Aš noriu

Sveiki, pradėjau čia - nuo „bilieto į vieną pusę“ buvau bandžiau su sergančia močiute pasisemti „išprotėjusios stiprybės“, buvau įlindęs į Astos kailį, su Steponu ir jo banginiais pasikabinęs ant kaklo akmenuką su banginio širdimi  medžiojau povandeninius laivus, šokau paskutinį murzino kūno šokį švarioje vonioje ieškojau natos „ DO „ su policininku Ričardu gaudžiau nusikaltėlius, sekiau pasaką išleidau knygą ir dingau.... o dabar tiesiog
                          Aš noriu.......
1dalis
Mokytoja priėjo prie klasės durų ir įsiklausė. Kaip nekeista, bet nesigirdėjo jokio triukšmo jokio šurmulio. Tikriausiai kokią šunybę sugalvojo dingtelėjo galvon mintis ir atlaidžiai nusišypsojus atsargiai pravėrė duris. Keletą akimirkų palaukusi drąsiai įžengė į klasę ir sustingo. Ant mokytojos stalo stovėjo paprastas plastmasinis kibiras pilnas rožių. Ji nedrįso žengti artyn ir lauke kol iš kibiro iššoks kokia žiurkė, pro nosį praskirs šnypšdama raketėlė, ar iš po pirmo suolo sprogus petardai išbėgs kniaukdamas katinas.
-Drąsiau, auklėtoja, čia jums nuo mūsų visų, už vargus ir skausmą, - pasigirdo tylus Vilijos balsas
- Visi atnešė, kam kiek negaila. Kas tris, kas penkias ir net Tilčius vieną įkišo. Jo ta kuri... - Vygantas pasikėlė iš suolo, bet gavęs niuksą į šoną sudribo atgal, atsilošė ir demonstratyviai pasukiojo ant pliko kaklo įvairiaspalvių medinių rutuliukų vėrinį, - geriau būtų laukinę ramunę atnešęs negu tą gibeną. Daro gėdą visam mūsų klasės kibirui, - sušnibždėjo šalia sėdinčiam, bet vėl gavęs niuksą į pakaušį nutilo.
Pagaliau klasės auklėtoja susitvardė ir pasisuko į mokinius. Permetus patyrusia akimi suolus, tuoj suprato, kad šiandieną susirinko visi, kas buvo reta šioje padaužų klasėje. Nurijusi gumuliuką, kuris kildamas iš apačios pradėjo stumti ašara nuėjo prie gelių ir įkišo nosį į rožių žiedus. Tarp gausybės gražių rožių į akis krito viena truputi apvytusi, įkišta iš pačio krašto gelsva rožytė. Ta tikriausiai Patilčio Petro pavardžiuojamo Tilčiumi. Pravardė labiau nei vardas tinka prie pavardės ir gyvenimo būdo. Mokytoja truputi suraukusi nosį atsargiai pauostė savo prastumu iš viso glėbio nuostabių rožių išsiskiriančią Petro gėlytę. Gerai, kad amoniaku nepakvėpimo, kaip chemijos mokytojai per mokytojų dieną, -pagalvojo šiek tiek suirzus, bet prisiminus kaip jos kolegė gaudydama kvapą lakstė po aktų salę tyliai ironiškai sukikeno,
- Taip jai ir reikia žinos kaip svetimus vyrus vilioti, - sumurmėjo traukdama šviežių rožių aromatą.
Tik visiškai atgavus pusiausvyrą, šaltą, pedagogės su daugiamete patirtimi protą, pakėlė galvą ir nužvelgė savo auklėtinius, abiturientus iš dvyliktos A.
Kokie šiandiena visi laimingi, gražus, laisvi, lyg mesdami iššūkį visiems juos varžiusių dvylikai metų, apsirėdė kas kaip. Net akyse mirguliuoja. Suknios, sijonai, šalikėliai, skarelės, džinsai, o stilistas Vygantas berankoviais marškinėliai, dryžuotais kaip kalinio šortais, raudonais auliniais batais ant basų kojų ir dar kažkokius medinius barškalus užsikabino ant pliko kaklo. O pažastų neišsiskuto. O gal vėl grįžta plaukuota mada. Per tuos darbus nebėra kada sekti madų naujienų. Vasara!!! Suriko mintyse ir pasisuko į Patiltį Petrą kuri pati, dažnai nesusivaldžius, pavadindavo Tilčiumi, - Tik tas atėjo su kostiumu kaklaraiščiu ir... - auklėtoja nežymiai žvilgtelėjo po suolu... - nukleištais labdariniais batais. Ir kostiumas turbūt iš to pačio sandėlio. Tikriausiai koks vakarų pensininkas jį dėvėjo. Dieve, ir dar murzinas, negi negalėjo išsivalyti prieš eidamas į paskutinę pamoką! Ir dar žiūri savo kvailu maldaujančiu žvilgsniu, lyg aš turėčiau ji pagirti. Jau geriau būtų atėjęs kaip Vygantas vien šortais . Ačiū dievui baigiasi ir jo ir mūsų vargai, te kiti toliau ...
Auklėtojos mintis nutraukė net keliose klasės vietose suskambėję telefonai
-Telefonus! Išjunkite, - riktelėjo piktai, bet tuo susitvardžius, maloniu tonu pridūrė, - prašau, nors šiandiena.
-Na jei prašote, tai gerai. Chebra, jungiam lauk mobiliakus, auklėtoja kalbėti nori, - tvirtai kaip kareivis sukomandavo Algis
Klasėje pasigirdo šurmulys, įvairiu melodijų skambėjimas.
- Tilčiau ir tu savo debiliaką atjunk.
-Kling, kling, dzin, - linksmai riktelėjo Tilčius.
-Kam debilui debiliakas, jis net nežino prie kurios kūno dalies ji kišti- pasigirdo replika iš paskutinio suolo ir per klasę nuvilnijo negarsus juokas.
Mokytoja ramiai lyg niekur nieko žiūrėjo į pilną kibirą rožių. Nutilus triukšmui, ji pasitempė ir nužvelgus margą mokinių minią lėtai, aiškiai, lyg diktuotu diktantą prabilo:
-Šiandiena už, - mokytoja žvilgtelėjo į laikrodį, - pusantros valandos prasidės atestatų teikimas, o vakare, mokyklos salėje, įvyks paskutinis, atsisveikinimo su mokykla vakaras. Gausite nueito kelio įvertinimą, sušoksite paskutinį mokyklinį valsą, pasilinksminsite, patriukšmausite, pasitiksite saulę ir nušviesti jos spindulių kiekvienas nueisite nauju savo keliu. Nuo gimimo kiekvienam žmogui yra skirta daugybę įvairių kelių, tame tarpe ir klystkelių, - mokytoja perdėtai rūsčiai nužvelgė galinį suolą kuriame sėdėjo Benas. Tas nutaisė šventą miną ir pasiuntė mokytojai oro bučinį. Klasės auklėtoja neatlaikiusi giedro nekalto žvilgsnio nukreipė žvilgsnį į rožes lyg bandydama atspėti kuri iš jų yra to plevėsos. Porą akimirkų patylėjusi pakėlė galvą ir tęsė savo kalbą, - kelias į mokslus, karinę tarnybą, politiką, gal net kosmosą...
-Ten rusai su amerikonais viešpatauja, svetimų neįleidžia, - įsiterpė politikierius Kęstas
-Į laimę, -tarstelėjo Vanda iš trečio suolo.
- ... jūs, - tęsė klasės auklėtoja praleidus negirdom mokinių replikas, - pirmoji nepriklausomos Lietuvos karta. Galima būtų išsireikšti gimę kartu su kovo vienuoliktosios aktu. Pirmieji aštuoniolikmečiai ir abiturientai, karta atskyrusi praeitą epocha nuo naujos...
-Aš nieko neskyriau, nieko nejungiau, nes gimiau prieš padalijimą į buvusius ir būsimus- riktelėjo Saulius.
-Niekas nekaltas, kad po du metus vienoje klasėje sėdi, - atkirto pirmūnė ir mokyklos grožio etalonas Vilija.
-O aš gimiau per vėlai, manęs neklausę pasidalino, man dar nėra aštuoniolikos ir aš neatsakingas už politines klaidas kurias padarė persidažius senoji valdžia. - parodė savo politinį nusistatymą Kęstas.
-Pienburnis, bet kažkodėl vietoj pieno alų kibirais srebi, - replikavo stilistas Vygantas ir iškišo iš po suolo plaukuotą pliką koją apauta raudonu auliniu batu.
-Tylos, duokite mokytojai monologą užbaigti, - griežtai pareikalavo sportininkas Algis
Per klasę nuvilnijo tylus juokas ir negarsios replikos. Auklėtoja dėkingu žvilgsniu nužvelgė Viliją, Algį ir tęsė savo kalbą:
- Prieš aštuoniolika metų jus atėjote į šį pasaulį ir pradėjote eiti nauju nepriklausomos Tėvynės keliu, o šiandiena aš jus surinkau, kad parašytumėte ne abstrakčias svajones, kurias visi rašinėja, o kokiu keliu jus norite eiti baigią vidurinę mokyklą- mokytoja žvilgtelėjo į Tilčių kuris klausėsi jos net prasižiojęs. Ji įdėmiai stebėdama berniuką, kuris iš susijaudinimo gyliai įkvėpė oro, pradėjo pūsti žandus ir rausti.
Tilčius matydamas mokytojos žvilgsnį nukreiptą į jį pagalvojo, kad ką nors pasakys jam asmeniškai, bet tuoj prisiminė į mokytojas rankinę įkištą gyvą pelę ir kitas pastoviai krečiamas aibes. Auklėtoja net šiandiena akies krašteliu įtartinai žiūrėjo į gėles ir savo stalą. Daug netrūko, kad būtų pritūpusi ir pažiūrėjusi ar netupi po stalu koks drakonas atvestas iš po tilto. Ji man niekados nieko gero asmeniškai nepasakys, nes niekados neatleis mano šunybių, pagalvojo Petras žiūrėdamas į lietuvių kalbos mokytoją ir vis labiau pūsdamas žandus.
Klasės auklėtoja  nelaukdama kol mokinio veidas transformuosis į pabaisos pasisuko Sandrą
-Išdalink vokus, - parašė maloniu balsu, ištraukė iš rankinės raktą, pritūpė, akies krašteliu žvilgtelėjo po stalu ir atrakino stalčių, - visiems po vieną, - pridūrė kai mergina sparčiu žingsniu priėjo prie stalo.
To ir reikėjo tikėtis, viskas jai, - pagalvojo Tilčius ir lėtai pūsdamas lauk orą nulydėjo akimis klasės seniūnę-skundikę Sandrą.
Mergina paėmė didelius vokus ir išdidžiai iškėlusi galvą ėmė dėlioti ant kiekvieno suolo. Priėjus prie Beno suolo sustojo ir įsmeigė griežtą kaip mokytojos žvilgsnį į giedrą vaikino veidą. Ji akimirką stovėjo sustingusi, lyg svarstydama duoti tam pasileidėliui voką ar ne.
-Ei, Sandra, judam- pažadino iš sąstingio Vilija.
Mergina padėjo ant suolo voką, žiūrėdama į jį žengė atbulą porą žingsnelių ir tik tada apsisukus vikriai perėjo prie sekančio. Benas staigiai kilstelėjo, gnybtelėjo į guminiais džinsais aptemtą užpakalį ir užsidengęs galvą užsigulė ant suolo. Mergina nieko nelaukus atsisuko, norėjo trenkti skambų antausį, bet pamačiusi nugarą ir uždengtą galvą ironiškai, bet ne piktai sumurmėjo
- Pasileidęs mažvaikis, - ir nukaukšėjo toliau aukštakulniais bateliais.
-Vienas nulis Beno naudai, - riktelėjo Saulius net prisimerkęs žiūrėdamas į viliojančias klasiokės kūno formas.
-Liaukitės, o tai iki vakaro neišdalins, - griežtai tarė Algis ir net atsistojo.
Sandra greitai išdėliojo vokus ir akies krašteliu žvilgtelėjusį į laimingą Beną atsisėdo į savo vietą. Vaikino išsišokimai mokykloje kartais versdavo ją raudonuoti ir piktintis, bet nežiūrint to per įvairius vakarėlius pastoviai būdavo jo vakaro dama. Nors visada pareikšdavo savo pasipiktinimą ir nepasitenkinimą tokiu porininku, bet tas netrukdė iki valios pasišokti ir prisibučiuoti. O tas plevėsa puikiai bučiuojasi, nepalyginsi Kęstu, - pagalvojo Sandra ir lengvas virpulys perbėgo per nugarą.
-Šios dienos tema, - prabilo mokytoja nutilus popierių šnarėjimui, replikoms, aprimus aistroms ir pasisukus į lentą didelėmis raidėmis užrašė'' Aš noriu... '' padėjo daugtaškį ir staigiai pasisuko į klasę, - voke yra po tris susegtus lapus. Parašote kokiu keliu norite eiti, užklijuojate, aš po dešimties metų gražinsiu ir pažiūrėsime ar tuo keliu nuėjote. Rašom, - tarė griežtai ir atsisėdus prie stalo pasislėpė už gelių.
-Chebra staigiai rašom ir varom šnapso užsipirkti, - sušuko  Saulius ir žvilgtelėjo į mokytojos stalą. Auklėtoja nė nekrustelėjus tūnojo už gelių.
Tilčius atsargiai paėmė voką. Iš susijaudinimo jo akys išsiplėtė pasidarė kaip dvi didelės sagos, kas visada gąsdindavo priešais sėdinčią Aukse. Iškreipti kairės rankos pirštai dar labiau išsilenkė į viršų, o susuktą koją iškišo iš po suolo, parodydamas nutrintus batus ir ant jų užsmukusias kelnes.
-Susirink šlubenas, - sukikeno kažkas iš sėdinčių už nugaros
Vaikinas nenugirdo replikos. Susikaupęs, sulaikęs kvėpavimą atsargiai įkišo sveikąją ranką į didelį baltą voką. Jis visada svajojo, ką nors gauti malonaus, neįprasto, rasti kažką tokio ko niekados niekur nerasdavo. Ir šį kartą jis slapčia vylėsi, kad voke bus trumpas meilės laiškelis nuo Vilijos, dėl kurios iki kraujo mušėsi su Raimondu. Gal koks pagyrimo raštas už šluba koja įmuštą pergalingą įvartį per futbolo varžybas, ištrauktus iš smirdinčio kanalizacijos šulinio kačiukus, ar nors šerniuku pravardžiuojamos merginos pakvietimas išleistuvių vakaro šokiui. Lėtai, atsargiai, lyg tai būtų trapūs, sudžiovinti praeito rudens klevo lapai ištraukė tris tuščius parastus balto popieriaus lapus, - kaip visada nieko, - atsiduso ir pasidėjo juos tiesiai prieš nosį. Norėtus pažiūrėti ką kaimynas rašo, bet jis visada sėdėdavo vienas. Net šią paskutinę pamoką niekas neatsisėdo šalia. Tilčius žvilgtelėjo į lentą, - kaip gražiai rašo mūsų auklėtoja. Raidės lygios kaip nulietos ir nė vienos klaidelės. Reikia ir man pasistengti šį paskutinį rašinėlį parašyti be klaidų. Bus gėda po dešimties metų žiūrėti į savo, klaidomis nusėtą, kelią.
„Aš noriu..... „ užraše kaip įmanydamas gražiau, pakėlė akis į lentą ir palygino su savo užrašu. Gražiai gavosi, visai kaip mokytojos, pagalvojo su pasididžiavimu, padėjo kelis riebius taškus, slapčia apsižvalgė ir parėmė sveikąją ranka galvą.
Ką rašyti, - suriko iš visos širdies mintyse, - Apie kokį kelią? Kad turėti kelią į ateitį reikia turėti kelią atvedusį iki šios gyvenimo sankryžos. O gal pirma parašyti apie praeitį, o po to apie ateitį? Gal pradėti nuo to apie ką kalbėjo kaimynai sėdėdami ant suoliuko prie smėlio dėžės? Apie tą siaubą kurį nesuprasdamas protu jaučiau visu kūnu? Tačiau tai praeitis, - Petras nusišypsojo, bet jo šypsena priminė miną atsikandus rūgštaus obuolio. Jaunuolis paėmė apgraužtą rašiklį, gyliai atsiduso ir tyliai sušnibždėjo, - visi keliai turi pradžią nuo tos pradžios ir pradėsiu, o toliau, kaip bus taip, - jis dar kartą kruopščiai apvedė kiekvieną pavadinimo raidę. Lyg bijodamas, kad kas nors pamatys ką jis rašo užsigulė ant suolo ir uždengė ranka baltus popieriaus lapus. Vietoje pirmų raidžių nupiešė kelis paprastus mažus apskritimus ir kelis kryžiukus.
Viską nuo pradžių. Bet ką gali parašyti tuose trijuose lapuose per valandą. Nieko. Tik pačią pradžią ir pačią pabaigą. Pradžia aiški, o pabaiga? Žinoma tai, kad ta kelio pabaiga, ties abitūros slenksčiu, neturi tęsinio, bent jau man. Tai kam be reikalo rašyti apie kažkokį kelią į ateitį jei tos ateities nėra. Iš vis nieko nerašysiu, kad skaitant po dešimties metų nebūtu skaudu dėl neišsipildžiusių svajonių. Visą savo gyvenimą esu surašęs storame sąsiuvinyje. Daktaras dabar taiso klaidas, - Tilčius ironiškai sukikeno, -buvęs akušeris ginekologas, dabar vis galų daktaras gyvenantis patiltėje. Sakė neblogai parašiau, tik klaidų milijonas. Tegu taiso, tai jį prablaško, ir dažniau mato tiltą blaiviomis akimis. Vis stebisi iš kur aš tai ištraukiau, iš kur aš galiu visą tai žinoti, juk buvau vaikas ir Valdas tokių smulkmenų nepasakojo. Žinau! Nebūtina išgirsti iš kitų, kad aprašyti tai ką, matei vaikiškomis akimis, jutai gležnu kūnų, ir įsisavinai nesubrendusiu, bet sugebančiu kaupti informaciją protu. Anksčiau ar vėliau viskas atsikartoja aidu, tereikia išgirsti savo vidinį balsą, kuris papasakoja tokių dalykų, apie kuriuos net Valdas nedrįsta garsiai kalbėti. Jei manote, kad galima strakalioti prieš mažamečio nosį plikais lytiniais organais, o jis nieko nesupranta, nieko neatsimins- klystate. Jis tuo momentu nesupranta, bet visi vaizdai išlieka atmintyje, o jausmai širdyje.
Petras nupiešė vyrišką penį, bet tuoj pripiešė akutę, peleką, kelis žvynelius ir gavosi akvariuminė žuvytė. Minutėlę pagalvojęs užpaišė daug mažų apskritimų ir piešinys pavirto į vientisą abstrakčią apskritimų pynę.
Tankia pasakytų „mene paslėptas vulgarumas, o menas aprengtas ekspresionistiniu kalapsu“, vaikinas šyptelėjo, - turgaus aktorė naudoja tą žodį visur kur reikia ir nereikia. Net po meilės akto sakydavo,, tavo jaunatviškai kietas ir karštas daiktas sukelia orgazminį kalapsą ne tik papilvėje, bet ir galvoje. “ Gera moteris. Nors nusigėrus, bet visą Hamletą anglų kalba moka mintinai ir gali padeklamuoti bet kada, bet kur ir net apgaubta visuotinio kalapso. Ir daktaras geras. Ne tik pagydo visus turginius už tiek kiek kas ir ką gali duoti, bet žadėjo pataisęs mano rašinį ir turgaus „Puškino“ poemą  perduoti savo vaikystės draugui iš spaustuvės. Tas dirbdamas naktinėje pamainoje iš sutaupytų medžiagų atspausdins kelis egzempliorius, - Tilčius nupiešė žmogaus galvą su vešliais garbanotais plaukais. Abejoju, kad mūsų Puškinas yra skaitęs tikro Puškino eiles, bet Tankia skaitydama turginio eiles net apsiverkė, o narcizas padovanojo kibirą neišparduotų apvytusių rožių ir pasiūlė tekėti už jo. Kam Tankai šykštuolis pardavėjas. Pasiuntė ant trijų raidžių ir visu akivaizdoje įsisiurbė į mano lūpas. Narcizas iki šių dienų už tai pyksta, - Petras sukikeno kimiu seno žmogaus balsu ir per kaktą žvilgtelėjo į kibirą stovintį ant mokytojos stalo.
-Jei susiruošei dvėsti, tai, dėl dievo meilės, tik  ne čia, - tarstelėjo Vanda ir stipriai kumštelėjo į tarpumentę.
Berniukas sukosi, kad atsikirsti, pastoviai jį kumščiuojančiai Vandai, bet pamatęs nukreiptą į save susimąsčiusį Vilijos žvilgsnį susivaldė ir parėmęs rankomis galvą įsispirtino į savo „rašinį“.
Nieko jūs nesuprantate. Daktaras ištaisys, spaustuvininkas atspausdins ir bus kaip tikra knyga apie gyvenimą po tiltų ten gyvenantiems, nors tų gyventojų beliko gydytojas Mykolas, kartais užsukantis spaustuvininkas, bedantė aktorė Tankia ir aš. Valdas apsirijęs technikinio spirito užvertė kanopas, - staiga Patiltis užsidengė akis įkvėpė gyliai oro ir išpūtė žandus, nepykite, ėmė teisintis pats sau berniukas, man visada taip gaunasi kai labai susijaudinu ar supykstu. Vaikai pamatę išpūstus išraudusius žandus, prieš keletą metų nušalusią truputi pamėlusią nosį, išsprogusias akis ir surauktą kaktą bėga tolyn šaukdami Kvazimondas iš patiltės išlindo tuoj sprogs. Nauja matematikė nepatikėjo, kad savarankiškai išsprendžiau uždavinį ir prašė kuolą už nusirašinėjimą. Aš taip supykau, kad ji žiūrėdama į mano veidą pagalvojo, kad mane epilepsijos priepuolis ištiko ir ėmė grūsti liniuotę į dantis, o aš garsiai ant visos klasės orą pagadinau. Mokytoja su ta pačia liniuote taip trenkė per galvą, kad savaitę nežinojau kiek yra du ar du. Bet dabar aš nenoriu nieko gąsdinti, todėl ir užsidengiau veidą. Man pačiam baisu, nes tą gėralą Valdui aš specialiai pakišau. Jis mėgdavo pasakoti apie mūsų rajono gyventojus, apie savo jaunystės žygius, apie mano globėjus ir mano gyvenimą. Aš pradžioje galvojau, kad jis prisigalvoja, po to supratau, kad jo blevyzgose daug tiesos. Jis net sakė, kad per mane visų miestiečių gerbiamas ir mylimas žmogus darbo neteko. Nieko aš jam nesakiau, bet kai vieną vakarą pradėjo pasakoti, kaip mano motiną po tiltu, ant vėliavos dulkino, o ta iš tos laimės mane prie akmens lyg pirmykštėje bendruomenėje pagimdė, visu kūnu ir širdimi supratau, kad visos tos kalbos tiesa, nors daktaras nė vienu žodeliu ar judesiu nepatvirtino tos tiesos. Jis sėdėjo užsidengęs ausis, abejingai lingavo galvą ir nesiklausė vulgaraus, prisotinto keiksmažodžiais eilinio Valdo pasakojimo. Aš iš tos nevilties ir pykčio pakišau jiems techninį spiritą, kad abu pajodinėtu ant baltų arklių. Mykolas, vadinamas daktaru tik palaižęs suprato ir negėrė, bet Valdo nesustabdė. Tas visą išrijo, išsižergęs mano lovoje užmigo ir taip užknarkė, kad daktaras neiškentęs kažkur išėjo. Žiūrint į knarkiantį draugužį kilo mintis parašyti ką Valdas prikalbėjo. Nieko nelaukęs čiupau sąsiuvinį ir prirašiau pirmuosius puslapius. Nenugirdau, kada jis nustojo knarkęs, bet pamatęs ji susirietusį ir prispaudusį prie sienos pats priguliau šalia. Išeidamas į mokyklą jo nežadinau, o grįžęs po trečios pamokos radau jau atšalusį. Mykolas sakė, kad dar prieš švintant dievui, o gal velniui dušią atidavė. Ne iš karto supratau, kad tai mano kaltė, o supratęs norėjau pats turgaus padarei prisipažinti. Daktaras sustabdė. Įtikino, kad aš jam tik palengvinau kančias, nes jis mirė ramiai miegodamas ir gal visai ne nuo spirito. Mačiau kaip paskutiniu metu Valdelis kamavosi nuo skausmų viduriuose, todėl ir gėrė viską iš eilės. O gal ir tikrai pagelbėjau, nė pats to nenorėdamas. Nuo tada pasiryžau parašyti viską, ką pats mačiau, kas iškildavo iš pasąmonės, ką išgyvenau, ką jutau ir ką  prikalbėjo Valdas. Tai lyg atgaila ir noras jį įamžinti už pakištą techninį spiritą, bet, deja, jam jau nebeįdomu. Tai kam tada ta knyga! - riktelėjo užsimiršęs berniukas
-Ei chebra šlubis savo nudžiūvusia ranka knygą rašo, - riktelėjo Saulius
-Kaip su daktaru po tiltu kartu bedantę tankią myli, - ironiškai pritarė Vygantas ir klasėje pasigirdo juokas.
-Tylos, - riktelėjo mokytoja kyštelėjus galvą iš už rožių ir lyg išsigandusi, kad kas ko nesviestu vėl greitai pasislėpė.
-Aš nors myliu, o jūs prie žurnalų susėdę seiles varvinate, - atkirto tyliai Tilčius ir užsigulęs ant sąsiuvinio nupiešė kelis mažus apskritimus ir kryžiukus. Per kaktą žvilgtelėjo į mokytojos stalą. Auklėtoja truputi pasisukus apžiūrinėjo jo rožytę. Turginis Narcizas davė už tai kad padėjau dėžės sunešti į sandėliuką. Paprašiau trijų, bet už kitas dvi paprašė, kad Tankią prigirdyčiau, o jis pagaliau galėtų ją pamylėti. Kad tavo vyriškumas nuvytęs kaip ir tavo gėlės, o Tanka man atsiduoda veltui, atkirtau ir paėmęs rožę pagrasinau jį patį prigirdyti, ir nutemti pas homiką Siomką Nespėjau pasprukti, paleistas akmuo skaudžiai trenkė į nugarą, Tilčius atsilošė ir nesveika ranką pabandė paglostyti sutrenktą vietą, bet nepasiekęs pasikasė tarpumentę.
-Nepurtyk utėlių ant mano suolo, - sumurmėjo už nugaros sėdinti Vanda ir vėl stuktelėjo į nugarą.
Tilčius nieko neatsakė, nes įdėmiai stebėjo kaip mokytoja atsargiai uosto jo rožę.
-Nebijokite mokytoja, jums ne amoniako, o trainoj odekolono įlašinau, - tarstelėjo, o klasė sudrebėjo nuo skambaus juoko
-Tylos, rašome, - riktelėjo mokytoja piktai, bet ne taip griežtai kaip norėjosi ir užlindusi už rožių sukikeno.
2 dalis.......