Viena karta 53

53

Sulinkusios

Kojos.

Sušalusios

Pėdos.

Minčių

Mažiau ir mažiau,

Minučių

Kalnas vis greičiau

Tirpsta,

Nelieka.

Tik šilta

Siela,

Kaip žvakė.

Šešėlių apsupta.

 

54

Pataria, net mintyse

Nesigirti prigimtinėmis

Savybėmis, nes kitų akyse

Gali atrodyti kitaip.

Net jei tai tiesa,

Nedera. Pavojinga,

Nes tiesa,

Apnuogina, apakina

Matyti nenorinčius.

Esu aklas.

Gėda. Į pečius

Galvą įtraukia.

Tyli.

 

55

- Gyvenimas yra tam, kad gautum malonumą. – Pasakė bičiulis. – O koks pats didžiausias malonumas? Būti žmogumi. O ką reiškia būti žmogumi? Vykdyti prievoles, įvykdyti savo misija, realizuoti potencialą. – Klausausi oratoriaus. Siela blaškosi tarsi žvakės liepsna. Mąstau, apie savo vaikus. Noriu, kad jie priartėtų, nematydamas galimybių tai pasiekti, nuleidžiu sparnus. Ir vėl užsiliepsnoja širdis. Ir vėl krenta į svajonių pelenus, kurie susikaupė per daug metų, vėl pakyla daigas...
 

56

Laukiau

Ryte,

Bet nesulaukiau.

Vakare

Pastatysiu

Žvakę.

Kaip sargą,

Kad pavargę

Atklystų.

Jei turėčiau

Vaistų –

Pagydysiu,

Jei valgių –

Pamaitinsiu.

 

57

Jau atėjo.

Geras ir taikus

Apėjo

Namus –

Rado erkę

Ir paniro.

Kaltę

Nurijo

Šaltinis.

Dabar prieš akis

Šaunuolis,

Šypsosi vaikis.

Lengvas.

Rimtas.

 

58

Skalbiau kojines. Truputėli verkdamas jis išgręžiau. Stengiausi daryti tai ką privalau. Išėjęs iš vonios kambario sušukau: „gal pasikarti? “ Viliojantis pasiūlymas. Saldžiai nuskambėjo šie žodžiai. Žinojau, kad nevalia pakelti ranką prieš gyvybę. Tuo metu abejingai žvelgiu į savo kūno ir sielos sunaikinimą. Tikėjimas išgelbėjo iš suicidinių minčių.

Andrius nebe ateina. Nepastovus asmuo. Tiek to. Nutrins kulnis į gatvės grindinį ir po kelių dešimtmečių atsiguls ir liks gulėti.

Žudytis negaliu ir nenoriu. Jums nuo to tk blogiau. Jus kankina būrys egoistų. Manipuliuoja veiksmais. Vika manipuliuodama išviliojo pinigus iš promočiutės.

- Jei Ukutis mirs, tu būsi kalta. – Pareiškė Vika savo močiutei. Tai išgirdusi močiutė atidavė visus pinigus. O Vika juos atidavė Džeraldui. O jis nesidalina su jumis tuo, kas jums priklauso.
 

59

Dariau klaidas,

Mėčiau pėdas.

Dabar pats nežinau

Kas – sunkiau –

Naujas,

Ar artimas.

Kraujas

Užverda, nes aklumas

Mano –

Ir tolimo

Kankina pasaulį.

Jei paims peilį

Nieko

Nepakeis.

 

60

Grimzdau

Į atmintį.

Laikiau

Viltį,

Bet netekau

Proto.

Kritau

Už borto.

Sutikau žuvį.

Ji prarijo

Neatsitiktinį praeivį.

Kilnojo

Laivus, grasindama sudaužyti.

Pabudęs pradėjau prašyti.

 

61

 

Šiandien patyriau fiasko, nes netekau kantrybės. Neapykanta apakino protą. Buvau pasiruošęs sugriauti pasaulį. Gyvenimas sustabdė. Sesuo nuėjo į mokyklą, kur nokinosi mano vaikai. Pasikalbėjo su direktore. Padovanojo (nuo manęs) akustinį instrumentą ir triūbą. Atas kategoriškai atsisakė priimti dovaną. Manau, kad jam grasino, ar net buvo mušamas, kad iš manęs nieko nepriimtų. Ukas pasyviai stebėjo ir žaidė.

- Į namus gali nesinešti. – Pasiūlė Atui sesuo. – Instrumentus gali pasilikti pas muzikos mokytoją. Kai norėsi, galėsi pažaisti.
Vaikas sutiko. Kai berniukas paėmė triūba, muzikos mokytoja sudrebėjo. Toks įspūdis, kad išklausiusi pokalbį pasisavino instrumentus.

- Neimk, subraižysi... – Suriko susijaudinusi mokytoja.
- Tegul ima. Tai jo daiktai. – Paprieštaravo sesuo.
-Ar galiu parodyti draugams? – Paklausė Atas.
- Taip? – Atas ir Ukas nulėkė. Sesuo pasakojo, kad Atas šlubuoja. Ši žinia suerzino. Visą dieną kankinausi svarstydamas, kodėl 9 metų vaikas šlubuoja? Gal užsigavo, gal draugai sužeidė, ar motina, o gal jos meilužis? Viduje kilo moralinė audra. Noriu vaikus išplėšti iš pragaro, kurį kuria egocentrikai.