Viena karta 32

32

Bella gimė 1930 m. Minske. Gyveno puikiame bute, (prieš dabartinius Baltarusijos parlamento rūmus). Buvo smagi ir nerūpestinga vaikystė. Lankė baleto pamokas. Buvo privatus muzikos mokytojas. Supo mielos gimnazijos draugės. Vaikystė puiki, o jaunystė kraupi. Įdomu, kaip Bella vertina savo nueitą kelią? Koks gyvenimas, jos pačios akimis. Jei nepamiršiu, rytoj paklausiu.

 

33

Sušalo dovanos,

Sutriko širdys,

Neliko duonos,

Tik mintys

Ir tikėjimas

Išvysti mylimą

Veidą. Kalbėjimas

Kaip vėjas, galima

Nupūsti laivą

Į svetimą krantą.

Ar pavargusią galvą

nustumti. Kalta

mano siela,

neišlaikė.

 

34

Prieš kelias savaites paprašiau kolegos, kuris turi privatų verslą, kad priimtų Andrių į darbą. Pasakiau, kad jis yra benamis ir sutinka dirbti už valgį, gultą ir drabužius. Vaikiną priėmė. Tuo metu dar nežinojau apie Andriaus teistumą. Po 10 dienų Andrius susipyko su bendradarbiu. Dirbdamas Andrius buvo nekalbus ir nejudrus, todėl visi įtarinėjo, kad jis psichiškai nesveikas. Kolegos draugiškai dalindavosi savo pamatymais su pačiu Andriumi.

- Tu debilas. Nemoki dirbti. – Draugiškai pareikšdavo toks pat benamis kaip ir Andrius.
- Aš dar tik pradedu. Išmoksiu. – Kukliai atsakydavo A.
- Idiotas tu, ką tu gali išmokti? – Andriui trūko kantrybė. Viską metė ir išėjo iš darbo. Neatsakingas darbuotojo elgesys įaudrino darbdavį. Paskambino ir pranešė, kad žmogus kurį rekomendavau – protiškai nesveikas.
- Jis idiotas. Aš žinau, daug su žmonėmis dirbu. Pridarė problemų. Jis sėdėjo...
- Ar ką nors pavogė? – Pasiteiravau.
- Ne, tai nesvarbu...
- Ar ką sugadino? – Pertraukiau kolegą.
- Daugiau niekam jo nerekomenduok.
Po kelių dienų dar karta paskambino.

- Girdėjau, kad Andrius ateina į Beis midrašą pavalgyti. – Ruščiai kalbėjo kolega.
- Taip, kartais jam duodu maisto.
- Jis vagis. Bendruomenėje prasidėjo vagystės. Tu kurstai žmones. Jei kas nors atsitiks... Žinai kas bus? Maitink kačiukus, šunis, bet ne tą žmogų.
- Gerai, Beis midraše jis nevalgys.
- Susitarėme?
– Po šio pokalbio bendravimas su Andriumi pakito. Beis midraše nebevalgė. Kartais parsivesdavau namo. Kartais paruošdavau lauknešėlį. Buvome susitarę, kad jis praeis pro šalį 9/30 ir 14/30. Aš išnešiu maistą, kurį pavyko gauti. Tai pamatė buvęs jo darbdavys. Įsiutęs pradėjo viešai žeminti mane. Kad sustiprintų įspūdį pamelavo kad Andrius sėdėjo nepilnamečių kolonijoje.
Niekas nesureagavo. Žmonės matė, kad kiekvieną dieną renku maistą, ir žinojo, kad tai darau ne sau.

Darbdavys pamatęs, kad kiti žmonės turi savo požiūrį į situaciją, pasakė, kad nepyksta ant manęs.

- Žiūrėk, jei kitą kartą pamatysiu Andrių Beis midrašo teritorijoje, trenksiu jam į „snukį“, arba pasamdysiu žmones kurie tai padarys.
Jis išėjo. Laukiau Andriaus. Už kelių valandų turėjo ateiti, bet neatėjo...