46
Vargeta atsiplėšė
Nuo žemės. Paėmė
Suvargusiomis rankomis
Maišelį. Lentomis
Pridengė kojas.
Brenda per pusnis.
Akis šlubuoja
Matant, kaip viltis
Išbristi
Prapuola.
Sužeisti
Vėl puola.
47
Krenta nuostabus,
Kaip pudra
Sniegas. Nesaldus,
Nors ne druska,
Sušalęs
Vienas,
Pamėlęs
Veidas.
Ir pirštai
Spalvoti.
Gerai,
Kad nebereikia galvoti.
48
Gimė vaikai,
Saulė ir vėjas,
Viduržiemio jūros krantai,
Visko Kūrėjas.
Apsupo
Globa.
Susuko
Galvą.
Nulinko,
O dabar keliasi
Daigai. Džiaugsmo
Žybsniai renkasi...
49
Šį vakarą apėmė neapykanta. Norėjosi pasmaugti priešą, kuris jau daug metų kankina. Tiksliai nežinau, ar tas priešas tu, ar aš.
Mokinausi Oiraiso. Šiek tiek nurimau. Neapykantos banga ir jos suvaldymas įgavo prasmę. Nepasakosiu, kaip ir kokią. Tai asmeniška. Gal kada nors susitiksime. Pažinsiu tave, o tu mane. Gal atrasime būdą egzistuoti, kurti ir palaikyti pasaulio egzistavimą.
Buvau sūnų mokykloje. Mokytoja jus pagyrė. Tai neglostė savimeilės. Myliu jus be priežasties, meilikavimai to neįtakoja. Mane pamatę sūnus išsigando. Šaukdami bėgo iš klasės. Panikuodami keikė bjauriais žodžiais. Apmaudu, bet nepykstu ant jūsų, nes taip jus išmokė. Myliu, lėliukai, mano.
50
Ne
Draugas,
Ne
Priešas.
Ne
Artimas,
Ne
Tolimas.
Kas vienija?
Išgyventas vargas.
Plona gija
Surišo rankas.
Tarsi styga
Suskambo staiga.
51
Įrankiai
Prie kurių liečiasi
Žuvę vaikai.
Keičiasi
Statusas. Mirties
Dvasia apsigyvena
Šaukštuose. Ties
Ašmenimis rusena
Geismas,
Troškimas.
Kas vengia...
Kas engia –
Vieną iš pradų...
... Vis tiek visi po padu.
52
Vakar, o gal dar seniau parašė žinutę jūsų močiutė. Ji džiaugėsi, nes buvo įsitikinusi, kad tarp Vikos ir Džeraldo intymaus ryšio būti negali. Tai suerzino. Kam man tai žinoti? Juk aš pats mačiau juos miegančius... Atsakiau grubiai. Gal net įžeidžiau močiutę. Kelias dienas kankina erzulys, o vakar įžiebė neapykanta. Mintyse žudžiau ir naikinau Džeraldo asmenybę. Savo jausmais pasidalinau su bičiuliu.
- Pažystamas jausmas. – Atsakė jis. – Kartais norisi, kad kas nors iš praeivių prikibtų, tam kad galėčiau išlieti susikaupusį pyktį. Keista. Tokiomis minutėmis mane žmonės apeina. Tarsi nujaučia pavojų. Vieną kartą priėjo. Kažkuo nebuvo patenkintas. Su pasitenkinimu parbloškiau... Saldu buvo. „Aš milicinkas, aš milicininkas“, šaukė jis. „Tikrai? “, paklausiau. „Taip, aš milicininkas“, panikos apimtas rėkė. Tada šiek tiek pamasčiau. Protas atvėsino širdį. Pasakiau keiksmažodį ir palikau gulėti pasliką. Draugai sako, kad tokiomis minutėmis, oras aplink mane tarsi sutirštėja. Gali justi, užuosti pavojų. Tai blogai... taip neturi būti. Žmogus turi valdyti emocijas, o ne emocijos žmogų... – Išklausiau bičiulio nuoširdaus išsikalbėjimo. Ačiū. Baruch Ašem. Širdis nurimo. Dabar sėdžiu ir klausiausi, kaip spirga kepinami makaronai. Noriu jus aplankyti. Myliu jus.