*212707102017

Šiandien perskaičiau,
Savo prieš pusantrų metų parašyta knygą,
Tai būta Pradžios ir Pabaigos kūrinys,
Nieko nesupratau.

Visgi kūrinio garbei groja Peter Green - The End Of The Game.
Visgi, persekioja nuojauta, kad kažko nesuprantu, kad kažkas praslysta pro  mano akis.
Žinau, jog ten sutilpo neviena paslaptis,
Kuri pasirodė sukčiausiais ir neįskaitomiausiais pavidalais.
Knyga degė, knyga buvo užlieta - aliejumi, tušus, kava ir net neaiškios kilmės sidabriniais rašalais.
Dvidešimt aštuonių dienų kelionė nutrūko vieną naktį,
Kai apvertęs puodelį, išsižadėjau baisai žino kokios savo dalies ir palikau mėnesiui džiūti.
Dabar ji tūno pakišta po mano kompiuteriu ir atsiverčiama tik atėjus vizijoms, jog imsiu ir ką nors įskaitysiu, kas dar niekad nepasirodė akivaizdu.

Tiesa knyga buvo 10 ir simbolizavo mirties vorą.
Ji užbaigė mano metus trukusią kelionę į save, į ežero dugną ir atgal į gyvenimą.
Nepatikėsit - bet taip ir įvyko, tarp jos ir mano naujo gyvenimo tvyrojo tyla, lig paėmiau ir gimiau. Štai, dabar ir gyvenu...
Pusę metų valiau save nuo purvo, kuris mane lydi gal dešimt metų.
Metus kovoju su savo beprotyste ir atskilusiomis asmenybės šukėmis, jog duotų man ramybę. Čia patekau į transą, kuris trina maną atmintį ir sulig kiekviena diena mano susi tapatinimas su sava praeitimi blėsta.
Aš nebe suprantu kodo. Nebe suprantu to ką slėpiau nuo pasaulio. Rodos tapau pats pasauliu. Taip kas dieną koks praeities artefaktas palieka mano namus. Gal aš keliauju link užsitarnautos ramybės? Deja, kažkas neramina viduje, jog tai tik paika apgaulė, kuri gaubia mano esatį. Jog tampu trumparegišku ir neišmanėliu, kuris nebe suvokia ir kur čia patekęs.
Žmogumi būti nelengva... O dar visas šis sociumas... Jo dalimi? Niekada...
Koktu... Kiek daug cukraus... dūmų... Šiukšlių... Triukšmo... Svajonių...
Koktu...

Seniai pamečiau skaičių, kurioje knygoje esu dabar.
Tuo labiau, jog nutrūkęs vientisumas, dabar keturios knygos byloja apie nuolatinę kaitą ir mano nevienalytiškumą.
Knygos lygios, vien pusės, be išpjaustytų skylių.

Kūrinys laukia tinkamo klimato išvysti realybę.

Jums nemaža pasakojau apie Stotį ir Jaunuolį gyvenantį kažkur kažkada, kuriam niekaip neprisisapnuoja laukiamas sapnas...
Deja šis kūrinys taip pat kažkur blanksta, tolsta už mano suvokimo ribų.
Tiesa jog indo ieškoti dugne. Tiesa, jog ežeras kada nors išdžius, ir dugnas taps vienalyčiu keliu. Tada nebebus nė dangaus, nė paviršiaus. Tik kelias.

Aš toliau tapau niekam nereikalingus paveikslus, kol mano tėvas tykiai miršta. Tai esti labai labai svarbu. Tai gyvenimo Twist'as, kuris apsprendžia kone 7 likimus. Ar aš atgausiu ryšį su savimi? Tai gyvenimo Twist'as. Ar aš numirsiu ankščiau tėvo. Tai mano tėvo tragedija, tačiau ši esatis tai loterija, kurioje bijau ir neišlošti.
Gyvenimo paprastumas, gali privesti prie per paprasto pasaulio. Koktu, bet ateis metas išeiti iš mėlyno kambarėlio ir pažvelgti žmonėms į akis. Kas tada būsią tose akyse? Ką pamatysiu? Ir ką anie?

Durys atsivėrė, o aš vis dar čia.
Šiandien namo parsinešiau ritinį popieriaus lapų. Visi pilni. Keletas šimtų nebe suvokiamų pasisakymų. Tokia ta mano antroji versija.
Ji baigėsi. Ir solidžiu pamatu judu tolyn.
Klausimas išlieka, kur esti ašis ir kur esti centras apie kurį mes lūkuriuojame.

Peter Green keliauja į pabaigą. Taip pat ir aš.
Žinau, jog taip ir nepapasakojau kaip baigiasi kūrinys ir kur tikroji trajaktorija veda. Tačiau, tie kas seka, manau suves galus. Netgi tada jei pats nesugebėsiu to padaryti.

Birželinė karštinė užnugaryje.
Galva blaiviau masto, dienoms pradėjus trumpėti.
Kada nors ateis tvarka į mūsų gyvenimus.
Tuo pačiu ir į mūsų pasaulį.

Tada galbūt visų pasauliai pasauliu tapę.
Ims ir išeis pro duris.


212607102017