Viena karta 62

62

Na ir ką,

Vėl ranka

Atėmė,

Pavogė.

O žmogus –

Beturtis.

Ne kuklus,

Bet silpnutis.

Išeina,

Tyliai.

Dainą

Gailiai

Liejasi iš širdies.

Dar neprarado vilties.

 

63

Prieš dvi dienas paskambino jūsų kaimynė. Pasiteiravau, kaip Vika elgiasi su vaikais.

- Neberėkia, tik rytais. Bet tai laikinas reiškinys. – Atsakė jūsų kaimynė.
- Ar galėčiau aplankyti vaikus?
- Na taip... Kodėl nelankote savo vaikų?..
- Už valandos ateisiu. Iki. – Nugalėjau baimę ir ryžausi aplankyti jus. Prieš tai nuėjau į jūsų mokyklą. Direktorė uždraudė jus pamatyti. Paprašiau, kad perduotų jums saldainius. Direktorė liepė juos pasiimti. Paprašiau, kad perduotų klasės vaikams. Ji atsisakė. Turėjau viltį jus išvysti. Su seserimi atėjome prie durų. Paskambinau. Kaimynė po mminutės atvėrė duris. Įžengėme į bendrabučio koridorių. Nužingsniavome 50 m. Iki lango. Ten stovėjo palmė ir fotelis. Sesuo atsisėdo ant fotelio po palmės lapais, kaimynė atsisėdo ant palangės. Koridoriaus gale buvo posūkis į virtuvę ir dušą. Tame koridoriuje stovėjau aš.
- Jų nėra namie. – Pasakojo kaimynė apie vaikus. – Aš jau sakiau. Ji elgiasi ramiau. Tik... Vis dar nesitvarko. Ant visų pyksta. Ypač ant manęs. Nes tam Džeraldui pasakiau porą „meilių“ žodžių. Tai jį baisiausiai įžeidė. Vika reikalauja jo atsiprašyti. Sako: kol draugų neatsiprašysite, tol nesitvarkysiu ir į jus man nusispjauti. Tavo draugai - tavo draugai, mes ne tavo draugai, bet yra įsipareigojimai... pareigos susijusios su kitais žmonėmis, sakau jei. „man draugai, svarbiau už viską“, atsako ji. Kaimynai padarė klaidą, kad Džeraldo nesučiupo. Jis laikydavo pas mus senus šaldytuvus ir virykles. Galėjome patikrinti, kas ten slepiama. Įtartina. Kai pasakėme, kad pranešime milicijai, tada Džeraldas su Olga kelnes pamesdami išsinešė šaldytuvus ir virykles. Dingo. Kažko išsigando. Tikriausiai kažką slėpė... – Išgirdau savo sūnų balsus. Jie grįžta iš mokyklos. – O, vaikai grįžta.
Sesuo pašoko nuo fotelio ir pasislėpė koridoriuje kur stovėjau.

- Viską mačiau. – Linksmai sušuko Ukutis. – Be be be, nepasislėpei.
- Ką matei? – Paklausė susirūpinęs Atas.
- Ot mačiau. – Linksmai plepėjo Ukas. Girdėjau, kaip išorinės koridoriaus durys užsidarė.
- Ar Vika su vaikais? – Tyliai paklausiau kaimynės, kuri sėdėjo ant palangės tiesiai prieš koridorių. Ji papurtė galvą. Išlindau iš už kampo ir patraukiau link vaikų.
- O, oi. – suriko Atas. Panikos apimtas nubėgo prie kambario durų. – Ukai, bėk greičiau...
- Vakai, palaukite.
- Dink, suski. – Suriko Atas. Durys užsivėrė. Tikriausiai spyna buvo sulūžusi, nes vaikai visą laiką duris laikė užrėmę. – varyk iš čia. Ko atėjai?
- Vaikai, myliu jus.
- Nieko tu nemyli.
- Atai, myliu tave.
- Užsičiaupk. – Sukomandavo Atas.
- Ukai, myliu tave.
- Užsičiaupk, suski.
- Ukai, myliu tave.
- Tu nieko nemyli. – Šaukė vaikai. Girdėjau, kaip Atas paskambino Vikai. – Tete atėjo. Ukas jį įleido. O gal raktą turėjo... Aš laikau duris. Neleidžiu. Jis čia. Stovi prie durų. Ne. Ne... Aš nekalbu su juo. Ne, jis mane užpuolė, bandė apkabinti. Aš nekaltas. Aš pabėgau. Laukau duris. Ne.
- Myliu tave Atai. Ukai myliu tave. Nupirkau saldainių. Padėjau virtuvėje ant stalo. Kai išeisiu, pasiimkite.
- Nereikia, dink iš čia. – Šaukė Atas.
- Myliu tave. Tu geras vaikas. Ukai, tu geras. Atai, tu geras.
- Neerzink manęs. Duosiu tau į snukį.
- Myliu tave.
- Nemyli.
- Tu geras. – Sesuo stovėjo šalia ir klausėsi. Kaimynė kraipydama galvą vaikščiojo pirmyn ir atgal. Atsivėrė durys. Atas puolė mane su šakute. Atėmiau ginklą ir numečiau ant grindų. Bandžiau apkabinti ir pabučiuoti sūnų. Atas priešinosi. Ukas įsikibo į brolį ir plėšė iš mano glėbio. Netekau pusiausvyros ir suklupau. Vaikai nulėkė ir užsidarė kambaryje. Girdėjau, kaip matas skambino Vikai. Motina siuto. Grasino primušti Atą, už tai, kad kalbėjosi su manimi. Atsistojęs prie durų, 15 minučių kartojau vieną sentenciją: „Myliu jus“.
- Atidaryk duris. – Šaukė Ukas. Po minutės vaikų balsai nutilo. Paspaudžiau rankeną ir durys į prieškambarį atsivėrė. Vaikai buvo savo kambaryje. Girdėjau, kaip Atas kalbasi Telefonu.
- ... Jis niekur neina. Mes kambaryje. Užsirakinome.
- Vaikai, myliu jus.
- O, Aaaaaaaaaaaa. Jis prie durų. Girdžiu jo balsą. Erzina mane.
Prieškambaryje išbarčiau, kelias saujas saldainių ir išėjau. Kaimynė neištvėrusi nuėjo į kambarį.

- Galvą skauda, po tokių scenų... – Skundėsi ji.
 

64

Žinau,

Pats turiu nešti.

Vargau

Ir toliau turiu vargti.

Taip pasirinkau,

Su tuo sutikau.

Dabar nešu,

Nors ir sunku.

Galų gale nustembu,

Nes galybė problemų,

Neįveikiamų,

Neišsprendžiamų.

Dingsta,

Tirpsta.

 

65

Gal plyšo

Ir prisipylė nerimo

Vargšo

Kišenės. Gyvybės eliksyro

Pilnos

Gatvės.

Tik pamiršau

Kas tai,

Todėl neaprašysiu,

Tik nutylėsiu

Apie formą

Ir buvimą.

Plyšo dangus.

Strėlių lietus.