Pakilau, kad išnykčiau

Pakilau virš bokštų ilgastiebių,
Vakar, nuo kurių norėjau šokti,
Ir sukruvinti karalių pėdas,
Paliktas granito plokštėj.

Į krūtinę įsisegčiau saulę,
Orchidėjas ordinais viliočiau.
Bet paliksiu skubančiam pasauliui
Kiek šviesos tereikia grotoms.

Ant snaigės žydrosios pritūpęs,
Begalinio liūdesio link nusiirsiu,
Kur melsiu pieno putų upės,
Horizonto nykstančia linija virsiu.