingu. Išminčiai pasakė, kad asmuo kuris yra nedėkingas, neturi žmogiškumo. Apskritai, jis neturi žmogaus dvasinės formos. Myliu tave. Apmąstyk išgirstas idėjas. Gal jos pravers tau. Patikrink, kas yra melas ir kas yra tiesa.   Ir ne 2, o 3 metai, nes gyvendamas pas mane jau sirgai šia „bodi bilding“, ideologija. Čia tavo pasirinkimas, aš jau žinau kuo jis baigsis, nes tu ne pirmas einantis šiuo keliu. Prieš 3000 metų šiuo keliu ėjo Esavas Edomas. Aš žinau prie ko jis priėjo...  Myliu tave ir linkiu sėkmės. Nenusimink. Apmąstyk savo gyvenimą ir visos žmonijos likimą. Tada lengviau bus suprasti kur tu randiesi, iš kur atėjai, ir kur eini.   Myliu tave. Sakai, kad sunku išklausyti kritiką. Berniuk, mokinkis iš manęs. Daug metų klausiausi tavo mamos keiksmų, apkalbų, melagysčių. Tai paliudys tavo ausys. Kai tau buvo 8 metai, kartais aplankydavau tave „Vaivorykštės tako“ mokykloje. Tu keikei mane baisiais žodžiais. Tavo senelis Antanas ir močiutė Irina, ir net mano mama, mane kritikuoja nuolatos ir net keikia, tavo ausys tai girdi dažnai. O aš nekeikiu nei tavęs, nei tavo mamos, nei tavo senelių. Meldžiu Kūrėjo, kad padėtų jums ištaisyti netinkamus norus, netinkamas mintis, netinkamus žodžius, netinkamus veiksmus. Dėl to, kad neatsakiau į įžeidimus, Kūrėjas mane padarė laimėtoju gyvenimo mūšyje ir išgelbėjo iš visų bėdų. Aš laimėjau - gyvenimą. Vyriška savybė - išklausyti kritiką, išanalizuoti, patikrinti proto svarstyklėmis kiekvieną idėją ir jei protas sutinka, kad išsakyta mintis teisingą - priimti ir ištaisyti. Silpnos dvasios asmenys nemoka, o tiksliau nenori, racionaliai priimti kritikos žodžius. Jie pyksta, karščiuojasi, keikiasi, kartais prakalba „rankų“ kalba. Mišpatim aToiro pataria: „kritiką priimk su meile, net jei išgyvensi didelę gėdą, išklausius nemalonius žodžius ir atsakius į tai tyla, nusipelnai, kad Kūrėjas išklausytų tave ir apdovanotų“. Myliu ir sėkmės.

- Man kritika išgirsti nėra sunku. Sunku išklausyti kritiką jei ją sako vyrai. – Prisipažįsta sūnus.

- Nesijaudink dėl išgirstos kritikos. – Patariu vaikui, - Paprasčiausiai išanalizuok ją. Jei nesupratai, ko nori iš tavęs, atidėk ją į šalį. Jei supratai, kad kritika neobjektyvi išmesk ją į šiukšlių dėžę. Nieko baisas išgirsti, kad klysti. Patikrink visą kritiką proto svarstyklėmis. Visada išliksi ramus ir tavo asmenybės vertė tik pakils.

- Sveikas, pasikalbėjau su močiute močiute. Nežinau, ar ji man atleido. Nežinau.

- Sūnau, myliu tave ir linkiu sėkmės. Dėkoju tau už gerus darbus kuriuos padarei. Linkiu, kad Kūrėjas pakreiptų tavo likimą taip, kad sutiktum gerus žmonės ir kad nutolintų nuo tavęs blogus asmenis. Maaral Neitiv Cdoka, parašė įdomią mintį. Apmąstyk. Jis sako, „Kad tas kas elgiasi gailestingai su teisuoliais, ir paprastais žmonėmis,   nusipelno, kad su juo taip pat Kūrėjas elgtus gailestingai. „ - Gailestingas elgesys su gerais žmonėmis yra pagirtinas. „O jei elgiesi gailestingai su nusikaltėliais, tai nusikaltimas prieš žmoniją ir Kūrėją, nes toks žmogus tarsi finansuoja ir skatina blogio darymą pasaulyje. „ Gailestingas elgesys su piktavaliais žmonėmis - šlykštus. Tu elgeisi gailestingai su kitais todėl ir pats nusipelnai gailestingo elgesio.

Myliu tave ir sėkmės.

 

4

Savaitės pabaiga. Man smagu, nes jau pripratau išmesti visus rūpesčius iš galvos artėjant šabui. Mano sąmonėj neegzistuoja jokių kitų temų, tik ruoša šventei. Buvau pavargęs todėl nutariau šiek tiek patinginiauti. Įjungiau grotuvą. Uždėjau diską. Skambant Mozart koncertui fortepijonui E dur, atsisėdau ant fotelio ir neskubėdamas suvalgiau pieniškų, su šokolado gabaliukais, ledų porciją. Atsipūčiau. Kelias minutes pailsėjau. Paskui nudžiausčiau skalbinius, surūšiavau ir sudėjau ant lentynos. Tuo metų skambėjo koncerto Andantė dalis. Nuostabi muzika. Mozartas profesionalus kompozitorius. Sulyginau jo meistriškumą su savo parašytais kūriniais ir priėjau išvados, kad esu tik mėgėjas. Tikriausiai niekada nepasieksiu tokio meistriškumo.

... Draugas patarė numesti svorį, ir įgauti sportišką formą, taip pat daug dėmesio skirti drabužiams.... Jis teigia,, kad moterys labai vertina vyro išvaizdą. Nesu moters psichologijos ir vertybių specialistas. Su bičiuliu nesiginčijau. Pravėriau duris ir išėjau į lauką. Skambant muzikai šiek tiek pasportavau. Nesu tikras, kad mano būsimai žmonai reikia mano raumenų, skrybėles, kaklaraiščio ir švarko. O jei reikia, tada galėsiu nupirkti skrybėlę, kaklaraištį ir švarką, o raumenų negaliu duoti, nes senstant raumenų tonusas silpsta, jie neišvengiamai nyksta, kol po 120 metų juos sugriaužia bakterijos... Žinau tik viena, man trūksta žmonos, ir tikiu, kad jei trūksta manęs. Pasportavęs dar karta išklausiau Mozarto Koncertą E dur. Tračios dalies: Rondo presto – yra užburiantis fragmentas. Siautulingai skambant orkestrui, išsiveržia fortepijoninė partija, šoka į viršų, su foršlagu... 3 kartus pakartoja melodinį, dinamiškai gęstantį ornamentą. Kaip gražiai sugalvota. Apsirengiau. Mintys prisipildė harmoningo abstraktaus skambėjimo. Išėjau į sinagogą mikintis su talentingu paaugliu traktato Megila. Pabandysime išanalizuoti Tosfot komentarus. Jie nesuprasiu, tada jaunuolis man paaiškins. Grįžęs namo, žinosiu daugiau, nei prieš išeinant iš namų.

... Kada tu vesi? – Paklausė mokinys.
Tada, kai Kūrėjas to panorės. – Su šypsena atsakiau.
Negerai tu darai. Reikia melstis ir prašyti, kad Kūrėjas tau padėtų surasti. Aktyviau ieškok.
Suprask, juk tu sensti ir tau skirta moteris, taip pat sensta. Tu kankiniesi ir ji yra kankinama vienatvės. Juk dar turi „pagimdyti“ vaikų... Pagailėk, savo būsimos žmonos. Rask ją.
Palikime šią temą vėliasniam laikui. Reikia mokintis. – Nutraukiau jaunuolio kalbą. – Aš su tavimi sutinku, bet dabar reikia mokintis Toiro.