Viena karta 11

11

Bijau nusikalsti,

Nes traukia širdį

Noras perkaisti-

Kaip vagį

Derėtų nubausti,

Turėčiau grąžinti

Baudą. Turiu pripažinti,

Kad daug nuolaužų,

Skaudžių nežinojimų,

Kvailysčių, daug laužų

Įkūriau sieloje. Piktumu.



12

Mėtos lapelis,

Cukraus indelis

Ir ilgas šaukštelis

Tarp pirštų.

Apsvilusi žvakė...

Skonis pokštų,

Nors nieko nesakė.

Suspaudė,

Užėmė

Kvapą. Atlėkė

Strėlė

Suvargusi.



13

Po savaitės susitarėme, kad nedidelį laiko tarpą pasėdėsime... susitarėme susitikti antradienį, bet atėjus pirmadieniui ji pareiškė: Noriu papasakoti šiandien, rytoj galiu nespėti visur kur man reikia. Reikia nuvažiuoti į polikliniką. Toli už miesto. Žinote? “

-          Tai. Bet šiandien... užsiėmęs, buvau susitaręs...

-          Tada kita kartą.

-          Ne, geriau šiandien. Padarykime kompromisą. Tegul pirmas pokalbis būna trumpas. 20 minučių... Ar norėtumėte pasikalbėti trumpai?

-          Gerai. – užkaičiau arbatą. Atėjo benamis. Daviau jam vagyti. Tuo metu močiutė pietavo. Vargdienis padėkojęs pasišalino. Močiutė jau pavalgė ir laukė dėmesio. Aplink vaikštinėjo žmonės. Ji parodė į gretimą salę ir paklausė: „gal norėtumėte ten pasikalbėti? “

-          Ne, ten šalta. Eime į Beis midrašą.

-          O, aš dar nesu čia buvusi.

-          Užeikite, pažiūrėkite kaip jauku. – Atvėrusi duris moteris nedrasiai įslinko. Atsisėdo prie stalo, kur prieš kelias minutes sėdėjo Levis r mokėsi „Klal gadol“, traktatą Šabos.

-          Ką norėtumėt iš manęs išgirsti? – Tokio klausymo nesitikėjau. Sutrikau. Nežinau... vsiką noriu žinoti. Koks tu žmogus. Kas tavo tėvas ir motina? Kaip gyvenai? Kaip išgyvenai? Atsakiau neprotingai, ką būtent nepamenu.

-          Kalbėjai apie šunis. atsimeni? – Pradėjo močiutė. – Mūsų stovykloje buvo juodi šunys. Plonomis kojomis. Va tokio didumo. – Moteris išsišiepė vaizduodama baisią šunų fizionomiją. – Baisus jie buvo. Vokietės juos atvesdavo. Kartais įleisdavo šunis į baraką. Gyvuliai įlėkdavo ir rausdavosi, siausdavo po mūsų gultus.

-          Ko ieškodavo?

-          K[...] – Ji pasakė pavadinimą, manau kad tai kažkoks maistinis produktas. – jį kartasi mums per tvorą permesdavo, rusų ir italų belaisviai. Jei pas ką nors surasdavo maisto, tada visus į lauką išvarydavo. Sustatydavo eilėmis. Vokietės... – Ji erdvėje, rankomis nubrėžė vokietaičių kvadratines figūras. – Tos moterys su šunimis ir kareiviai su kulkosvaidžiais, ne ne... kaip ten... Su automatais. Ir... Sušaudydavo.

-          O koks stovyklos pavadinimas?

-          KONIGSVIUSTERHAUZEN STOVYKLA. Ten buvo mirties lageris… Tai buvo kažkokia laboratorija. Todėl vokiečiams buvo reikalingi vaikai. Su mumis eksperimentuodavo. Oi... darydavo eksperimentus... Supranti? Aš du kartus buvau dujų kameroje. Antra kartą patekau kartu su broliu ir seserimi. Išgelbėjau juos. Sesuo buvo 5 metais jaunesnė, o broliukui tuo metu buvo tik 2, 5 metų. Mus nerengė nuogai ir įgrūdo į patalpą. Šalia sienų buvo tokie gultai. Kaip suolai. Pačiupau sesę už kasų ir pakišau po suolais. Brolį nuspyriau po suolu. Purškė kažkokias dujas. Liejosi skystis, bet nedaug, todėl aš, sesuo, brolis ir dar keli kiti vaikai išgyveno. Kiti mažiukai mirė. Taip žaisdavo su mumis. Apipila kažkokia bjaurybe, kas miršta, tas miršta, o kas išgyvena, tą apgydo ir atgal į baraką.

Šiandien jau vėlu. Noriu nutraukti pasakojimą. - Bet nesusivaldė ir pasakojo toliau. - 13 mano mėgstamiausias skaičius. Tik 13 žmonių iš 5000 išsigelbėjo. Visus sušaudė. – Ji kalbėjo ramiai. Išoriškai nesimatė apmaudo. Paskui prisipažino, kad sunku prisiminti, nes širdį sukausto išgyventas siaubas kurio ji niekada nepamirš. Kalbėjo, kaip įstovyklą įsiveržė sovietų armija. Vos jų nesušaudė. Dar pasakojo, apie Minsko getą. Partizanai visą jos šeimą išvadavo iš geto. Kaip 11 metų būdama, vežimu veždavo ginklus partizanams į mišką. Kaip vokiečiai sudegino jos dėdę. Kaip diedienė matydama degantį savo vyrą išprotėjo ir t., t.

20 minučių baigėsi. Norėjau eiti. O ji šiek tiek įsižeidė, nes pasakojo gyvenimą, o klausytojas neramiai žvilgčiojo į laikrodį. Tai trigdė... esu naivus ir nesubrendęs. Gaila, kad tinkamai nemokėjau išgirsti sielos šnabždesį, išgyventą skausmą. Reikia greitai, greitai subręsti ri tapti žmogumi.



14



Ar esi jutęs

Mirties kvapą?

Rankomis išskaptavęs

Sau kapą?

Pakanka

Užsimerkti,

Ranką

Sugniaužti.

Tada, dėl nejautrumo,

Sielos grubumo

Žūsta jis ir ji,

Protingi ir kvaili.



15

Paėmė akmenį.

Sviedė į stiklinę

Dėžę. Išgasdino piemenį.

Pagrobė auksinę

Avelę. Kas dabar bus?

Tek eiti pas vilkus,

Išsilaužti lazdą,

Pakelti ranką.

Bet pinigų negrąžino.

O kaip bus toliau,

Kas žino?

Būk budrus.