Bjauri lapkričio popietė

Buvo bjauri apniukusio lapkričio popietė. Po dienos darbų visi miesto gyventojai skubėjo namo. Virš namų stogų vėjas žaidė su melsvais lietaus debesimis gainiodamas juos į visas puses. Retkarčiais debesėlius sugindavo į krūvą, tada dangus apniukdavo ir į žemę pasipildavo didžiuliai lietaus lašai. Dėl to lietaus miesto gatvėse telkšojo balos. Praeiviai jas bandė mandagiai apeiti saugodami batus, kad nesušlaptų. O automobilių ratai atvirkščiai, taškėsi murzinais purslais į šalis negailestingai skrosdami šaltą vandenį.
Vėjui taip ir nenustojus žaisti su debesimis tapo aišku, kad oras ir toliau bus permainingas, o lietaus nepavyks išvengti dar ne kartą.
Išgirdusi lietaus lašų barbenimą į lango stiklą, viename iš daugelio miesto daugiabučių, krūptelėjo maža raudonplaukė mergaitė. Ji metė piešusi saulę ir, norėdama dirstelėti laukan, mikliai pasilipo ant kėdės stovėjusios tiesiai priešais langą. Kad būtų patogiau mažylė rankomis atsirėmė į sniego baltumo palangę, ant kurios pūpsojo ir jos mėgiamas, rudas, pliušinis meškiukas.
Savo žaisliuką mergaitė čia padėjo neatsitiktinai, o vildamasi, kad šis iškart įspės ją jei koks menkas saulės šviesos spindulėlis pasirodys niūkiame dangaus fone. Bet atrodo, kad viskas pakrypo visai kita, nelaukta, linkme ir lietus pats pranešė apie save įžūliai dunksėdamas į lango stiklą. Mergaitei ir meškiukui beliko liūdnai stebeilytis į tolį.
Kažkurią minutę mergaitė kilstelėjo meškiuką arčiau savęs, kad paguostų jį dėl prasto oro. Švelniai ranka paglostė jam kaktą ir, priglaudusi prie savo dailiai strazdanoto veidelio, ištarė keletą raminančių žodžių. Tada jį vėl pastatė atgal, ten, iš kur ką tik ir buvo paėmusi.
Kiek vėliau oras lauke dar kartą persimainė. Iš dangaus dideliu greičiu žemyn, vietoj lietaus lašų, ėmė veržtis baltos, lipnios snaigės. Jos akimirksniu apklojo miestą akinamai balta paklote, o tada liovėsi kritusios. Išdaigininkas vėjas vėl sklaidė debesis ruošdamas naują siurprizą.
Šįkart pro vis retėjantį debesų šydą pagaliau prasiskverbė ryški saulė. Raudonplaukės akys spindėjo džiaugsmu. Apšviestas saulės šviesos spindulių laimingesnis atrodė ir pliušinis meškiukas. Kaip gaila, kad dviejų mažų širdelių džiaugsmas netrukus jau blėso, kartu su tirpstančiu sniegu ir vėl tankėjančiu tamsių debesų šydu.