Nuo Luokės pasigirdo griausmai, -Panašu artinasi audra, - tarė Samurajus Gipsis. –Ja ja, -koja traukia... - Bus karšta, - pusiau lūpų, -mirgtelėjęs, prasitarė bocmanas Krauzeris. Šturmanas Geležėlė pritariamai linktelėjo; - Vyrai pasiruoškit... - artėja lemtinga valanda kai bus tinkamas metas atlikti pareigą Lietuvai ir Pasauliui... -Po to, nors į grabą. –Ja, ja, -Šturmano mintys pasitvirtino; perkūnijos griausmas, žvaigždėtą vakara, neįprastas reiškinys Lietuvoje, bet šiais, neramiais laikais, tenka pratintis prie visko, net prie automatų, kulkosvaidžių seriju, pratintis prie tankų ir prieštankinių patrankų šūvių, variklių riaumojimo ir vikšrų kliaksėjimas, -prie visko reikia priprasti .
Saulutė jau nusileido, menulis dar nepatekėjo, tik žvaigždės iš dangaus, į žemę žiūrėjo. - Iš kur gi tie griausmai sklinda? –svarstė Užgavėnių šventės dalyviai. -Nejaugi Pragaro vartai atsiveria? Jungtinis orkestras, su dirigentų Donatų „Kristaforu“ant Šatijos kalno, pirmieji pamtė, kad jokie Pragaro vartai neatsivėrė, -tai tik vyksta pratybos „Kalavijo kirtis“. Po nelabai sekmingos Šalčininkų operacijos, su pilkais žmogeliukais, atsakingėms už Lietuvos saugumą ministrams, - teko taisyti klaidas. Lietuvos Generalinis štabas, pasitaręs su kapitonu Jūzapu, nusprendė 2017 metais pravesti eilę karinių pratybų, įtraukti į jas kuo daugiau Lietuvos miestų ir miestelių gyventojų, - kartu ruoštis apsaugoti Tėvynę ir ūkiuose turimus galvijus ir visus kitus smulkius gyvunėlius. Tai buvo „Generalinio štabo“ primta kraštutinė priemonė, -vykstant totaliai evakuacijai ir emigracijai iš Lietuvos, reikėjo ryžtingai apsispręsti. Negali pasikartuoti 1940 metų, birželio -15 d. Lietuvos okupacijos scenarijus, -turim aiškiai žinoti kam, ir nuo ko, bus skiriamos gėlės...
Lietuvos „ Generalinis Štabas“, Užgavėnių šventės dalyvių, išanksto neperspėjo, -neprasitarė apie paruoštą „siurprizą“, tik maloniai paprašė visus atsitraukti toliau nuo Šatrijos kalno, -už skiriamos juostos, -palikti plačią erdvę sunkiosios, – šarvotos technikos manevravimui. Šturmanas Geležėlė, Samurajus Gipsis ir Bocmanas Krauzeris, kartu su garbiais Istorijos detektyvais buvo pasiruošę pratęsti, nutrūkusį spektaklį Klaipėdoje, jūrininkų ramovėje „Krantas“, - nutarė pasinaudoti dėkinga situacija, - grįžti į 1953 metais patirtą visuotinį košmarą po Kovo-5 d, -po Josifo Stalino patalpinimo į mauzoliejų, greta 29 metus gulinčio ir besikankinančio bendraminčio, bendražygio ir bolševiko – Vladimiro Iljičiaus Lenino ir pratęsti istorinę dramą. Ankstyvą rytą, prabudę maskvienai, ant mauzliejaus granito, pamatė užrašą „ LENINAS-STALINAS“. Žinia, akimirksniu, apskriejo visą pasaulį, - prasidėjo nerimo dienos; -Kas bus? -Kas bus įpėdinis? -Kokia, Kibeno Penų imperijos, laukia ateitis?
Pagaliau spektaklis prasidėjo, - iš ekrano pasigirdo pranešimas: -Vnimanije, vnimanije... soobšiajem važnoje soobščėnije TASS.... -Generalnym sėkrėtoriom KPSS, i golova vsego Sovėtskovo gosudarstva, ėdinoglasno vybron pervyj zamėstitėly Gen. sėka, -drug i saratnik Josifa Visarionavičia, Malenkov..? Dėmesio, dėmesio, -svarbus pranešimas, Generaliniu sekretorium vienbalsiai išrinktas pirmasis Stalino pavadutojas Malenkovas. /
. Šturmanas Geležėlė prisiminė tuos laikus. -prisiminė visus nuslėptus istorijos puslapius, iki 1953 metų vasaros pabaigos, ir jis, šiandieną, imasi atsakomybės, kartu su bendražygiais-, sudalyvauti istorinėje dramoje. –Vidinis balsas Geležėlei tarė: -Užtenka kalbėt, Šturmane, -reikia veikti, - kitos galimybės gali ir nebūti. Pasigirdo artiejančių, vejamų šunų amsėjimai ir variklių riaumojimai. - Au-au-au... prašoliavo pro žiūrovus, šimtai, -įvairių veislių šunų gauja, -paskui juos, įmituodami, grįžtančius iš karinių pratybų pamaskvyje, riedėjo maršalo, -Konstantino Georgijaus Žukovo vadovaujama, tankų diviziją. Pratybų stebėtojo-Vytauto, džipas pirmas įrieriedėjo į areną ir privažiavęs priešais „Generalinio štabo“ tribūnos, sustojo ir stebi kaip Maršalas Žukovas, šauniai iššoko iš savo amerikėtiško džypo, -užšoko, ant privesto jam, risto žirgo. Jis, prišuoliavo prie Šatrijos kalno papėdėje stovinčių, iš savanuorių valstiečių tarpo, -įmituojamo CK. Biuro . Prišuoliavęs, prie naujai išrinkto Generalinio sekretoriaus Malenkovo –Algirdo, atraportavo apie sekmingus „Didžiuosius manevrus“ ir... netikėtai paklausė;–Gdė Laurentij Berija? / Kur Laurentijus Berija/. Laurentijaus nesimatė. Kiek palaukus, visi pamatė, kad Laurentijus Berija-Bocmanas Krauzeris ateina su storu portfeliu ramkoje. Ilgas, -žemiau keliu, - odinis čekisto švarkas, slėpė jo negalią. Mėlinos galafe kelnės ir chromo batai girgždiejo, -gyrkšt-gyrkšt, plačiabrylė skrybėlė ir pensne, -viską paslėpė ir atrodė kaip tikra. Priėjęs prie CK biuro, pasisveikino: - Zdrastuitė, tovarišči... -Kto slėduščij? / Sveiki, draugai... -Kas sekantis? / Į Laurentijaus Berijos-Krauzerio pasveikinimą, niekas neatsakė. Visų žvilgsniai buvo nukreipti į maršalą Žukovą, ir antrajį CK sekrtorių - Mika Chruščinską-. Patyrusi akis galėjo pastebėti, kad prie CK biuro, nuo kalno, iš Lietuvos „Generalinio Štabo“ aplinkos artėja burys vyrų. Tai buvo Vytauto Žuko vyrai, -karininkai iš apsaugos būrio. Ėjo su paruoštais šauti ginklais. Netikėtai, į aikštę, ant konteinerinių transporterių, įriedėjo, -pažymėta NKVD –Ščit naroda / NKVD- liaudies skydas/simboliais, Visos sovietijos ČK komisaro, ir Vidaus reikalų ministro, Laurentijaus Berijos, asmeninė gvardijos, lengvųjų tankėčių ir tankų kolona. Pasisukinėjo po aikštę, apžiūrėję stovinti buryje visą CK biurą, - pamatę, kartusu jais sovinti Laurentijų Beriją, - įvertinę situaciją, burzgėdami, -apleido aikštę. Erdvė, tuščia neliko. Vieni išvažiavo, kiti atvažiavo. Maršalo Žukovo, tankų divzija, įsiveržė į aikštę, riaumodami ir ardami vikšrais aikštę, apsuko kelis ratus, -pagaliau ir jie išriaumojo iš arenos, -paskui pažymėtus ČK simboliais Kontener-transporterius... Tų laikų liūdijimais, visa Moskovija buo dideliame nerime. Ore tvyrojo didelė, - nerimą kelianti paslaptis. 1953 metais, kovo -5 dieną, baigėsi Lenino-Stalino epocha, - Kokia bus ateitis? - Niekas nežinojo, tik iš įpratimo, toliau skandavo Internacionalą:
My v smėrtnyj boj pojdiom, - za vlasty sovėtov,
I kak odin umriom, v borbė za eto...


Liudvkas
