Ant karklo šakų sukabintos arkos

Mano oda prilipusi prie keturių sienų, išsibarščiusi pakeliui į tuščią, betoninę, stikliniais patalais išklotą aikštę, kur pastatai prikimšti plieninių moterų minkštomis krūtinėmis. Jų forma svarbesnė už dydį, o pliažinės basanoškės tinka ir pagrindinės gatvės grindiniuose. 2 pem iš Primarko, 25 is Tkmax, brangiai atrodančių, mažai kainuojančių riterių ir vaidilučių karalystės.
Mano žodžiai pradingę abiejose kalbose. Parduoti turguje už autobusų stoties, šalia daržovių, prie seno sudžiuvusio ananaso, liečiami nusidevėjusių pardavėjų rankų. Daug turkų dirba turguje, visi išlepinti bananų, mandarinų ir pomidorų - 3 morkos ir viską į maišelį.

Mano širdis didelė ir tuoj susprogsianti. Aš akies vyzdžio dydžio žemėje besiraizganti gyvatė. Mano ašaros niekam neįdomios ir kai einu gatve man mirksi, mane į pasimatymus kviečia. Sako užuodžia tyrą grožį, arba užuodžia jautrią sielą, talentą ir drąsą. Nelaimingos mergaitės nekvepia. Jos kaip vaiduokliai. 30 svarų iš Debenhams + kosmetiniai teptukai. Rožinių kaspinėliu rišta. Mano akys užtinusios, kaip ir meilė. Aš įsivaizduoju, kad mano meilė, ji užtinusi, užpuliavusi ir nėra kam išspausti. Mylimieji vieni kitiems mėgsta spausti spuogus, kiti tik plaukus glostyti. Aš glostau smakrą ir dūsauju. Taip man skauda. Jo sielos tarnaitė būnu aš. Žmonių vengiantis princas, į pagalvę verkiantis vienišas cirkininkas, beretės sudegusios, lovos be rėmų, ašarotų nosinaičių jūra, tylos ant sienų, manęs niekas nesupranta, niekam ir nepasakoju. Lyg su adata durtų į kiekvieną atskirą kūno dalį.

Mano mintys ne tokios, jos žalvariu puoštos, dar gal ir prisiminimais, iš kurių vėliau juoksiuos. Taip, kaip poetai juokiasi ir išmeta ketvirto mėnesio konspektus. Arba dailininkai savo pirmą pieštą žuvį. Aš nežinau kaip paaiškinti skausmą, emocijų perteklių, baimę paslysti, baimę suklysti. Viskas kaip vėliava danguje pakabinta, vėjo plėvesuojama. Kartais atrodo, kad buvau išnaudota. Kaip tuno skardinė pradaryta ir padėta ant spintelės, gražiausioje vietoje, kaimynai ateina pažiūrėti. Kartais girdžiu dvi kaimynes besiglebėsčiuojant antradieniais priešais laikrodį, į pietų pusę link mano kaštono. Jis vis dar žydi, bet nebežiūriu, užtraukiu užuolaidas. Užuolaidos baltos, vistiek šviesa ateina. Man skauda akis ir neviską galiu matyti. Mano miegamojo stalelis nuklotas servetėlemis, pagiriu tabletėmis, pasakų knygomis, laiškais ir mikrafonais. Skambinu kartais draugams ir šnekam mes apie maistą, apie mokyklas, kurias baigėm, apie tai, kada aš grįšiu atgal į Marijos žemę, apie tai, kas man blogai ir šiek tiek geriau, aš šypsausi, o mano plaukai susivėlę. Aš negaliu spjauti į tą dėl, kurio, rodos, pasaulis ir sukasi. Visai kaip feno varikliukas. Kartais paima ir užkaista, neveikia 3 minutes. Po kiek laiko pakratai, papūti ir čiukšt - užsikuria.

Niekad nesuprasdavau moterų, kurios kęsnčia nedėkingą vyro kumštį. Aš noriu, kad sugrįžtų mano džiazo kumštis ir spjautų mano Romeo į galvą. Noriu, kad jis išbristų iš upės, kurioje vistiek niekada nepaskęs, nes viskas ten ir taip iki kelių. Noriu, kad jis išbristų ir nebešaltų savo užpakalio, noriu, kad kas jam duotų per veidą ir suprastų jis ką turįs. Jis rodė man filma su neįdomia pradžia, bet įspūdingu turiniu. 2 valandos. Visi dabar po du. Pavasaris. Filmą matė daugiau nei 2 tūkstančiai žmonių. Aš neturiu 2 tūkstančiu fanų. Noriu dviejų tūkstančių fanų. Noriu, kad visi ateitų į mūsų koncertus ir suprastų ir eitų iš proto dėl to taip, kaip mes einam dėl to iš proto. Man patinka gyvenimas. Man patinka tai, ką turiu patirti, nors šiandien ir susirietus ant kilimėlio vos neužspringau uzžsikukčiojusi. Nežinia ar iš skausmo, ar cigarečių. Man patiko sedėti Millenium Square ir žiūrėti į auksines Lydso pelėdas, patiko pasivaikščioti nuogomis gatvėmis išjungus telefoną. Šiandien telefoną mečiau į sieną. Iš pykčio. Mano telefonas negendantis. Unlimited texts. Parašau mažiausiai 50 per dieną. Parašydavau. Daugiau taip nebedarau. Kartais net išjungiu. Kartais ir emocijas bandau išjungti. Kartais išeina. Ypač kai privalau. Patinka jausmus viešumoje išjungti. Kartais net pasirodo, kad gera aktorė galėčiau būti. Tik ne tada, kai verkiu į saują. Ašarojau ir žiūrėjau į veidrodį. Negraži aš kai verkiu. Nebent lėtai ir tyliai.

Mano akys raudonos, kaip du prisirpę obuoliai. Obuoliai asocijuojasi su meile. Meilė yra ypatingas dalykas. Tas, ko visi ieško. Nevisi suranda. Aš dar nenorėjau surasti. Radau, o dabar turiu pamesti. Dėl to ir skauda. Fiziškai. Kelsiuosi 6 ir bėgsiu krosą. Pro tunelius, upelį ir miškelį. Big time. Major league bollocks. Už mano sienos trys šokolado plytos. Sapnuosiu Čarlį fabrike įkalinta. Laimingą ir besišypsantį. Burna aptepliota. Poetas apie tai parašė eilėraštį, dailininkas nufotografavo per 3 valandas ir mano draugė įdėjo į laikraštį. Laikraštis sekmadienį pirktas, vis dar ant žurnalinio padėkliuko guli, net nepravertas. Sunday times. Šiandien ketvirtadienis, o mano laikas užšaldytas. Įdomu, ar horoskopas melavo. Ne Palmira čia, mat. Shelley fucking Von Strunckel.