Laiškas tėčiui

Šalto vidurnakčio tyloje, žiūrėdama į temstančias lubas, jaučiu ašaras tyliai krentančias ant popieriaus lapo, tuščiai gulinčio šalia. Jaučiu tik ilgesį. Jis vienintelis liko manyje. Kančia, nerimas ir pasimetimas metų eigoje išsisklaidė ir pasiliko visuose koridoriuose, kuriuose buvau užėjusi.

Kokia būčiau dabar, jeigu tu nebūtum išejęs? Ar vis dar būčiau tavo mažoji dukrytė? Galbūt nesidažyčiau, nemąstyčiau apie tolimas keliones, jūra ir kopas. Ar taip pat stipriai siekčiau rašyti, piešti ir kurti?

Tu negali įsivaizduoti kaip stipriai šypsausi skaitydama tavo tekstus, matydama kiek daug visokių mažmožių esi sukūręs. Ačiū tau, už papje mashe drakono galvą, ir miestelius, kuriuos kartu darydavome kiekvieną pavakarę tau grįžus iš darbo. Ačiū tau už kalėdinius atvirukus, kuriuos dažydavome sidabriniais dažais, kurių kvapo tikriausiai niekada nepamiršiu.
Ačiū už might and magic 9, nirvanos senus gabalus,,, cataną“,,, carcassonę“ ir,, alhambrą“ (iki šiol mano mylimus stalo žaidimus).