agropolitika

patvorio darže nuo seno
visi darniai sugyveno –
kas lysvelėj pakeltoj,
kas senoviškoj ežioj –
vis daržovės, vieno kraujo
nepasėta nieko naujo.
tik elitiniam kamputy,
kur kompostas baigia pūti,
žemė ypačiai puri –
greit patręšti bus visi.
laukia nuolankiai daržovės
komposto skalsios malonės –
vienos žemės surišti,
juk savi, ne svetimi...
vieną dieną žvilgt tan rojun –
o tenai išsikerojus
varnalėša su svita,
piktžolių visa greta.
tokios riebios ir sultingos,
pašakny gerai maitintos...
žiū – peržengusios tvorelę,
jos dirvon kojelę kelia.
ir sužėlė, subujojo,
baigėsi daržovėm rojus...
skundžias tyliai viens kitam –
gal svečiuosna, gal trumpam...

tai bent laikas, tai gadynė,
purkštauja balsu rūgštynė –
piktžolių jau tiek gausu,
net man darosi rūgštu!
ir paniūrėlis svogūnas
keikiasi visais perkūnais.
garsiai pritaria pupa –
kas per netvarka juoda.
reikia gi kažką daryti
ir kenkėjus išprašyti!
pakovokim su bėda,
juk kartu mes – tai jėga!
va subruzdo net česnakas,
ir burokas lapais plaka –
jau gana kantriai tylėti,
ginti reik save pradėti!

tik oranžinė morka
ramiai guli, nors tu ką,
jokis maištas jai nerūpi –
kaukitės, o mes parūkom...
tyliai pritaria agurkas
nuo skystimo net išburkęs –
kam kovot... ir taip gerai,
dangus laisto tai dykai...
nekovos nei pomidoras,
eit karan jisai per storas,
ir kopūstui skils galva,
neis gražuolė salota,
skundžias bulvės – taigi va,
sušlubavo sveikata...
žirniai, mūs viltis jauna
plaukia užjūryn upe...
reik uždirbti, nėr kada,
gal sugrįšim... kažkada

nėr vienybės gretose –
blėsta įniršio dvasia...
trina piktžolės rankas –
pagyvensim dar kol kas.