Trumpiausias kelias Namo-188

Didysis šventinis ekranas buvo trumpam  prigesęs, - Užgavėnių šventės dalyviai ir žiūrovai  viską stebėjo gyvai su didžiule įtampa, -laukė kas bus toliau? Visi matė, kada ir kaip nuo Šatrijos kalno, -po fantomų kaukėmis, vadovaujami Šalies kariomenės vado Vytauto Žiuko, - nusileido burys karininkų,  priėjo prie, po fantomų kaukėmis, užsimaskavusių CK biuro  statistų.  Generolas  Skrobla, -vietoj Rasytės naujai paskirtas  Lietuvos Generalinio  štabo narys,  Laurentijui Berijai-Krauzeriui,  išpliešė krokodilo odos  portfelį, užlaužė rankas ir kartu su CK biuro palyda, -kaltintojais ir liūdininkais, nuvedė už Šatrijos kalno pasitarti.  Nekantraujančius, tenka nuvilti, gyvai, kaip viskas vyko toliau yra neįmanoma parodyti, todėl teko pasitelkti į pagalbą  vieną iš rašykų, garbų istorinių romanų autorių Fransą Bauerį. Jis pateikė nepakartojamų istorinių romanų, apie keletą XX amžiaus tironų-diktatorių gyvenimus. Vieno romano „Mirties vardas – Berija“ finalinę  sceną „padovanojo“ šturmanui Geležėlei, kad pasitaikius progai, pagarsintų Lietuvai ir Pasauliui. Šturmano Geležėlės paprašytas, lietuvis-istorijų detektyvas Virginijus pasinaudjo šią galimybę, -sukūrė savo filmą, pateikė šventės dalyviams ir svečiams įvertinti istorinę tiesą apie visus, - esamus, būsimus diktatorius ir tironus, - koks neišvengiamas ir baisius būna  jų likimus. –Operatoriau, Andriejau Užkulni... Junk ekraną. Ekrane nušvito krištolinė Kremliaus- Spasko  bokšto žvaigždė, filmavimo kameros objektyvas, tarytum kurmio ar  komisaro  Rokio nosis, sukinėjosi į šalis, -uostinėjo aplinką, kol pagaliau, akimirkai sustojo ties Felikso Dzeržinskio statūla, po akimirkos, praniro pro niūrų  Lubiankos fasadą, nusileido į požemius, jų labirintais, pasiekė žiurkiu dvoku ir pelėsiais  dvokiančią  vienutę, - ėmė ją, iš tamsos, stebėti.   
                   
          Pastumtas kietų kariškių rankų kalinys Berija krito nuo laiptų ir nuriedėjo į juodą požemio rūsį. -Pailsiek po sunkaus darbo,  pilieti Berija. -sušuko vienas kariškis, blizgėdamas generolo antpečiais ir Aukso žvaigžde ant krūtinės. Linksmą palinkėjimą palydėjo dar garsesnis kitų kariškių kvatoimas. Tačiau kalinys, atrodo, negirdėjo juoko ir pašaipų. Jis nukrito ant nešvarių grindų ir ėmė žagsėti, rankomis grabaliuodamas aplinką. Jis taip grabaliojo dieną ir naktį, neatgaudamas sąmonės ir proto. Ryta karininkas atnešė jam valgyti ir vandens, bet kalinys vis monotoniškai mataravo rankomis . -Jis pamišo, -tarė artileristas-pulkininkas Gryša Ostapovas savo vadui artilerijos generolui Maskolenkai, paklausiusiam, kaip jaučiasi kalinys. -Tokie žmonės neišprotėja, -atsakė generolas ir pakėlė telefono ragelį. -Sujunkit mane su CK sekretorium draugu Chruščiovu, -tarė generolas. Gryša išėjo iš kabineto. Pulkininkui Ostapovui atrodė, kad jis sapnuoja. Štai praėjo keletas mėnesių po kruvino diktatoriaus Stalino mirties... Šiandien Stalinas guli mauzoliejuje šalia Lenino, primdamas tokius pat pagarbos ženklus kaip ir būdamas gyvas, o vakar jų artilerijos dalinio požemyje uždarytas antras žmonių žudikas-Laurentijus Berija.  Taip, per pusę metų buvo nukarūnuotos dvi  Šetono Galvos. Gal tai buvo dviveidis Šetonas nusileidęs į Rusijos žemę? Užkaukazėje Berija vadino Rusijos Giltine. Jeigu taip, tai kaip tada pavadinti Staliną ir tą būtybę, nuleidusią šią Giltinę į žemę?
    Išėjęs į dalinio kiemą, Gryša viur matė kovinę parengtį. Kovai parengti stovėjo parengti zenitiniai pabūklai ir sunkieji kulkosvaidžiai. Gryša žinojo, kad  visose Maskvos sankryžose stovi tankai, laukdami įsakymo, o strateginėse vietose išdėstyti sunkiosios artilerijos daliniai, galintys baisia jėga smogti į kiekvieną Maskvos kertelę. Visur jautėsi ryžtinga maršalo Žukovo ranka. Gryša, senas fronto kareivis, tikėjo, kad maršalas yra žmogus, niekad nepralaimintis . Nepralaimės jis ir šį kartą.
  Tai lemiamoji kova, nes iki dantų ginkluoti tūkstantiniai  Berijai paklusnūs daliniai stovėjo Maskvoje ir aplinkui ją, pasipūtę, išdidūs jausdami savo išskirtinę padėtį kurią jiems užtikrino NKVD vadas Berija. Jie nesutiks užleisti pozicijų, o priversti juos nusileisti gali tik maršalas Žukovas.
  Vakar pulkininkas Ostapovas dalyvavo žygije, kurio nepamirš iki karsto lentos. Generolui  Maskolenkai  įsakius,  jie susirinko štabe, iš ten paskubomis nuvyko į Kremlių. Tai būtų nieko nestebinę, bet pagal generolo  komandą  jie visi pasiėmė ginklus. Gryša spaudė kišenėje frontinį pistoletą, jausdamas kito paslėpto užantyje, šaltį. Iš rimtų veidų Ostapovas suprato: Kremliuje teks mirtinai kovoti, panaudojant ginklą. Tai bus  žutbutinė kova, kurioje pralaimėjus, reikės prikišti galvą.  Bet jis buvo karys, įpratęs vykdyti įsakimą, ir generolo Maskalenkos komanda priėmė kaip visai suprantamą. Kremliuje juos sutiko maršalas Žukovas. Gryša iš karto pajuto įtampą, tvyrančia net ore. Čia, kažkur už sienos, vyko CK posedis ir aukščiausios valdžios viršūnės sprendė problemą, kurią, matyti teks pabaigti jiems pistoletais  ir šūviais. Kartu su visais Gyša užsirūkė ir tylėdamas laukė komandos, pasiruošęs pulti į priekį ir šauti į kiekvieną, kuris pasipainios kelyje. Jis suskaičiavo susirinkusius karininkus; čia buvo maršalas Žukovas, šeši generolai, keli pulkininkai ir vienas majoras. Nors jie šnekučiavosi ramiai ir paprastai, iš jų veidų ir įtamptų raumenų jautėsi, kad jie jaučiasi atsidūrę vėl fronte, kur staiga gali sprogti granata, paplipti kulkosvaidžio serija. Giliai užsitraukęs tabako dūmą, pulkininkas Ostapovas kartojo tik vieną žodį „Kuris“? Kuris iš didžiųjų vadų tuojau taps lavonu? Malenkovas-naujai paskirtas ministrų tarybos pirmininkas? Chruščiovas- einantis CK pirmojo sekretoriaus pareigas? Berija-faktiškasis Tarybų Sąjungos  vadas, po Stalino mirties tapęs nepaskelbtu diktatoriumi, kurio žodžiai ir įsakymai tuojau virsdavo įstatymais? Apie kitus pulkininkas negalvojo, jie buvo tik lemtingo žaidimo statistai. Širdies gilumoje Ostapovas jautė, kad tai bus Berija. Slaptas balsas jam kuždėjo, kad atėjo dar vieno Rusijos tirono galas.
      Skambant patetineii muzikai, už Šatrijos kalno, pasigirdo  šuviai... Šturmanas  Geležėlė atpažino. -dvyliktasis  kalibras... atitiko bocmano Krauzerio  „Mauzeriui“.... ekranas pritemo, - Reklaminė pertraukėlė... Galima pagiedoti ar padainuoti: 
                                                            Ant peties kupriiiinė,  rankoje naganas,
                                                          Visi jį pažįsta, -tai senas partizanas...