Namelis

Anastazijus Tiškus – pensininkas
Rozalija Tiškuvienė – jo žmona, pensininkė
Ferdinandas Kapšas – politikas
Gitana Kapšienė – jo žmona
Raimundas Britva – smulkus verslininkas
Delfina Britvienė – jo žmona
Edzka – Kapšų giminaitis, meistras
Tamara – Edzkos sugyventinė
Bronius – namo savininkas


Paprasto namo paprastas kambarys. Įeina FERDINANDAS, GITANA ir EDZKA. Pastarasis karts nuo karto, niekam nematant, mėgsta gurkštelėti iš buteliuko

FERDINANDAS. Taip, Edzka, va šitą sieną išgriauni, tapetus tuos caro maro laikų irgi – plėšk.
GITANA. Ferdinandai, baik. Va kai atvyks Leonas, galutinai sukirsit rankom, va tada ir daryk čia ką nori, nors ir visai griauk šį namą.
FERDINANDAS. Koks Leonas, kokiom rankom, taigi dokumentai jau sutvarkyti, pinigai sumokėti, viskas, namas mūsų. Nesuprantu, Gitana, ko dar nori.
GITANA. Na Leonas sakė, dar atvyks čia.
FERDINANDAS. Na ir kas. Tegu atvyksta, perlaušim buteliuką kartu ir gan, ko daugiau. Pagaliau bent pamatysiu, kaip jis atrodo, o tai vis tai telefonu, tai internetu...
EDZKA. O, buteliuką tai jo... Buteliuką tai laušim...
FERDINANDAS. Tu tiktai dirbk čia nestovėjęs, atsirado laužėjas, nesijaudink, bus ir be tavęs kam perlaužti.
EDZKA. Na va. Pusbrolis, vadinasi.
FERDINANDAS. Edzka – pusbrolis ne pusbrolis, o pinigus tai moku tau kaip rimtam meistrui. Taigi ir dirbk kaip meistras, o ne buteliukus laužyk. Mes praeitą mėnesį Seime, tarp kitko, priėmėme alkoholio prevencijos programą. Nuo pat Valančiaus laikų mūsų tauta kovojo už blaivybę ir sveiką gyvenimą, dar Vydūnas yra pasakęs, kad sveikame kūne – sveika siela, ir mes, politikai, dedame didžiules pastangas, idant...
EDZKA. Gerai jau gerai (pradeda apžiūrinėti kambarį, matuoti ir pan.).
FERDINANDAS. Taip. Šitą laužą tai iš esmės reikia perstatyti. Faktiškai čia griauti reikia šitą laužą ir naują statyti. Remontuoti, jaučiu, net neapsimoka.
GITANA. Ai, daryk kaip nori.
FERDINANDAS. Ir darysiu. Tavęs tai jau tikrai nesiklausiu.
GITANA tik mosteli ranka ir nieko nebesako
EDZKA. Oi, čia bus darbelio, oi nežinau kaip čia ir bespėsim. Siena žiūrėk, kokia kapitalinė. Galvoji, taip lengva išgriauti?
FERDINANDAS. Edzka, nenervink. Tokią sieną aš vienu kojos spyriu išversčiau. „Kapitalinė“...
EDZKA. Nu nesakyk. Sieną tai išversiu, tas teisybė, tas nieko nereiškia. O kas toliau?
FERDINANDAS. Kas toliau? O toliau, Edzka, pasisamdysiu naujus meistrus, jei dar čia man makaronus kabinsi, aišku?
EDZKA. Naujus meistrus... Aš ne apie tą. Aš juk statybą baigęs, šitoj srity dirbęs oho kiek metų, čia man lygių nėra. Tai va ką aš norėjau pasakyti – sieną kapitalinę tai išversiu, o kas toliau?
FERDINANDAS. Na kas, kas? Pirštu per šakas.
EDZKA (pabrėžtinai nekreipia dėmesio į pajuoką). Tai va. Sieną išversiu, ir kas bus? Ogi čia nešančioji siena, o ką tai reiškia? Taigi viskas paprasta – taigi namas ims ir sugrius, va kas bus.
GITANA. Ferdi – girdi, ką sako? Ar tu nori sugriauti šitą namą? Tai kam mes tada jį pirkom?
FERDINANDAS. Oi, tik nereikia. Aš irgi šį bei tą statybose susigaudau, ne tik politikoje, tik nereikia man čia makaronų kabinti. Aš pats galiu kam tik nori jų prikabinti, bet va man tai nekabinkit, nereikia.
EDZKA. Kaip pasakysi, bose, kaip pasakysi. Reiks, ir išgriausiu. Kas man čia reiškia.
FERDINANDAS (žiūri pro langą). Vietelė čia nieko, visai nieko. Pušynėlis čia pat, o ir ežeriukas – viso labo už puskilometrio. Praktiškai tik dėl vietos šitą laužą ir pirkau.
GITANA. Oi oi, koks džiaugsmas, ežeras už pusės kilometro. Ir kas čia per stebuklas. Va kad pačioje ežero pakrantėje būtų, tada tai suprasčiau. „Ežeriukas“...
FERDINANDAS. Tundra tu. Ar tu bent įsivaduoji, kiek kainuotų pakrantė? Oi negaliu. Už tokią kainą tokia vieta, žinok, tai geriau ir būti negali.
GITANA tik mosteli ranka ir nieko nebesako
FERDINANDAS. Ech, prasisuksiu. Namą atremontuosiu, padarysiu euroremontą...
EDZKA. Eurore... Eurore... montas, žinok, kainuoja kai reikiant.
FEDINANDAS. Ei. O tu jau prirėžęs, žiūriu. Kada ir suspėjai?
EDZKA. Nieko aš neprirėžęs. Ką čia man rėžti. Čia nėra ko rėžti.
FERDINANDAS. Žiūrėk man, Edzka. Aš kaip mat pasikviesiu kitus meistrus, nepažiūrėsiu, kad tu pusbrolis ar dar kas nors, kad ir pats Romos popiežius.
EDZKA. Nu, popiežius tai gal neremontuoja tokių kiurkinių.
GITANA. Ferdinandai, važiuojam namo. Man gi laikas pas kirpėją, esu užsirašius, gal užmiršai?
FERDINANDAS. Neužmiršau, katyte, tikrai neužmiršau. Kaip čia ir užmirši tokį dalyką?
GITANA. Edzka, pameni, ko tavęs prašiau?
EDZKA. Pamenu, aišku, kaip aš galiu pamiršti. O ko tu prašei?
GITANA. Edzka!
EDZKA. Na aišku, kad pamenu, kuo tu mane laikai?
FERDINANDAS. Na ir puiku. Viskas, važiuojam, Gitana, o tai tikrai pas kirpėją pavėluosi. Edzka, pradėk darbuotis, nieko nelauk, aišku? Laikas – pinigai.
EDZKA. Aišku, kur čia nebus aišku. Laikas – pinigai. Pinigai. Pinigai – va čia tai aišku.
FERDINANDAS. Ką čia nori tuo pasakyti?
EDZKA. Na kas čia neaišku?
FERDINANDAS. Avanso reikia?
EDZKA. Nu kaip aš myliu supratingus žmones!
FERDINANDAS. Ech, Edzka, Edzka. Na ką jau čia su tavim padarysi (išsitraukia kelis banknotus iš pinginės, duoda Edzkai). Bet turi pažadėti, kad per rinkimus ir tu, ir tavo draugai balsuos už mane.
EDZKA. Balsuosim, žinoma, mes juk visada už tave balsuojam, Ferdinandai. (Pažiūri, kiek gavo). Tik tiek?
FERDINANDAS. Edzka!
EDZKA. Gerai jau gerai. Važiuokit pas savo kirpėjus, viską padarysiu, spakucha.

FERDINANDAS su GITANA išeina

EDZKA. Na va, išsinešdino pagaliau. (krenta ant sofos, geria iš buteliuko geroką gurkšnį). Jo, balsuosiu aš už jį, kurgi ne. Nebalsavau ir nebalsuosiu. Šiaip aš už nieką nebalsuoju, baisiai čia man reikia. O ko ta blondinė manęs prašė? Tikrai nepamenu. Na ir kiek čia davė? (Žiūri pinigus). Dvim eurų?! Nu nieko sau. Dvim eurų. Ir ką čia aš galiu nupirkti už dvim eurų? Tipo remontui ką nors. Nu, remontui tai garantuotai nieko už tiek nenupirksiu, bet va zakusonui ir vypivonui tai kažkiek turėtų išeiti. Bet kas man parneš? Pats tai tingiu eiti, ką čia pasiuntus? O! (Išsitraukia mobilų telefoną, skambina). Tamara! A girdi, Tamara! Biznis yr! Tylėk tu, klausyk, ką sakau. Tylėk, sakau! Tai va. Eik į krautuvę, parnešk šnabės normalios, ir zakusono biškį. Nu jofanci, kokią dar dešrą! Užteks bambonkių, svarbu, kad šnabei daugiau išeitų. Už kokias babkes? Spakucha. Pirk dabar už ką nori, aš tau paskui kompensuosiu, turiu dvim eurų. Ką? Mažai? Eik tu žinai kur, nupirk už dyką, jei tokia mandra. Nu vo. Supratai pagaliau. Viskas, laukiu. Kur? E, palauk, tuoj išeisiu, pažiūrėsiu adresą. (Išeina trumpam lauk, tuoj sugrįžta). Pušyno šem. Tai va. Varyk, tik staigiai. Sakau tau, šem! Šem! Ką, tu skaičių nepažįsti? (Vėl sėdasi ant sofos, toliau gurkšnoja iš savo buteliuko, kažką niūniuoja). Brr, šalta čia (užsikloja antklode, užsnūsta).

Įeina ANASTAZIJUS ir ROZALIJA. Sėdinčio ir apsiklojusio EDZKOS jie nepastebi

ROZALIJA. Anastazijau, na kur tu ten. Eik greičiau. Popierių paėmei?
ANASTAZIJUS. Paėmiau, paėmiau.
ROZALIJA. Na nestovėk kaip koks kelmas. Eik čia, greičiau. O pieštuką paėmei?
ANASTAZIJUS. Paėmiau gi.
ROZALIJA. Parodyk. Taip ir maniau. Cheminis. Taip ir laižysi liežuvį iškišęs? Oi, negaliu.

ROZALIJA eina prie lango

ROZALIJA. Na... Vaizdelis čia visai nieko. Pušynėlis va prie pat. Ir ežeras, kiek žinau, irgi visai netoliese.
ANASTAZIJUS. Aha, gražus namelis.
ROZALIJA. Ką tu išmanai. Namelis tai šiaip sau, bet už kokias pupas šiais laikais geresnį ir gausi. Bus gerai ir toks, paremontuosim šiek tiek ir bus gerai.
ANASTAZIJUS. Taip, Rozalija, suremontuosiu čia viską po trupučiuką, nesijaudink, aš tuos dalykus išmanau.
ROZALIJA. Kurgi ne. Suremontuos jis man. Namie lemputės pakeisti negali, o čia – suremontuos...
ANASTAZIJUS. Aš juk ne elektrikas, kuo čia dėta lemputė. Bet namą suremontuoti – čia tai juokų darbas.
ROZALIJA. Eik jau tiktai. Ech, įsikursim, susitvarkysim, gerai užgyvensim.
ANASTAZIJUS. Daržiuką lauke susikasiu, Rozalija, vietą jau nužiūrėjau.
ROZALIJA. Kol tu sukasi, ir Nauji metai ateis. Na taip, pradžiai bent žalumynų kokių pasėsiu. Bent krapų kokių, svogūnų. Vis savo žalumynų turėsim.
ANASTAZIJUS. Bulvių irgi. Aš žinau, kur gerą veislę gauti.
ROZALIJA. Kaip gerai, kad tą Leoną sutikom. Ir įsigijom namiuką už visai padorią sumą. Aišku, galėjo žaltys dar kiek nuleisti, labai jau spaudė.
ANASTAZIJUS. Na va, Rozalija, taupėm taupėm visą gyvenimą, ir sutaupėm bent namiukui.
ROZALIJA. Na kur jau čia sutaupysi iš savo buhalterio algos ir dar pensijos. Sakyk verčiau ačiū amžinatiliui dėdei. Jei ne jo palikimas, kukuotumėm mes tame savo butely ir gan.
ANASTAZIJUS. Aha, amžiną atilsį. Galėjo dar ir pagyventi.
ROZALIJA. Eik jau, eik jau. Pačiu laiku pabaigė savo gyvenimėlį, labai supratingai (eina prie sofos). O kas čia dabar? (Nukelia antklodę, pamato miegantį EDZKĄ). A-a-a!
ANASTAZIJUS. Kas?
ROZALIJA. Pažiūrėk, Anastazijau, kas čia! Čia kažkoks negyvėlis!
ANASTAZIJUS. Tai gal čia tas Bronius, šito namo buvęs savininkas, apie kurį Leonas pasakojo.
ROZALIJA. Tai kad tas Bronius prieš pusę metų mirė.
ANASTAZIJUS. Matai kaip. Ir kaip gerai atrodo, kaip prieš pusę metų miręs.

EDZKA prabunda, rąžosi

ROZALIJA (slepiasi už Anastazijaus). Anastazijau, žiūrėk, jis juda!
ANASTAZIJUS (baimingai). Broniau... Broniau, čia tu?
EDZKA (dar ne visiškai prabudęs). Ne, čia ne aš... Pala, koks Bronius? Nepažįstu jokio Broniaus. O kas jūs tokie?
ROZALIJA. Tai tu ne Bronius?
EDZKA Sakau gi, nepažįstu jokio Broniaus. Ko čia pristojot?
ROZALIJA. O tai kas tu toks?
EDZKA. Na dar geriau. Tai jūs kas tokie?
ROZALIJA. Mes kas tokie? Na nieko sau. Tai tu kas toks?
EDZKA. Na Edzka, o ką. O kas jūs tokie?
ROZALIJA. Koks dar Edzka? Ką tu veiki čia mūsų name?
EDZKA. Jūsų? Nieko nesuprantu. Taigi čia Ferdžio namas.
ROZALIJA. Nepažįstu jokio Pirdžio. Tai kas tu toks būsi, kaip čia atsidūrei? Greit atsakyk, o tai policiją iškviesiu. Anastazijau, skambink į policiją.
ANASTAZIJUS. Tai kad telefonas pas tave.
ROZALIJA. Oi, negaliu. Viską man daryti, viską man (išsitraukia telefoną, skambina).
EDZKA. Pala pala. Nereikia tos policijos. Aš esu meistras, Ferdis manęs paprašė čia tą namą suremontuoti.
ROZALIJA. Meistras? A – tai tave Leonas pasamdė.
EDZKA. Na koks dar Leo... (staiga susipranta) na taip, Leonas, Leonas, kas gi daugiau.
ROZALIJA. Oi, kaip tu mus išgąsdinai. Tai ko iš karto nesakei? Leonas juk minėjo, kad aptvarkys šitą namiuką. Na tu matei – meistrą atsiuntė, iš karto, nieko nelaukęs. Va čia tai žmogus.
EDZKA. Jo, Leonas, jis jau toks. Jis bičas kaip reikiant, ne taip, kaip...
ROZALIJA. Oi, kaip šaunu, meistras. Labai gerai. Klausyk, meistriuk, mes čia pradėjom braižyti viską, kaip ir kas čia turėtų būti, va ir popierių su pieštuku pasiėmėm. Anastazijau, kur tas popierius, duok gi greičiau. Ir pieštuką duok, nestovėk gi!
ANASTAZIJUS. Na imk jau, imk.
ROZALIJA (duoda popierių ir pieštuką Edzkai). Klausyk, meistriuk, šituos tapetus reiktų pakeisti, aš parduotuvėj tokius gražius mačiau – su oranžinėm rožėm.
EDZKA. Pakeisim, jokių problemų.
ROZALIJA. Ir parketą iškloti čia reiktų, parduotuvėj mačiau tokį gražų, ąžuolinį.
EDZKA. Išklosim, jokių problemų.
ROZALIJA. Langus reiktų plastikinius įdėti.
EDZKA. Įdėsim, jokių problemų.
ROZALIJA. Ir dar...
EDZKA. Padarysim, jokių problemų.
ROZALIJA. O kaip...
EDZKA. Jokių problemų. Tik ne už dyką, žinoma.
ROZALIJA. Ką tu, aišku, ne už dyką. Susitarsim kaip nors. Tu matei, tu matei. Koks meistriukas, kaip čia Leonas viską gražiai parėdė.
EDZKA. Avansiuko reiktų.
ROZALIJA. Dabar neturiu.
EDZKA. Na, bent dvim.
ROZALIJA. Tiek neturiu, Imk penkis.
EDZKA. Kiek? Na gerai, ką čia su jumis. Vis pinigas, kad ir penki eurai, kas pasakys, kad ne pinigas?
ROZALIJA. Anastazijau, na kur tu, duokš gi tą popierių.
ANASTAZIJUS. Tai kad jau padaviau.
ROZALIJA. A, tikrai. Gal, meistriuk, galėtum pabraižyti planiuką šito namiuko, tu gi geriau moki, mes paskui namie apsvarstysim kaip ir ką čia padaryti.
EDZKA. Jokių problemų (vaikšto ir braižo). Kas čia per pieštukas, nieko nepiešia.
ROZALIJA (Anastazijui). Na sakiau tau, paimk normalų, tai ne, kažkokį cheminį, ko gero dar iš Stalino laikų.
ANASTAZIJUS. Čia iš mano darbo, kai dar buhalteriu tarpkolūkinėj dirbau, susitaupiau.
ROZALIJA. O Dieve. Gal dar feliksiuką turi iš savo darbo susitaupęs?
ANASTAZIJUS (džiugiai). Žinoma, turiu. Kai reikia sąskaitas mokėti, visada juo skaičiuoju, negi nepastebėjai.
EDZKA. Na visai nieko nepaišo, nieko nesimato.
ANASTAZIJUS. Čia tik palaižyti reikia, čia juk cheminis.
EDZKA. Ir tu nori, kad aš laižyčiau šitą paišiuką – tavo nučiulptą gal jau tūkstantį kartų???
ROZALIJA. Na, Anastazijau...
ANASTAZIJUS. Ką jūs, ką jūs. Aš pats, aš pats palaižysiu, jūs tik paišykit (čiumpa pieštuką, palaižo jį ir atiduoda atgal Edzkai). Jūs tik greičiau paišykit, kol neišdžiūvo.
EDZKA tik pakraipo galvą, bet braižo
EDZKA. Išdžiūvo (ir tiesia pieštuką atgal Anastazijui).
ANASTAZIJUS. Duokit, palaižysiu (palaižo ir grąžina pieštuką).
EDZKA vaikšto ir braižo.
EDZKA. Išdžiūvo (ir vėl duoda pieštuką Anastazijui).
ANASTAZIJUS. Tuoj, tuoj (kadangi pritrūko seilių, krenkščia ir laižo, vėl grąžina).
EDZKA. Fui (vėl braižo). Išdžiūvo (ir vėl duoda pieštuką Anastazijui).

Įeina TAMARA

TAMARA. Zdarov, Edzka!
EDZKA. Helou!
TAMARA. Nu tu nepatikėsi, ką aš... O čia dabar kas? Sobutylnikai tavo? Eik jau, ant tiek aš nepaėmiau.
EDZKA. Spakucha. Tie ne prie ko. Tuoj išeis.
ROZALIJA. Atsiprašau, kas tamsta tokia būsite?
EDZKA. E-e... Čia mano padėjėja.
TAMARA. Kokia dar padėjėja, ką čia skiedi?
EDZKA (tyliai, Tamarai). Cic, tundra. Čia taip reikia, kitaip jie neišsinešdins.
TAMARA (garsiai). Pala pala. Tu man čia neaiškink. Kodėl jie klausinėja, kas aš tokia? O aš lygiai taip pat galiu paklausti, kas jie tokie.
ROZALIJA. Kas mes tokie???
EDZKA. Nu nevoznikalink. Sakiau, tuoj išeis. Va, šitas pilietis dar palaižys truputį, aš dar pabraižysiu truputį, ir viskas.
TAMARA. Ką-ą padarys?
EDZKA. Nu, tundra, tikra tundra. Jei nesusigaudai remontuose, tai nesikišk čia labai.
ROZALIJA. Kažkokia labai jau nervuota ta jūsų padėjėja.
TAMARA. Kas, aš nervuota???
EDZKA. Ramiai, viskas tvarkoj. Tik nesipykit, mergaitės. Netrukdykit dirbti.

Įeina FERDINANDAS

FERDINANDAS. Klausyk, Edzka, aš dėl to dalyko, kurį žadėjai Gitanai, man reikia dabar skubiai jį paimti... (pastebi likusius)  O kas čia per sobranija?
EDZKA. Čia... čia mano padėjėjai.
TAMARA. Ne jokie ne padėjėjai, neskiesk.
ROZALIJA. Atsiprašau, kas tamsta toks būsite, ir ką čia veikiate mūsų name?
FERDINANDAS. Kieno kieno name? Nenugirdau – kieno name?
ROZALIJA. Mūsų, mūsų! Ausis plaukite, tamsta.
FERDINANDAS. Nieko nesuprantu. Edzka, kas čia per govėda, ko čia prisivedei???
EDZKA. Aš čia ne prie ko, aš ramiai sau miegojau, atsibundu, o ta (rodo į Rozaliją) rėkia ant manęs, kaip išprotėjusi, tas (rodo į Anastazijų) pieštuką laižo, o ta (rodo į Tamarą)  iš vis nežinau, kas tokia.
TAMARA. Ką??? Nežinai, kas aš tokia???
EDZKA. Nežinau.
TAMARA. Na aš tau parodysiu, „nežinau“! Aš tau parodysiu! (Vaikosi Edzką po kambarį). Kai gerti kartu, tai Tamara Tamaryte, kai pachmielo parnešti, tai jau net „katinėli“, o kai pačiam uodegą prignybė, tai jau „nepažįstu“!!! (Galų gale pavijusi trinkteli jam per galvą pirkinių maišeliu, pasigirsta stiklo skambesys).
EDZKA. Nu tu kū... tvėla! Bonkę sudaužei!

Abu stovi nustėrę, TAMARA rodo pirštu į Edzkos galvą

TAMARA. Vy... vy... vy...
EDZKA. Kas vy? Ką čia vapi, nieko nesuprantu.
TAMARA. Vy-ynas išbėgo...
Edzka perbraukia pirštu, apžiūri, po to paragauja, vėl perbraukia, vėl apžiūri
EDZKA. Fu... Ačiū Dievui, čia tik kraujas.
TAMARA puola tikrinti maišelį, galų gale su palengvėjimu atsidūsta
TAMARA. Sveika bonkė. Abidvi sveikos.
EDZKA. Ale kaip karkštelėjo...
FERDINANDAS. Čia tavo makaulė karkštelėjo. Bet nieko baisaus, vis tiek tuščia. Klausykit, bičiuliai, užteks man čia tų cirkų. Šita (rodo į Tamarą) tai man aišku, kas tokia, čia tavo sugėrovė, na gal dar ir sugulovė, nors man tai kas. Bet kas čia per krienai tokie? (Rodo į Tiškus).
ROZALIJA. Paprašyčiau.
ANASTAZIJUS. Prašyčiau mūsų neužgaudinėti! Mes ne krienai! Mes dori piliečiai!
FERDINANDAS. Oho.
EDZKA. Oho.
ROZALIJA. Oho.
ANASTAZIJUS. Taip, taip! Mes galim ir į teismą kreiptis!
FERDINANDAS. Na viskas, užteks. Edzka, prašau visus pašalinius pašalinti iš mano namo. Kitaip policiją iškviesiu.
ROZALIJA. Iš kieno namo??? Čia mano namas! Mano!
ANASTAZIJUS. Mūsų...
ROZALIJA. Tylėk!
FERDINANDAS. Nieko nesuprantu. Edzka, gali tu paaiškinti, kas čia dedasi, ar ne? Ar aš gal sapnuoju?
EDZKA. Nu tai aš ir aiškinu. Žodžiu, miegu sau, miegu ramiausiai...
FERDINANDAS. Tai tu čia taip namą remontuoji?
EDZKA. O ką. Už dvim eurų ką daugiau galiu padaryti.
ROZALIJA. Jis geras meistriukas, neapstokite jo.
EDZKA. O.

Įeina RAIMUNDAS ir DELFINA, žiūri, kas čia vyksta, kol kas niekas jų nepastebi

RAIMUNDAS. Kas čia tokie?
DELFINA. Nežinau. Čia gal kokie Leono giminaičiai.
RAIMUNDAS. O gal čia koks suvažiavimas slaptas vyksta?
DELFINA. Išvaryk juos, Raimundai, gal čia kokie sukčiai ar vagys.
RAIMUNDAS. Jo, terliosiuos čia su jais. Patys tegu išeina.
DELFINA. Na tai pasakyk jiems, kad išeitų.
RAIMUNDAS. Jo, sakysiu aš čia jiems. Patys tegu susipranta.
DELFINA. Uch, negaliu.
FERDINANDAS (pastebėjęs atėjusius). O čia kas dar per vieni? Irgi namą pirkot?
DELFINA. Na taip. Atėjome savo namo apžiūrėti.
FERDINANDAS. Taip... Po trupučiuką viskas aiškėja. Čia kažkokia afera.
ROZALIJA. Nieko nežinau, namas mano...
ANASTAZIJUS. Mūsų...
ROZALIJA. Tylėk! Sakau, namas mano, galiu dokumentus parodyti, o jus visus paprašysiu išsinešdinti.
FERDINANDAS. Ponia, mes, kaip suprantu, visi tokius pat dokumentus turime.
DELFINA. Ir aš nieko nežinau. Mūsų dokumentai tai tikri. Raimundai, čia kažkokie aferistai, išvaryk juos.
RAIMUNDAS. Ai, ką čia su jais terliotis.
DELFINA. Aš tau sakau – pašalink juos!
RAIMUNDAS. Gerai jau, gerai. Girdėjote, ką sakė Delfina. Pasišalinkite.
DELFINA. Oi, negaliu. Aš tau sakau – išvaryk juos!
RAIMUNDAS. Gerai jau, gerai. Girdėjote, ką sakė mano žmona. Varykite iš čia!
FERDINANDAS. Gerbiamoji panele...
DELFINA. Panele... Šiaip tai ponia, bet vis tiek ačiū...
FERDINANDAS. Tebūnie ponia, bet nuo to niekas nesikeičia. Mes visi tapome to paties aferisto Leono auka.
ROZALIJA. Nieko nežinau, mūsų dokumentai tai tikri, o jūs...
FERDINANDAS. Aš dar sykį kartoju – mus visus vienodai apgavo, ir dabar mes visi būtinai turime surasti tą Leoną.
EDZKA. O čia tai bajeris...
TAMARA (Edzkai). Tai ką, nebegausim babkių už remontą?
EDZKA (Tamarai). Spakucha. Viską sutvarkysiu. (Eina prie Rozalijos, ir sako jai, kad niekas negirdėtų). Ponia, aš galiu viską sutvarkyti.
ROZALIJA. Ką sakai? Negirdžiu, kalbėk garsiau.
EDZKA. Tyliau, ponia, nenoriu, kad kas išgirstų. Aš sakau, galiu sutvarkyti tą reikalą, jei tik manęs paklausysit.
ROZALIJA (garsiai). Ką čia dabar kalbi. Kokį dar reikalą?
FERDINANDAS. Edzka, ką čia rezgi?
EDZKA. Nieko, šefe, visiškai nieko.
FERDINANDAS. Žiūrėk tu man.
EDZKA (sau). Sena karvė, nei girdi ką, nei supranta nieko.
TAMARA (Edzkai). Ką čia chimičini?
EDZKA. Dar viena. Tu tik nesikišk niekur, sugadinsi, kaip visada, aš pats viską sutvarkysiu, pamatysi.
TAMARA (piktai). Eik tik...
EDZKA (priėjęs prie Delfinos). Paklausykite, panele...
DELFINA. Ponia.
EDZKA. Oi... Net nebežinau, kaip kreiptis. Jūsų Didenybe – paklausykite, aš jums galiu šitoje situacijoje padėti, tik nieko garsiai nesakykite, kaip kad ana karvė, ir tik paklausykite.
DELFINA. Na, ko norite?
EDZKA. Aš tai nieko nenoriu, tai jūs čia turėtumėte norėti. Paklausykite, aš gerai pažįstu tą Leoną, aš su juo susitarsiu, ir jis taip sutvarkys, kad tų kitų konkurentų nebeliktų. Supratot?
DELFINA. Nieko nežinau, čia kažkokias aferas man siūlai, mūsų dokumentai tai tikri, ir gan. Prašyčiau nesiūlyti jokių aferų. Raimundai!
RAIMUNDAS. Ką, Delfina?
EDZKA. Tyliau, panele, tyliau, prašau. Aš tik jūsų labui, tik jūsų labui.
FERDINANDAS. Edzka! Nelįsk prie žmonių! Ir iš vis, galėtum dingti iš čia, žinau aš tave, vis kokių nesąmonių prigalvosi.
EDZKA. Nieko aš neprigalvoju. Niekur aš nelendu. Viskas tyku- ramu.
FERDINANDAS. Oi, Edzka, pakliūsi tu man vieną sykį. Gerai, gerbiamieji, jūs kaip norite, aš einu ieškoti to Leono.
DELFINA. Aš kartu.
RAIMUNDAS. Ir aš kartu.
ROZALIJA. O tu, Anastazijau, ko tyli kaip kelmas, taip ir stovėsi čia?
ANASTAZIJUS. Aš tai ką... Ir aš einu kartu to Leono ieškoti.
ROZALIJA. Kvailys. Taip, mes einam kartu.
FERDINANDAS. Na ir šaunu.

Visi išeina, išskyrus EDZKĄ ir TAMARĄ

TAMARA. Kas čia buvo?
EDZKA. Čia buvo dvi kvaišos ir dar keli priedurniai, ir vienas, kaip suprantu, gan protingas vyrukas, kuris mikliai visus čia apsuko.
TAMARA. Kas toks?
EDZKA. Taigi Leonas, negi nesupranti? Ech, kaip reiktų man tą vyruką pagauti, mes čia su juo... Nors pala pala...
TAMARA. Ką palapala?
EDZKA. Pala, pala, netrukdyk.
TAMARA. Ką tau netrukdyti? Davaj, sėdam, įkalsim.
EDZKA. Įkalt tai įkalsim, bet biškį netrukdyk man galvoti.
TAMARA. Galvoti?
EDZKA. Na taip, Tomka, galvoti. Gal ir nežinai tokio žodžio, bet dabar aš galvoju ir manau, kažką tuoj sugalvosiu.
TAMARA. Oi oi, galvotojas atsirado. Na kaip nori, aš galiu ir viena išgerti.
EDZKA. Nu tiktai, viena. Davaj, įpilk.
TAMARA. Davaj.

Abu išgeria

TAMARA. Sugalvojai?
EDZKA. Blemba! Jau beveik sugalvojau, bet sumaišei man visas mintis.
TAMARA. Tai dar įkalk.
EDZKA. Teisingai. Pilk.

Abu išgeria

TAMARA. Sugalvojai?
EDZKA. Pilk.
TAMARA. Stabdyk arklius, nes tuoj nieko nebeliks, o pinigų tai daugiau nebeturim.
EDZKA. Oi, Tomka, kad tu žinotum, kiek mes netrukus pinigų turėsim...
TAMARA. Eik jau. Pinigų medį radai?
EDZKA. Neskubink. Aš jau tuoj, beveik tuoj sugalvosiu.

Įeina DELFINA

EDZKA. Žinai ką, Tamara, man atrodo, galvoti nebereikia. Pinigų medis pats pas mane atėjo.
TAMARA žiūri į Edzką nieko nesuprasdama, bet tas nekreipia dėmesio į ją
DELFINA. Klausyk, meistriukai, man reikia su tavim pakalbėti. Bet viens ant vieno.
EDZKA. Nesijaudinkit, panele, aš nuo savo draugės paslapčių neturiu, mes viena komanda.
TAMARA (patenkinta). Chm.
DELFINA. Ne panelė, o ponia.
EDZKA. Šiuo konkrečiu istoriniu momentu tai neturi jokios reikšmės. Dėstykite savo komercinį pasiūlymą.
DELFINA. Aha, matau, pats nepėsčias.
EDZKA. Kitaip, ko gero, ir nebūtumėte čia atėjusi.
DELFINA. Tai jau. Taigi aš norėčiau Jums pasiūlyti (dėbteli į Tamarą), kaip čia pasakius...
EDZKA. Karočė. Aš Jums palengvinsiu šią intelektualinę-moralinę dilemą.
DELFINA ir TAMARA. Ką?
EDZKA. Gerai, Aš Jums padėsiu suformuluoti Jūsų teisėtus lūkesčius.
DELFINA ir TAMARA. Ką?
EDZKA. Supratau. Kaltas. Taigi, aš galiu viską sutvarkyti, su Leonu aš gerai pažįstamas, ir tada nebeliks jokių problemų su dokumentais ir iš vis nė su kuo.
DELFINA. Taip taip, būtent to aš ir norėjau Jūsų... O kiek tai kainuos?
EDZKA. Na, kaip patinka man supratingi žmonės... Kaip čia Jums pasakius. Atvirai kalbant, aš nesu godus...
TAMARA. Edzka!
EDZKA. Ticha. Viskas kontroliuojama. Taigi... penki šimtai.
DELFINA. Penki šimtai ko?
EDZKA. Penki šimtai europietiškų rublių.
DELFINA. Net nežinau...
EDZKA. Kaip norit. Aš galiu ir kitiems pasiūlyti.
DELFINA. Ką Jūs, ką Jūs. Aš sutinku. Tik aš čia vietoj neturiu tokių pinigų.
EDZKA. Jokių problemų. Bankomatas netoli, gatvės pradžioje.
DELFINA. Pas mane kortelėje dabar tiek nėra.
EDZKA. Nieko nežinau. Skambinu Ferdinandui.
DELFINA. Gerai gerai, tuoj atnešiu. Tik niekam neskambink.
EDZKA. Okei. Duodu pusvalandį. Ai, palauk dar biškį. Kai viskas susitvarkys ir šis namiukas jau garantuotai bus jūsų, pasamdykit mane remontui, aš gerai remontuoju, patikėkit.
DELFINA. Pagalvosiu.
EDZKA. Gerbiama panele, čia buvo ne pasiūlymas. Čia draugiškas priedas prie jau suderėto komercinio plano.
DELFINA. Aš ne panelė.
EDZKA. Žinau. Tai kaip dėl remonto?
DELFINA. Gerai jau gerai. Pasiuskit.

DELFINA išeina

EDZKA. Matei?
TAMARA. Oho. Na tu ir pavarai.
EDZKA. O tai ne. Galvoji, aš visai lapausis?
TAMARA. Ką tu, ką tu, negalvoju. Nu, tokia proga reik įkalti.
EDZKA. Pilk.

Abu išgeria

Įeina ROZALIJA

EDZKA. O štai ir pinigų medis numeris du.
ROZALIJA. Atsiprašau?
EDZKA. Sakau, labas vakaras.
ROZALIJA. A. Labas, labas. Nors lygtai ką tik ir matėmės.
EDZKA. Lygtai. Bet sėskitės, išgersime kartu.
ROZALIJA. Ką tu, ką tu. Klausyk, meistriuk, ar galėtum man pagelbėti?
EDZKA. Žinoma. Kada aš kam nesu pagelbėjęs?
ROZALIJA. Man reiktų... (žvilgteli į Tamarą) Ar galiu prie jos kalbėti?
EDZKA. Jokių problemų. Mes juk – viena komanda, viena šeima, viena visuomenės ląstelė.
TAMARA. Nu tiktai.
ROZALIJA. Tu man pirma kažką siūlei, bet aš iš tų nervų nelabai klausiaus.
EDZKA. O be reikalo.
ROZALIJA. Taip taip, sutinku. Tai ką tu ten norėjai pasiūlyti?
EDZKA. Aš? Aš tai nieko nesiūlau, tai Jūs kažką turite pasiūlyti.
ROZALIJA. Aha, aha. Suprantu. Na... Ir kiek tai kainuos?
EDZKA. Pažanga. Supratingų žmonių vis daugiau ir daugiau. Man patinka.
ROZALIJA. Na sakyk, kiek, nemandravok.
EDZKA. Okei, okei. Na... manau, trijų šimtų užteks.
TAMARA. Edzka! Taigi penki šimtai.
EDZKA. Pensininkams nuolaida.
ROZALIJA. Kokia dar nuolaida, ką čia paistai? Trys šimtai! Nieko sau...
EDZKA. Ponia, patikėkite, tai tikrai maža kaina, kiti aferistai... atsiprašau, verslininkai išjuoktų mane sužinoję.
ROZALIJA. Ir neišeina nusiderėti?
EDZKA (Tamarai). Tamara, ar esi kur mačiusi, kad kas nors su mafija derėtųsi?
TAMARA. Ar tu mafija?
EDZKA. Ne. Užtai su manim ir derasi. Gerai, ponia, paskutinė kaina – du šimtai pem.
ROZALIJA. Du šimtai?
EDZKA. Aš sakiau – du šimtai pem!
ROZALIJA. Du šimtai ko?
EDZKA. Oi, negaliu. Tamara, išversk jai.
TAMARA. Jis sako – du šimtai penkiasdešimt.
ROZALIJA. A. Vis tiek daug.
EDZKA. Na jofanci. Nieko nebesuprantu. Kas čia mafija, galų gale?
ROZALIJA. Gerai gerai, atnešiu tuos pinigus. Lupikas.
EDZKA. Be įžeidinėjimų. Ir prašyčiau paskubėti.
ROZALIJA stovi, mąsto, po to nusisukusi rausiasi savo rankinuke,
ir duoda pinigus Edzkai
ROZALIJA. Tik tu man žiūrėk. Nebandyk apgauti.
EDZKA. Ką jūs, ponia. Kada aš Jus esu apgavęs?

ROZALIJA tik piktai mosteli ranka ir išeina

TAMARA. Oho.
EDZKA. O tai ne.
TAMARA. Bet kam tiek daug nuleidai?
EDZKA. Tamara, paklausyk, ne piniguose juk laimė.
TAMARA. Eik jau. Bet su pinigais juk geriau, nei be jų?
EDZKA. O kas ginčijasi? Bet geriau išgerkim.
TAMARA. Davaj.

Abu išgeria

Įeina FERDINANDAS

FERDINANDAS. Tie tavo draugeliai, Edzka, kažkur visi dingo.
EDZKA. Aš tų draugų nepažįstu.
FERDINANDAS. Juo geriau. Jie man visai nereikalingi. Aš pats su tuo Leonu viską sutvarkysiu. (Pauzė). Klausyk, Edzka, gal tu žinai, kur tą aferiūgą rasti? Juk tu tokius pažįsti.
EDZKA. Na taip. Aš tik su tokiais ir draugauju.
FERDINANDAS. Oi tik nereikia.
TAMARA. O tu nelįsk prie mano Edzkos, supratai? Mano Edzka – ne toks.
FERDINANDAS. Gal apsieisime be sentimentų. Tai kaip dėl Leono?
EDZKA. Ferdi, patikėk, tikrai nepažįstu jokio Leono, duodu dantį (nykščio nagu užkabina dantį). O, vos neišlūžo.
FERDINANDAS. Gerai, patikėsiu. Bet jūs jau gerai čia paėmę...
EDZKA. O ką. Kas belieka, remonto tai nebebus, kaip supratau.
FERDINANDAS. Nesijaudink, bus remontas. Tik jau be tavęs.
EDZKA. Kaip sau nori. Bet namą tai juk galiu pasaugoti?
FERDINANDAS. Kaip suprasti?
EDZKA. Paprastai. Kol jūs visi čia tudy-siudy lakstote, kas nors tą namą gali imti ir užimti.
FERDINANDAS. Ką čia paistai?
EDZKA. O tu paklausyk. Na grįš, tarkim, tikrasis šeimininkas, ir kas tada? Arba kokia Rozalija atlėks su savo kaimynėm ir pradės viską čia tvarkyti? A?
FERDINANDAS. Ir ką?
EDZKA. O tą. Aš galiu čia pasilikti, man tai jokio skirtumo, kur būti, vis tiek darbo šiuo dabartiniu istoriniu momentu neturiu. Jei kas nors ateis ir pradės kokį kipišą kelti, aš viską sutvarkysiu, staigiai tau paskambinsiu. A?
FERDINANDAS. Na... gerai.
EDZKA. Gerai tai gerai. O ką mes čia būdami valgysime ir gersime? Ar badu turėsime galuotis?
FERDINANDAS. Oi, Edzka... Na, še jau (ir duoda pinigų).
EDZKA. Šaunuolis mano pusbrolis.
FERDINANDAS. Eik tik...

FERDINANDAS išeina

TAMARA. Ochu... O čia tai pavarai...
EDZKA. O tai ne. Pilk.

Abu išgeria

Įeina DELFINA

DELFINA. Va, atnešiau (duoda pinigus).
EDZKA (skaičiuodamas pinigus). Na va kaip gražu. Ar tik nebus laimingiausi diena mano gyvenime?
DELFINA. Tik nebandyk manęs apgauti, aišku?
EDZKA. Oi, panele, aš tikrai ne toks,. Gal ir atrodau koks pijokėlis, bet žodžio tai tikrai laikausi.
DELFINA. Aš ne panelė.
EDZKA. Žinau.

DELFINA išeina

TAMARA. Na, Edzka, tu mane šiandien nustebinai, tikrai nustebinai.
EDZKA. O tai ne. Pilk.
TAMARA. Palauk. Aš noriu tostą pasakyti.
EDZKA. Varyk.
TAMARA. Edzka... Ne. Eduardai.
EDZKA. Šiaip aš Edmundas. Bet nesvarbu.
TAMARA. Edmundas? Tai kodėl tu Edzka, o ne Edma?
EDZKA. Ilga istorija. O jei trumpai, tai draugai taip sugalvojo.
TAMARA. Kas per lochai. Na, tiek to. Tai va, Edvardai, pasakysiu aš tau tostą. Ir pasakysiu atsistojusi, nors šiaip prieš jokį vyrą nesistoju. (Atsistoja). Edzka, tu man pats brangiausias...
EDZKA. Ačiū.
TAMARA. Palauk, nepertraukinėk. Ir dar ką pridursiu prie viso to. Tu esi... Tu esi... Žinai, kas tu toks esi?
EDZKA. Ne, tikrai nežinau.
TAMARA. Eik tu, durniau, durniau. Žinai, kaip aš tave... (Užmiega).
EDZKA (patyli). Na va. Taip ir nesužinojau, kas aš toks. Nors gal ir gerai.

EDZKA atsargiai paguldo Tamarą ant kušetės, apkloja

EDZKA. Ir aš tau kai ką noriu pasakyti, Tomka... Bet gal nesakysiu, tiek to. Kas tie žodžiai, kas tie žodžiai... (Gulasi šalia Tamaros). Pamiegokim. Na, bet ir siaura ta kušetė, kad ją kur. Nukrisiu miegodamas ir užsimušiu, o tai negerai. Tiek pinigų turint, tik gyventi ir gyventi. (Gulasi ant grindų, apsikloja kažkokiu skuduru).

Įeina GITANA ir ANASTAZIJUS

GITANA (apsidairo). O, gerai, nieko nėra, visi išsinešdino.
ANASTAZIJUS. Tikrai.
GITANA. Taigi, galime viską ramiai aptarti. Dėde Anastazijau, aš taip džiaugiuosi, taip džiaugiuos, kad mums viskas pavyko.
ANASTAZIJUS. Ir aš labai džiaugiuos, mano Gitanyte.
GITANA. Aš net netikėjau, kad viskas taip sklandžiai čia suksis.
ANASTAZIJUS. Bet man neramu. Kad tik neišaiškėtų.
GITANA. Nesijaudink, dėde. Aš netrukus išlėksiu, nežinau dar kur, į Kanarus, ar į Bahamus. Pinigų ten bent jau pradžiai tikrai užteks.
ANASTAZIJUS. Tikrai užteks. Bet tu šaunuolė, Gitana, taip puikiai suvaidinai tą mistinį Leoną.
GITANA. Neveltui mėgėjų teatre kadaise vaidinau. Aišku, buvo baisoka, bet su tavo Rozalija be vargo susitvarkiau, o juo labiau su ta Silke...
ANASTAZIJUS. Delfina.
GITANA. Koks skirtumas. Vis tiek žuvis.
ANASTAZIJUS. Gitana, negražu taip...
GITANA. Aha. O pinigus išvilioti, ir nemažus, tai gražu?
ANASTAZIJUS nieko nesako, tik tyli, nudelbęs akis
GITANA. Gerai jau, dėde, nėra čia ko parintis. Taip jiems ir reikia, gavo ko nusipelnę.
ANASTAZIJUS. Gal ir taip. Gerai, kad Rozalija tavęs nėra nė mačiusi, tiek jai ir terūpi mano giminaičiai.
GITANA. Na lygiai kaip Ferdinandui manieji. Štai kaip puikiai viskas išėjo. Bet klausyk, kai buvau pas jus atėjusi, su tuo kostiumu ir peruku, na tipo Leonas, tai kietai atrodžiau? (Kalba žemu vyrišku balsu) Gerbiamoji ponia, tai vienintelis toks naudingas pasiūlymas, kokį tik esate kada nors gavusi.

Abu juokiasi

ANASTAZIJUS. Gerai atrodei. Aš labai jaudinausi, bet viskas taip sklandžiai pavyko. Gerai, kad mano draugas Bronius net porai mėnesių išvyko pas vaikus Anglijoje, tai va jo nameliu ir pasinaudojome. Aišku, nelabai tai gražu, bet kad tokia gera proga...
GITANA. Nieko baisaus, tas Bronius juk net nesužinos. Tuo labiau, juk jis miręs.
ANASTAZIJUS. Tfu, tfu. Tai juk tik mūsų legenda. Bet kaip tai nesužinos, juk pas jį dabar pradės vaikščioti ir Ferdinandas, ir ta Delfina, na ir Rozalija, apsaugok Viešpatie, bet ta tai tikrai.
GITANA. Na ir kas. Ką jie įrodys?
ANASTAZIJUS. Nieko. Bet vis tiek nesmagu.
GITANA. Ai, dėde, nupirksi tu jam kokį skanų butelį, tik aišku, nesakyk, už ką, ir nuraminsi tu tą savo sąžinę. Bet juk gerai tą „Leoną“ vaidinau pas jus, a? Iš pradžių labai jaudinausi, bet paskui įsijaučiau, ir net pradėjau į svečius kviesti.
ANASTAZIJUS. O šitoj vietoj tai man net blusos apmirė, ir ką tu čia sugalvojai.
GITANA. Taigi čia tik juokais, tie svečiai.
ANASTAZIJUS. Suprantu, bet buvo baisu, Nepratęs prie tokių improvizacijų.
GITANA. Ką tu, dėde, nepratęs. O kaip telefonu kalbėjaisi su mano Ferdinandu? Na, negalėjau juk aš pas jį ateiti su peruku ir kostiumu, kad ir koks kvailas, bet būtų atpažinęs, tai su Ferdinandu tau teko tapti „Leonu“.
ANASTAZIJUS. Aha, komandinis darbas. Visa laimė, kad jis žmogus modernus ir užsiėmęs, tai jam užteko telefono ir interneto, ir netikru elektroniniu parašu sudarytos sutarties.
GITANA. Man dėdė – hakeris.
ANASTAZIJUS. Ką tu, Gitanėle. Čia viso labo tik mano hobis. Na, patinka man tas programavimas, o viskas prasidėjo nuo paprasto pasisėdėjimo bibliotekoje, ten daug vakarų praleidau, na va, žiūrėk, ir išmokau šio bei to.
GITANA. „Šio bei to“.

Įeina RAIMUNDAS

RAIMUNDAS. Štai kur jūs. Aš taip ir žinojau.
GITANA. Raimundėli! (Apkabinusi pabučiuoja).
RAIMUNDAS. Sveiki, dėde Anastazijau.
ANASTAZIJUS. Tai kad šiandien jau matėmės.
RAIMUNDAS. Bet tada buvome „nepažįstami“. Ir nesisveikinome.
GITANA. Mes čia, Raimundai, jau visus savo nuotykius aptarėme.
RAIMUNDAS. Na taip... Nuotykiai kaip reikiant. Bet tu, Gitana, šaunuolė, tikra šaunuolė. Kai buvai pas mus atėjusi kaip „Leonas“, aš vis lūpas kramčiau, kad nepradėčiau žvengti.
GITANA. Ir būtum viską sugadinęs.
RAIMUNDAS. Ką tu. Aš stengiausi. Bet kai Delfina įdavė pinigus, tai man tada kvapą užgniaužė, galvoju sau, negi tikrai pavyko?
GITANA. Negaila?
RAIMUNDAS. Ko? Jos? Nė kiek.
GITANA. Tai ir mane kada nors taip pat be jokio gailesčio mesi?
ANASTAZIJUS. Na ką jūs, vaikai, baikit.
RAIMUNDAS. Kaip galima tokią talentingą moterį mesti?
GITANA. Tik talentingą?
ANASTAZIJUS. Vaikai, na tikrai baikit.
GITANA. Gerai, dėde, gerai. Mes taip juokaujam.
ANASTAZIJUS. Nepatinka man tokie juokai.
GITANA. Viskas, viskas, nebejuokausim. Na ką gi, turime netrukus išvykti, jau šįvakar, bilietai jau nupirkti. Juk dėde, pats supranti, kad negalime mes čia likti.
ANASTAZIJUS. Kurgi nesuprasi. Gaila, labai gaila, bet aš suprantu. (Pauzė). Ką gi, mano vaikai, laimės jums.
RAIMUNDAS. Na, dėde, juk ne visam. Tikrai dar pasimatysime.
GITANA. O žinai ką, dėde. Skrendam kartu. Pinigų tikrai visiems užteks.
ANASTAZIJUS. Oi ne. Kur jau čia man beskraidyti. O ir Rozaliją kaip paliksiu?
GITANA. Tą žiežulą?
ANASTAZIJUS. Kokia bebūtų. O be to, aš juk namisėda. Man žinot ką, nupirkit gerą kompiuterį, nes tas, kurį turiu, visai jau sugriuvęs.
GITANA (juokiasi). Va tau ir hakeris.
RAIMUNDAS. Nupirksim, dėde, būtinai nupirksim.
ANASTAZIJUS. Na, nebegaiškit, kiekviena minutė brangi. Atsisveikinkime gal?
RAIMUNDAS. Aš siūlau dar pasėdėti kavinukėje, čia už miesto gerą žinau, paskui mes tave parvešime. Spėsime.
GITANA. Ten ir atsisveikinsime.
ANASTAZIJUS. Gerai, sutinku.
GITANA. Palaukite dar sekundę. Čia kažkur Edzka man turėjo tokį daiktą palikti. Tik kažin kur?
RAIMUNDAS. Kokį daiktą?
GITANA. Ai, tuščia jo. Nebėra kada. Važiuojam. Bus dar tų daiktų.

RAIMUNDAS, GITANA ir ANASTAZIJUS išeina

EDZKA (keliasi nuo grindų). Jablynkšt aukštielninkas. Na tokių čiūdų nesu dar nei matęs, nei girdėjęs. Aš jau maniau, kad aš aferistas kaip reikiant, bet čia... Oi Gitana, oi Gitana, o tokia fifa atrodė...
TAMARA (keliasi). Kas per Gitana?
EDZKA. Nagi Ferdinandienė.
TAMARA. O ką ji padarė?
EDZKA. Tai tu nieko negirdėjai?
TAMARA. Kaip aš girdėsiu, aš juk miegojau. O ką, ji buvo čia atėjusi?
EDZKA. Na taip.
TAMARA. Ir ką jūs čia dviese darėte?
EDZKA. Oi, tik nereikia. Ne dviese. Ji buvo su savo dėde ir su... Raimundu.
TAMARA. Kokiu dar Raimondu?
EDZKA. Na tuo. Kur visus gąsdino, kad išvarys.
TAMARA. Nieko nesuprantu.
EDZKA. Ai. Paskui papasakosiu. Dabar noriu išgerti.
TAMARA. Nu tai įsipilk.
EDZKA. Aš vandens noriu.
TAMARA. Na, tokio daikto čia nėra. Nors pažiūrėk virtuvėje, gal iš krano bėga.
EDZKA. Daikto, sakai. Įdomu, koks tai daiktas?
TAMARA. Kas per daiktas vanduo? Edzka, kas tau, gal ant galvos nukritai?
EDZKA. Aš ne apie vandenį, aš apie daiktą.
TAMARA tik mosteli ranka
EDZKA. Žinai ką, juk ir mums reiks iš čia kažkur nešdintis. Ne į Kanarus, bet gal į kokį Balbieriškį. Juk manęs ta Rozalija su Undine tikrai ieškos.
TAMARA. Kokia dar undine?
EDZKA. Na ta, kur su Raimundu gyveno. Ne, ne Undinė, na kaip ten jos vardas?
TAMARA. Delfina?
EDZKA. O, tiksliai.
TAMARA. Edzka?
EDZKA. Ką?
TAMARA. O ką ten man kalbėjai, kai mane paguldei, aš per miegus lygtai kažką girdėjau.
EDZKA. Nepamenu.
TAMARA. Ne ne, kažką gražaus pasakojai. Ką?
EDZKA. Tomka, paskui pasakysiu, dabar, patikėk, tikrai iš čia turime nešdintis. Vėliau.
TAMARA. Tikrai pasakysi?
EDZKA. Tikrai tikrai. Pažadu. Kada aš esu ką nors apgavęs?
TAMARA (ironiškai). Aha.

Abu eina lauk. EDZKA atsigręžęs dairosi ir murma sau

EDZKA. Bet kas tai per daiktas, kas per daiktas?

Abu išeina

Įeina BRONIUS

BRONIUS. Sveiki, namai, namučiai. Kaip smagu namo grįžti po tokio ilgo laiko. Kaip sakoma, visur gerai, bet namie – geriausia. Taigi, sveikas, Broniau, namo grįžęs!