Rašyk
Eilės (78076)
Fantastika (2303)
Esė (1552)
Proza (10905)
Vaikams (2710)
Slam (73)
English (1198)
Po polsku (369)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 6 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter







„Kas nenužudo, padaro... keistesniu. “ – Džokeris iš filmo “Tamsos riteris“

Skyrius 13. VIDINĖ KOVA

Senis, gulintis negyvas ir prasižiojęs, su nuplėštu nuo kulkos žandu, ir užverstomis baltomis akimis.
SNEIKAS paiima Koltą ir patikrina apkabą: ji tuščia.
Vūūūūū~!
SNEIKAS: Kągi... Pagaliau galiu jį sumedžioti. (SNEIKO apsiaustas plaikstosi vėjyje.)

Lyja ant medžių, nuo krūmų lapų krenta lašai. ŠIZO, kruvinu veidu, apibintuota kaire ranka, dešinėje – medžioklinis peilis.
VONDERLANDAS, perbalęs ir persigandęs, stebi tai, kas vyksta iš po užuovejos po uola.
Pššš!
Jis primyža į kelnes.
ŠIZO: Tu esi... Pigas?
VONDERLANDAS: T-taip... (Sudvejojęs.) Ne! Turiu galvoje, ne! Aš ne Pigas! Aš kažkas kitas!
ŠIZO: Tai tu ar ne tu? (ŠIZO veidas suirzęs, jo paakiai kaip tekanti raudona maskara.)
VONDERLANDAS: Aš ne jis! Aš– Aš atėjau į kalvas rinkti grybų! (PIGAS slepia už nugaros pistoletą.)
ŠIZO: Keista... (ŠIZO apsiniaukia dar labiau.) Tau neturėjo leisti čia praeiti... (Juodaplaukis perbraukia aptvarstyta ranka šlapius plaukus ir veidą.) Aš pamečiau akinius... Nieko, iš tikro, be jų nematau. (PIGAS sunkiai alsuoja.) Ne, tai netiesa. Aš tiesiog neprisimenu jo veido. (Tarpininkas nusisuka.) Aš – totali mėšlo krūva dabar. Per daug dalykų nutiko... Kur ji dingo? Telefonas vis dar skamba... Aš pervargęs. (ŠIZO atsisuka profiliu į PIGĄ.) Galbūt prisiminsiu ką nors, jeigu pailsėsiu. Kaip manai?
VONDERLANDAS (sumikčioja): G-galbūt.
ŠIZO (atsitraukia tolėliau): Aš truputį numigsiu. Manęs, be abejo, dar laukia darbas. (Juodaplaukis sėdasi, atsiremdamas į medį.) Man pažįstama ši vieta. Aš buvau čia dar prieš tau pasirodant. Ši vieta mane ramina. Na, nesuprastum, net tada, jeigu paaiškinčiau... TIkriausiai, kad net nereikėtų aušinti burnos... (PIGAS išpučia akis.) Ak, taip, ketinau numigti. Trumpam. Labai trumpam... (ŠIZO panarina galvą į ant kelių sunertas rankas.)
Tyla, išskyrus krintantį lietų.
VONDERLANDAS (sau): “Ji? Skambantis telefonas? Nuramina jį? Ką, velniai rautų, jis čia paisto? Šis vaikis... Jis tikriausiai pamišęs... (PIGAS, įsikandęs į pirštą.) Kaip tas Senis... Jis toks pats... Visi šiame versle rimtai nukvakę... (Riebuilis išsitraukia Koltą iš užnugario, atlaužia gaiduką.) Turėčiau jį nudėti čia ir dabar. Jis nepasigailės manęs, kai atsibus! (Smilius ant nuleistuko.) Suprantu, kodėl nejaučiau jokios agresijos ar ko kitko iš jo. Jis tiesiog kliaujasi savo instinktais... Bet beprotystė ir kliedėsiai nesustabdys jo nuo manęs panaikinimo. ”
Fšž!
Lietus susmarkėja.
PIGAS užsimerkia.
KIŠKUTĖ: Paršiuk! (PIGAS įsivaizduoja savo meilužę vien apatiniuose.) Nepasiduok!
PIGAS atsimerkia, žengia žingsnį, su sportbačiu tėkštadamas į balą, nusitaiko, ir šauna.
Dūmelis.
Taikiklyje nieko nėra. PIGAS, nieko nesuprantančiu veidu, spokso prieš save.
ŠIZO: Aišku. (Juodaplaukis iš šono.) Vis dėlto, tu esi Pigas.
ŠIZO įsmeigia peilį PIGUI į kaklo arteriją. Storulis krenta aukštielnikas. Kraujo fontanas ištrykšta, kol Riebuilis bando griebtis už žaizdos. Aplinkui pasirodo juodvarniai.
Kar! Kar!
ŠIZO (pažvelgia į juos, iškvėpdamas dūmelį į apniukusį orą): Gerai pagalvojus... Nieko neturėtų čia būtų. (Juodaplaukis apsižvalgo.) Ei.. Kiek laiko aš miegojau? (Nusisuka nuo lavono.) Neprisimenu. (Nušliurena į šalį.) Nieko neprisimenu.
PIGO kruvinas lavonas paskutinį kartą krenkšteli, išspjaudamas kraujo srovelę.

Tankūs medžiai.
ŠIZO šlubuoja, ramstydamasis į medžius, vis dar gniauždamas medžioklinį peilį.
Pasirodo SNEIKAS. Prieblandoje matosi tik jo siluetas.
SNEIKAS: Ei! Ar darbas baigtas? (SNEIKAS susikišęs rankas į kišenes.)
ŠIZO (akimirką patyli): Aš sudaužiau... (Pradeda Juodaplaukis.) Savo akinius.
SNEIKAS: Nesirūpink. (SNEIKAS sušnypščia.) Niekas nėra tobulas.
ŠIZO: Tai ne mano kaltė. Telefonas skamba... Ir veda mane iš proto.
SNEIKAS: Bet juk dabar viskas baigta, ar ne? Argi neužmušei Vilko?
ŠIZO: Ji akimirkai nukreipė jo dėmesį. Fundamentaliai, aš nieko neišsprendžiau.
SNEIKAS: Na, taip. Tai neatrodo lyg toks daiktas, kurį galėtum išspręsti pats. Bet aš galiu tau padėti. (Kraujas tykšta ant ŠIZO sportbačių.) Ką pasakysi? Tiesiog palik viską man. (SNEIKAS plačiai išsiviepia ir siekia ranka įdėklo.) Skaudės tik akimirką. Nieko panašaus į skausmą, kurį patiri dabar. (Raumeningasis vyrukas iškelia Koltą į viršų.) Skambutis liausis. Kodėl neišbandžius šios puikios panacėjos? (Ištiesia ginklą tiesiai prieš save.) Aš niekada neklystu, juk taip? Aš visuomet šiuo daikčiuku padedu žmonėms išsigelbėti nuo kančių, šiaip ar taip.
ŠIZO: Žinau, kad negaliu pasikliauti tavimi. (ŠIZO sunkiai išsitiesia.) Bet vaistas domina mane. Ką man daryti?
SNEIKAS: TIesiog užsimerk... Ir atsipalaiduok.
ŠIZO paleidžia medžioklinį peilį, kuris sminga į žemę. Juodaplaukis atsuka SNEIKUI nugarą.
SNEIKAS: Teisingai, puiku. Tau nereikia kalbėti. Aš viskuo pasirūpinsiu. Telefonas... tuoj pat nustos skambėjęs.
ŠIZO atsiklaupia ant kelių.
DŽO (išlenda iš tankmės): KĄ, PO PARALIAIS... (TENDERIO balsas.) TU DARAI!?
SNEIKAS sužvairuoja į šoną. Ten bintu koją ir dešinę ranką apsitvarstęs TENDERIS, palinkęs prie medžio.
SNEIKAS: O, Tenderi! Vis dar gyvas, kaip matau? (Mokytojas dar labiau išsiviepia.) Mes čia tuoj baigsim. Grįžk pirmas.
DŽO (išsitraukia šautuvą): P-prašau, meskite ginklą! (Nusitaiko.) Aš šausiu į jus, jeigu nedarysite, kaip sakau!
ŠIZO taip pat sužvairuoja.
SNEIKAS: Tenderi, tu Kalės Vaike... (SNEIKAS, atkakliai.) Galvoji, kad esi aukščiau manęs...?
DŽO: Nusikaltimas yra naudoti ginklą, skirtą sustiprinimui, dėl asmeninių tikslų! Bet mums leista šauti, jeigu reikia anuliuoti tokį nusižengimą...
SNEIKAS: Na, ir kas? Nori, kad nužudytume vienas kitą? NA!? Kalbėk!
DŽO (akimirkai užsimerkia): Aš nieko prieš. (Nuryja seilę.) Man labiau prie širdies nužudyti tokį padugnę, kaip tu, negu Šiaudą.
Tyla.
Rūkas.
Lietus.
SNEIKAS: Jėzau Kristau! Vaikis įsivaizduoja esantis herojum... (Mokytojas nuleidžia ginklą ir įsideda į dėklą.) Atleisk. (Nusisuka nuo ŠIZO.) Išgydysiu tave kitąkart.
TENDERIS atsidūsta, nulydėdamas akimis atsitraukiantį SNEIKĄ.
DŽO (sau): “Tai buvo pavojinga... Neturėjau nė vienos kulkos. ”
DŽO: Šizo! Aš atnešiau pirmosios pagalbos vaistinėlę. Ir iškviečiau procesavimo komandą... (ŠIZO atsistoja, atsiremia ranka į medį.) Šizo... Tavo ranka. (Per Juodaplaukio bintą sunkiasi kraujas.)
ŠIZO: Ką tu manai darąs?
DŽO: Ką?
ŠIZO: Jis galėjo sustabdyti skambėjimą... Baik kištis į kitų reikalus.
DŽO (numykia): Šizooo...

Ding-ding! Ding-ding!
GARSIAKALBIS: “Norime pranešti visiems kaimo rezidentams, kad keršto sustiprinimas baigėsi. Dabar mes atliksime procesavimo ir verifikacijos procedūras... ”
Valstietis pila degtinę į stikliukus.
VALSTIETIS NR. 1: Ką? Jau baigėsi?
VALSTIETIS NR. 2: Taip greitai? Netrukus galėsime grįžti.
VALSTIETIS NR. 3: Sustiprintojai – tikri profai. Jie dažniausiai susitvarko per pusės paros laiką.

Vūūūūū~!
PROC. EKSPERTAS: Atleiskit, kad verčiam jus čia šalti savo subines, nors ir esat sužeisti. (TENDERIS sėdi ant dėžės šalia kriminalistų autobusiuko.) Kūnai išsibarstę po visą teritoriją. Dar ne visus spėjom rasti...
DŽO: Na, kraujavimas liovėsi. (TENDERIS atsisuka į ekspertą, žmogų su kepure.) O Sneikas iškeliavo... Ar Šizo viskas bus gerai?
PROC. EKSPERTAS: Ak, vaikinas, kuris grįžo su jumis? Jis prarado tiek daug kraujo, kad tiesiog atsijungė.
Kriminalistas fotografuoja ŠIAUDO lavoną.
Klik!
Kitam fotografui neatlaiko skrandis ir jis ištuština pusryčius šalia lavono: “Urggh! ”
KRIMINALISTAS NR. 1: Ei! Net nebandai čia vemti!
PROC. EKSPERTAS: Tas fotografas prisijungė prie procesavimo komandos vos praeitą savaitę. Nekenčiu naujokų.
DŽO: Aš – taip pat naujokas.
PROC. EKSPERTAS: Rimtai?
KRIMINALISTAS NR. 1: Tu Idiote! Nejau negali susitvarkyti su šiek tiek kraujo? Mes juk kariaume, velniai rautų! Juk tik 3... 3 negyvi žmonės...

Skyrius 14. ADEKVATI KOMPENSACIJA

Ligoninė šliejosi su jūros gėrybių pardavimo kvartalu.
MED. SESUTĖ, eidama ligoninės holu, sustojo. Ji išsitraukė kišeninį veidrodėlį ir, prieš užeidama į paciento palatą, pasitaisė plaukus.
MED. SESUTĖ: Šizo. (Juodaplaukis, vartantis paveiksliukų knygą.) Laikas jūsų vaistams.
ŠIZO: Vaistams? (Žvilgsnis nuo knygos.) Argi nedavėt man jų visai neseniai?
MED. SESUTĖ: Jūs... (Ji pradėjo.) Laikote knygą aukštyn kojom.
ŠIZO: Aukštyn kojom...? (Vaikinas apverčia knygą.) Paveikslėliai atrodo taip pat, nepaisant iš kokios perspektyvos į juos žiūrėčiau. (Numeta ją ant grindų.) Tai kvaila.
MED. SESUTĖ: Kaip jūsų sužalota ranka?
ŠIZO paima iš sesutės vandens stiklinę, kurioje tirpdamos šnypščia kelios tabletės.
MED. SESUTĖ prakaituodama apglėbia rankomis kairę tripirštę ŠIZO ranką. Perbraukia pirštais. Išsižioja. Ima karštai aistringai laižyti.
Dūsauja. Dūsauja. Dūsauja.
ŠIZO (išplėšia ranką jai iš burnos): Tai šlykštu. Ką jūs darot?
MED. SESUTĖ (sutrikus): Vahh!! (Ji išbėga pro duris, prasilenkdama su įeinančia ANDŽELIKA.)
ANDŽELIKA: Kas čia per nutikimas? (Raudonplaukė melodingai sušvilpia.)
ŠIZO: Visiškas niekis.
ANDŽELIKA: Na? (Ji pasitaiso ant peties rankinuką.) Jautiesi geriau?
ŠIZO: Neblogai pailsėjau, tas tiesa. (ŠIZO purškia kažkokį dezinfekuojantį skystį ant kairės tripirštės rankos.) Ta sesutė gana keista. (ANDŽELIKA deda mandarinų maišelį ant stalelio prie lovos.) Ji man vėl davė vaistų, nors tai padarė vos prieš valandą. Ir ji paskolino man šią groteskišką paveikslėlių kolekcijos knygą. (ŠIZO paduoda knygiūkštę, pavadinimu “Hanso Hofmanno Fotografija”, ANDŽELIKAI.) Gal tu ką nors supranti?
ANDŽELIKA: Mūsų firmos akcijos paūgėjo nuo to laiko, kai nugalėjai Vilką. (Raudonplaukė atsainiai paima knygą.) Tavo dėka, gausime daug daugiau pasiūlymų ir daug mažiau laisvo laiko. (Net neatversdama, ji padeda knygą šalia mandarinų.) Ar grįši į darbą... tiesiai po išrašymo?
ŠIZO: Tai nebus problema... Aš nieko prieš...
ANDŽELIKA: Ak, tuomet puiku. Tenderis taip pat atlieka reabilitaciją. (ANDŽELIKA šypso.) Šiuo metu mums itin trūksta rankų.
ŠIZO: Tu... (Juodaplaukis sužvairuoja į ją.) Zebras, kuris tiesiog stebi aplinką, ar ne?
ANDŽELIKA: Apie ką tu kalbi?
ŠIZO: Tu tipiškai mėgaujiesi, stebėdama, kaip kiti grobuonys drasko tavo genties atstovus. (Žvilgsnis pro langą į dangoraižius.) Tu parinkai mano taikinį. Taip, kaip žvelgdama į tuos žmones pasaulio prekybos centro dangoraižiuose, kurie buvo subomborduoti...
ANDŽELIKA (paima iš maišelio mandariną): Man patinka stebėti žmones. (Ji lupa vaisių.) Bet tu verti mane nuobodžiauti. Aš lengvai nuspėju, ką ketini daryti toliau. (Toliau lupa.) Man patinka matyti chaotiškas situacijas. Stebėti, kaip žmonės kovoja dėl išlikimo, kai negali suprasti ar suvokti, kas dedasi aplink. Kabinimąsis iš visų jėgų į gyvenimą suteikia man mažą ramybės ir džiaugsmo pojūtį. Dėl kažkiokios priežasties, nepakanka jausti tuos dalykus man pačiai. Bet stebėti, kaip kiti tai patiria, gali mane patenkinti. (Apsilaižo lūpas ir įmeta į burną skiltelę.) Galbūt dėl to, kad reikia kompensuoti esminius elementus, dėl kurių žmogus privalo gyventi. Bet iš tavęs to negaliu gauti. (ŠIZO skeptiškas žvilgsnis.) Aš aiškiai nuspėju tai... ką ketini daryti. Tai kažkiek panašu į prasto skonio filmą...

Vūūūūū~!
ŠIZO stovi prie Centrinės Ligoninės įėjimo. Jis stebi niaurią miesto panoramą.
ANDŽELIKA: Tiesa, prisiminiau... Praeitą dieną girdėjau įdomią istoriją. Apie sargybinį Vulfą Ailmaną... Tą “Žmogų-vilką“.
Žmonės kaip skruzdės, besigrūdantys gatvėje.
ANDŽELIKA: Jis gyveno asketiškai, vienas, nors ir prašydamas aukšto užmokesčio už savo paslaugas. Kaip manai, kodėl jis taip darė? (ANDŽELIKA ima dar vieną skiltelę.) Jis aukodavo didelį savo sukaupto turto karo paramos fondui.
Šliurp! 
ANDŽELIKA: Atrodo, gan veidmainiška. Jam, iš tiesų, nereikėjo to daryti... Bet, tikriausiai, jis tiesiog žmogus, kaip tu ir aš.
Šviesoforas, keičiantis savo spalvas.
ANDŽELIKA: Galbūt jis tai darė iš poreikio kompensuoti dėl to, kaip užsidirbdavo. Jeigu tik būčiau jį sutikusi, galbūt būčiau radusi, kaip patenkinti savo smalsumą...
ŠIZO: Tai kvaila. Tas vyrukas... neturėjo tikslo. (Juodaplaukis vėl ligoninės palatoje ant lovos.) Jis kaip ši paveikslėlių knyga. Jis nežinojo, ką pats iš tikro darė. Ir kai bandai primesti kitiems savo idėjas, jie jaučiasi nesaugiai. (Pasitaiso akinius.) Tai ir buvo skirtumas... Todėl jis mirė ir aš išgyvenau. (ANDŽELIKA apatiškai pažvelgia į ŠIZO.) Tas vyrukas – beprotis. Jis ne toks, kaip aš.

Urbanistinės džiunglės.
Aukštakulnis primina penktą cigaretės nuorūką.
CIRKO ARTISTĖ NR. 1: Šūdas! Kiek valandų?
MEŠKIUKO-KOSTIUMIS: Iš kur man žinot!!
RADIJAS: “Norėdami pasiruošti artėjančiam lemiamam mūšiui, Ministerija patvirtino planą, siekiant padidinti karo išlaidas... ”
CIRKO ARTISTĖ NR. 2: Ei, perjunk į muzikos kanalą!
CIRKO ARTISTĖ NR. 1: Užsikimšk, Kale!
CIRKO ARTISTĖ NR. 2: Kaip mane pavadinai!?
ČAPLINO IMPERSINATORIUS: Nagi, nagi.. Baikit.
MEŠKIUKO-KOSTIUMIS: Ei. (Kreipiasi į ŠIZO, kuris su dviem maisto maišais pasitinka juos keturis prie savo laiptinės.)
CIRKO ARTISTĖ NR. 2: Kas su tuo FRYKU?
ČAPLINO IMPERSINATORIUS: Dievulėliau! Jis iš mūsų šaiposi! (Artistas, kokių 1, 50m, aukšta skrybėle, prieina prie ŠIZO.) Ei, tu! Kas čia tokio įdomaus?!
CIRKO ARTISTĖ NR. 1: Dink iš čia, kol negavai į skudurus!
ŠIZO: Ar galėtumėt, prašau, nekelti tiek daug triukšmo prieš kažkieno tai namus? (ŠIZO ramiai paklausia.)
ČAPLINO IMPERSINATORIUS: Kas per šūdas su tavim? Ar tu šaipaisi iš manęs, nes aš žemas?! (Pasitaiso ant akių krentančią skrybėlę.) Mes padegsim tavo namus! Kur, po velnių, gyveni, Bastarde?
ŠIZO: Aš – Šizo Reksas iš kambario 203...

VISI KETURI (šokdami aplinkui, mėtydami gėles, trepsėdami ir mušdami būgnais): Sniii-kers! Sniii-kers! Sniii-kers šokoladas! Šokoladas! Šokoladiniai ledai! Kada šventi, kada liūdi! Šokoladiniai batonėliai! Kada šventi, kada liūdi!
ŠIZO: Ką, dėl Dievo... jūs darot?
ČAPLINO IMPERSINATORIUS: Jūsų aplikacija dėl Snikers šokolado prizo laimėjo loteriją, pone Šizo. Mes, Snikerso markė, ir šiandien pristatome jūsų prizą! (Išsišiepęs liliputas paskutinį kartą subarbena būgnais.)
ŠIZO: ... Ar tai prancūziški baldai?
ČAPLINO IMPERSINATORIUS: Na, suprantat... Sekdami mūsų lyderių pavyzdžiu, mes turėjome apkarpyti biudžetą šiuo karo laikotarpiu... (Prakaituoja.) Taigi, mes skubiai paruošėmė prancūziškų baldų pakaitalą.
Vūūūūū~!
VISI KETURI užlipa ant kažkokio baldo ir šoka.
ČAPLINO IMPERSINATORIUS: Galite čia sutalpinti... net 4 žmones! (Išskiečia rankas.) Jūsų nuosava nuostabioji rūbų spinta!
ŠIZO: Velniop.

Abi cirko artistės sėdi ant suoliuko ir traukia dūmą.
ČAPLINO IMPERSINATORIUS: Na, jeigu būtūmėte toks malonus ir čia pasirašytumėte...
ŠIZO pasirašo iksu.
CIRKO ARTISTĖS: Ate, ate! Iki, iki!
Merginos dingsta.
ČAPLINO IMPERSINATORIUS: Gal ir kvailas... Bet toks mūsų darbas.
ŠIZO: Ne, aš nemanau, kad jis kvailas.
ČAPLINO IMPERSINATORIUS: Tikrai?
ŠIZO: Tikrai.

BAMBI guli ant pilvo vien su palaidine ir stringais.
BAMBI: Ką? (Atsisuka nuo skaitomo žurnalo.) Tave jau išrašė, Šizo? (Atsisėda lotoso poza.) Atrodai daug sveikiau, negu maniau.
ŠIZO: Kodėl tu pateikei aplikaciją dėl prizo? (Juodaplaukis stebi iš aukšto.) Kodėl tu...
BAMBI: ... Jėzau. Kas čia tokio?
ŠIZO: Tai mano hobis. Prašau, ateityje daugiau jų neliesk. Aš tai jau esu tau sakęs, ar ne?
BAMBI: ... Tu keistas.
ŠIZO tyli.
BAMBI: Vietoj tų visokių lipdukų kolekcionavimo... (BAMBI uždeda koją ant kitos kojos.) Kodėl nors kartelį nepabandžius pakovoti dėl didžiojo prizo?!
ŠIZO: Kodėl?
BAMBI: Kaip suprasti, „kodėl“? (Priekaištingai rodo smiliumi į ŠIZO.) Viskas, ką darai... Viskas tik dėl vaizdo!
ŠIZO: Ir?
BAMBI (prikanda tą patį pirštą): Ei... Kodėl man nieko nepasakei, kad tave nuvežė į ligoninę? (Ji nusisuka veidu ir supanašėja su Rodeno “Mąstytoju”.) Išsiaiškinau tik tada, kai paskambinau į tavo ofisą... (Cypiančiu balsu.) Kodėl tu ignoruoji mane? Argi tau nerūpi, kas gali man nutikti!? Argi buvimas su manimi tau nieko nereiškia!?
ŠIZO: Taigi, tu nenori būti čia? Aš maniau, kad esi čia savo noru.
BAMBI: Gal ir taip. Bet aš neturiu, kur daugiau dingti... (BAMBI atidaro stalčių, pilną vokų su visokios rūšies lipdukais.) Aš silpna, suprask. Aš nieko negaliu padaryti, jeigu tu manęs čia nenori, Šizo. Aš visai kaip ši lipdukų kolekcija.
BAMBI (šveičia visą stalčių pro langą, kuris dūžta į dešimtis įvairių formų stiklų): Kyahahahaha! (Isteriškai.) Pažvelk į lipdukus, besivoliojančius ore! Jie visai kaip drugeliai! Haha... Hahahaha... Bet kas galėjo juos išmesti... Ir kaip jie gražiai plevena! (ŠIZO pagriebia striukę.) Kur eini, Šizo?
ŠIZO (vilkdamasis striukę): Surinkti lipdukų. Jie trukdys viešąjai tvarkai, kaip visur besimėtančios šiukšlės.
Trinkt!
BAMBI: Uvahh!
ŠIZO (lipdamas laiptais žemyn): Prašau, taip garsiai nerėk. Pažadinsi Motiną.

ŠIZO naktyje tarp aukštų pastatų.
ŠIZO (pakelia vieną lipduką): Jie išsimėtę visur...
Įsijungia žibintai. Papučia šiaurys. ŠIZO prieina prie drabužių spintos.
Klik!
Atidaro.
Įeina ir atsisėda tamsoje.
ŠIZO: Nieko nematau. Bet mano akys greitai pripras. Aš jaučiu, kaip keičiuosi... Ir tai mane baugina. Aš nebeturiu jėgų daugiau sustabdyti savęs. Kur ji dingo? Nemačiau jos nuo to laiko kalvose.
VILKAS: NA, JI TIKRAI NĖRA ČIA. TA MOTERIS YRA NEPASOTINAMA. JI PAKVIETĖ MANE ČIA, KAD SUSITIKTUME.
ŠIZO: Ką tu čia veiki? Kur ji?
VILKAS: APIE KĄ ČIA KALBI? JI PAPRAŠĖ MANĘS, KAD ATEIČIAU PAS TAVE IR MES PASIKALBĖTUME. (Tamsoje suboluoja VILKO figūra.) TU ATSIDURSI VIETOJE, IŠ KURIOS NEGALĖSI GRĮŽTI. GERIAU KUO GREIČIAU SUSIVOK. JUK NENORI PAKARTOTI TOS PAČIOS KLAIDOS, KAIP MANO? TIEK APIE TAVE SUPRANTU, KADANGI ESI PANAŠUS Į MANE. ANDŽELIKA TRENIRUOJA TAVE KAIP KOKIĄ BRANGIĄ AKVARIUMO ŽUVĮ.
ŠIZO: Galbūt... Negaliu pasakyti, ar pasitikiu jos integralumu... Bet jos intervencijos dėka, man pavyko atlikti darbą. Jeigu ne ji, būčiau miręs... Taigi, kodėl Andželika turėtų man kenkti? Be to, tas telefonas. Jis kviečia ją. Argi ji nebando kažko man pasakyti? Viskas, ką man reiktų padaryti, yra tiesiog pakelti ragelį.
VILKAS: NEBŪK KVAILYS!! TELEFONO RAGELIS NET NEEGZISTUOJA! NEBŪK MULKINAMAS! TAI TIK VIENAS JOS BŪDŲ, KAIP TAVE IŠVESTI IŠ PROTO! JI PANAUDOS TOKĮ NAIVŲ TAVO MĄSTYMĄ IR APSUKS JĮ PRIEŠ TAVE!
ŠIZO: Taigi, ką man daryti?
VILKAS: DABAR, ESI SILPNAS. BET MES GALĖTUME TAU ŠIEK TIEK PADĖTI.
ŠIZO: Padėti?
VILKAS: TAI NĖRA MANO PAREIGOS DALIS... BET NIEKO NEPADARYSI. TAI SKUBU. (VILKAS rodo pirštu.) PAŽVELK Į TĄ STRIUKĖS KIŠENĘ. TEN TAVO DOVANĖLĖ.
ŠIZO (ištraukia Koltą): Kodėl šis ginklas čia...?
VILKAS: ATNEŠIAU JĮ ČIA TAU. TAU JO PRIREIKS. (ŠIZO patikrina apkabą.) TEN TAIP PAT YRA ANDŽELIKOS ADRESAS. VISKAS DABAR PRIKLAUSO NUO TAVĘS. TAI GERIAUSIAS TAVO ŠIUO METU TURIMAS PLANAS. GALĖSI GRĮŽTI Į NORMALŲ, RUTINIŠKĄ GYVENIMĄ, KURIO TAIP TROKŠTI. NEPAMIRŠAI PRIEŽASTIES, DĖL KURIOS IŠ PAT PRADŽIŲ SUSIDOMĖJAI ANDŽELIKA, AR NE? NEMĄSTYK APIE NEREIKŠMINGUS REIKALUS. TAVO JAUSMAI TAU TIK TRUGDYS.

ŠIZO lipa laiptais. Atidaro savo buto duris. BAMBI miega. Jis užkloja ją.
Tunk!
Ginklas iškrenta.
BAMBI: Hmm... (BAMBI pakelia galvą.) ... Kas tai...? Pistoletas...?
ŠIZO (kiša Koltą į striukės kišenę): Naudoju jį darbui.
BAMBI (pasitrina akis): Mmm. (Apsiverčia ant kito šono.)

ŠIZO koridoriuje. Kažkas sutraška.
Kryyyk!
Atviros lauko durys.
ŠIZO: Motin. (Juodaplaukis įeina į virtuvę.) Ar tu nemiegi?
Ten, rankas sudėjusi ant stalo, sėdi ANDŽELIKA.
ANDŽELIKA: Kur buvai... (Švelnus šypsnis.) Šizo?

Skyrius 14. 5 TENDERIO REKUPERACIJA

KAPITONAS: Šaudykit!!
MG-42 papila kulkų spiečių.
REKRŪTERIS: Nekelkit galvų! Šoviniai tikri! (REKRŪTERIS su kauke ir žiūronais.) Mirsit, jeigu į jus pataikys!! Mūsų vaikinai nesulaikomi!!
TENDERIS, kariškio uniforma ir šalmu, pasilenkęs apkasuose. Sunkiai kvėpuoja.
DŽO: Kapitonas rimtai ketina mus nudėti!!
KAPITONAS: Pirmyn! Pirmyn!! Žudykit arba būsit nužudyti!! Negalvokit apie priešą, kaip apie žmogų!! (TENDERIUI bėgant su karabinu rankoje prieš akis išdygsta ŠIAUDAS, kuris maldauja dėl savo gyvybės.) Šaukite visu savo pykčiu ir neapykanta!! Nedvejokite!!
REKRŪTERIS: Kas nutiko, Tenderi? (TENDERIS pasiekęs treniruočių trasos galą atremia AKS-74U į žemę ir bando atgauti kvapą.)
DŽO: N-nieko, man viskas gerai.

Du vyrai, kurių vienas TENDERIS, kaunasi lazdomis.
MINIA: Žudyk! Žudyk!
REKRŪTERIS: Kas tau, Tenderi!? Pulk!
TENDERIS (užsimodamas): UGH!

KAPITONAS: Ačiū už jūsų dalyvavimą šiandienos armijos rezervų treniruotėje. Jūsų laukia sultys, keptos bulvės ir karšta arbata...
EILINIS: Taip pavargau... (Vaikinas skundžiasi visiškai nusikalęs.)
DŽO (geriantis iš vienkartinio puoduko Earl Grey): Puf!
REKRŪTERIS: Tu rimtai pasitempei šiandienos treniruotėje, Tenderi.
DŽO: O, ačiū.
REKRŪTERIS (nusiėmęs kaukę, su akiraiščiu): Ar jau pagalvojai apie savanorystę? Mums reikia tokių vyrų, kaip tu, priekinėse linijose.
DŽO: Ak... Aš pamąstysiu apie tai.
REKRŪTERIS: Pažvelk į šį pamfletą! Pats nupiešiau viršelį. (Kiša į rankas A4 dydžio popiergalį.) Jeigu nieko prieš...
DŽO: Žinoma.
Kartone “pin-up” modelis ant raketos bei žodžiai: “Užsiregistruok! Jaunasis žmogau! Mums reikia tavęs! Prašau perskaityk ir prisijunk prie mūsų šeimos! ”

Kavinė kiniečių kvartale. Motociklas prie įėjimo durų.
ANDŽELIKA: Atrodai sveikas. (Kelia kavos puodelį.) Ar jau išsigydei žaizdas?
DŽO: Na... taip. (TENDERIS užsimerkia.) Ryte dalyvavau karinėse lauko treniruotėse.
ANDŽELIKA: Prieš mūsų susitikimą aplankiau Šizo ligoninėje. Jis teigė kaip įmanoma greičiau grįšiąs darban.
DŽO: Na, aš pakankamai tvirtas, kad grįžčiau į darbą... Bet tiesiog...
ANDŽELIKA: Kas?
DŽO: Andželika?
ANDŽELIKA: Atsiprašau, Padavėja!? (Ji atsisuka profiliu.) Kur mano torto gabalėlis?!
DŽO: Kokia priežastis, kodėl dirbi šį darbą...?
ANDŽELIKA: Laukiu jau kurį laiką!
PADAVĖJA: A-atleiskit!
ANDŽELIKA: Taip? Ką sakei?
DŽO: Nieko, visiškai nieko. (Patempia lūpą ir nukreipia į šoną žvilgsnį.) Prašau, duokite man šiek tiek laiko. Norėčiau viską gerai apmąstyti.
ANDŽELIKA: Ak... Žinoma. Pranešiu apie tai Bosui.
DŽO: Atsiprašau.
TELEVIZORIUS: “D zonoje, buvo pastebėti daugybė pabėgėlių, ir ten epidemija pasiekė aukščiausią tašką... Sąmoninga dėl humanitarinės pagalbos, mūsų armija vėl peržvelgia savo strategiją... Atgaunant puolamają ribą, armijos lyderiai svarsto paskirti 2-ąjį batalioną... ”
DŽO: Kas nutiks... šiai šaliai?
ANDŽELIKA: Reikalai... (Siurbteli kavos ir uždeda koją ant kojos.) Tik gėrės.
DŽO (išplėtęs akis): Kodėl taip manai?
ANDŽELIKA: Nebūk naivus! Aš neturiu priežasties! (Nusijuokia.) Taip kalbėdama, pozityviai mąstydama... Tikiuosi, kad galų gale viskas bus gerai. Pats nesi labai nuovokus, ar ne? Mūsų laikais... Viskas, ką sugebi, tai kartoti, jog “tai tiesa... ” (TENDERIS nustoja šiaudeliu traukti apelsinų sultis.) Tiesiog geriau jautiesi... Nekenti savo situacijos, bet negali jos pakeisti.
DŽO: Manau, kad esi teisi.
Din-din!
ANDŽELIKA: Ak, mano telefonas. (Išsitraukia mobilųjį iš rankinuko.) Ką? Tikrai? Gerai... Tuoj pat ten būsiu.
DŽO (sau): „Ji neatrodo itin kompetentinga... “

TENDERIS IR DŽIULIANA mylisi.
DŽIULIANA: Ahh!  Ahngh! Ahh! (Patiria orgazmą.) Džo~!
Abu sudejuoja ir krenta į patalus.
DŽIULIANA: Pastaruoju metu keistai elgiesi, Džo. Ar tai dėl to, kad susižalojai darbe? (Ima cigarečių pakelį.) Rytoj susitinkame su PAPA. Ar tu nieko prieš?
DŽO: Žinoma. (TENDERIS, apatiškai.) Tikriausiai.
DŽIULIANA: Ei. (Prisidega papirosą.) Kodėl tau tiesiog nedirbus pas PAPA?
DŽO: Jokių šansų.
DŽIULIANA: Nagi... Tu ir tavo kvailas vyriškas išdidumas...
DŽO: Be to, jeigu taip padaryčiau, ir kažkas nutiktų tau ir tavo šeimai, negalėčiau tau padėti...
DŽIULIANA: Tau nereikia mąstyti apie tokius dalykus... (Mergina apglėbia priekiu sėdintį TENDERĮ, krūtine liesdama jo nugarą.) Džo... Gyvenimas taikoje toli nuo tokių dalykų kaip karas ir kerštas tau labiau tiktų...

Ištaigingas dvaras.
PAPA: ... Tarpininkavimo sustiprintojas...
DŽIULIANA: Džo labai talentingas, žinok. (Ji pasilenkia į priekį prie stalo.) Daugelis žmonių net neišlaiko egzamino...
PAPA: Taigi, sakyk, Džo. (Pasitaiso storus akinius.) Ar tiki keršto darbu, kurį atlieki?
DŽIULIANA: Argi neakivaizdu? Džo...
PAPA: Tylos, Žiuli. (Kreivai šypsosi.) Na? Hmm? Ponaiti Tenderi?
DŽO: Tikiu. Bet ar jis teisingas... Nesu įsitikinęs.
DŽIULIANA (sunerimus): Džo...

Vakaras tuščioje gatvėje.
DŽO: Atleisk. (TENDERIS seka paskui savo sužadėtinę.) Džiuliana. Aš tikrai elgiausi keistai...
DŽIULIANA: Nesijaudink dėl to. (Suneria rankas.) Aš taip pat turėčiau atsiprašyti. Priverčiau tave susitikti su savo PAPA... (Užsimerkia ir skausmingai šyptelėja.) Kadangi viskas taip susiklostė, aš galiu šiek tiek palaukti. Šiaip ar taip, aš niekur nedingsiu.
DŽO: Ačiū. (Abu apsikabina.) Nesijaudink. Vėl pasikalbėsim su juo kitą savaitę.
DŽIULIANA: Aš myliu tave, Džo.

DŽO TĖVAS: D-Džo! Baik malti šūdą! (Keturių žmonių šeima kerta vakarienę.) Nori mesti sustiprintojo darbą?! Ar šiais laikais gali susirasti kitą veiklą? Žinok, kad bedarbiai užrašomi į kariuomenę! (Įskilęs DŽO TĖVO akinių stikliukas.) Man nepatiko mintis, kad iš viso pasirinkai tokią verslo kryptį... Bet, kadangi užmokestis geras ir dažnai esi namuose, aš pritariau! Bet aš nepritariu prisijungimui prie kariuomenės!
TENDERIS nuleidęs akis valgo žuvienę.
DŽO MAMA: Taip, taip.
DŽO TĖVAS: Jeigu mesti sustiprintojo darbą, eik prašyti darbo pas Džiulianos tėvą! Tai vienintelė tavo galimybė!
DŽO SESUO: Tėvuk, tu per daug rėki.

Šviečia sietynas. Lentynose knygos. Girdisi alsavimas.
DŽO: 97. 98. ... 108. 109. (TENDERIS daro atsispaudimus.) 120. 121. 122. 123.

Girdisi dūsavimas.
Žmogus su treningu, kapišonu ir kuprine bėga.
Pro šalį važiuoja mašina.
BŪM. BŪM. BŪM. BŪM.
TENDERIS sustoja, nusiima kapišoną.
CHULIGANAS NR. 1: Ei! (Kreipiasi į Sustiprintoją.) Treniruojiesi sporto renginiams ar kažkas tokio? Turi su savim piniginę? (TENDERIS purto galvą.) Hmm? Ar tikrai? Tu juk šaunus vyrukas, ar ne...?
TENDERIS pažiūri į galinę automobilio sėdynę: ten dar vienas Chuliganas (CHULIGANAS NR. 2) su kauke ir ledo ritulio lazda, bei pusnuogė mergina vien tik minisijonėliu, pati nusėta mėlynėmis.
BŪM. BŪM.
Trankosi repo muzika.
CHULIGANAS NR. 1: Ei! Jeigu nieko prieš, ką pasakysi apie savo kuprinę? (TENDERIS nusiima kuprinę.) Oho! Neregėtas dosnumas. Daugelis žmonių šiais laikais tokie gobšūs. Ir nė vienas iš mūsų nenorim smurtauti... (TENDERIS ištraukia 6kg hantelį.) Man patinka viską sutvarkyti taikiai, supranti... (Pamato užsimojantį TENDERĮ.) Ahhhh!! (Kreipiasi į vyruką (CHULIGANĄ NR. 3) keleivio sėdynėje priekyje.)  Kodėl... po velnių... manęs neperspėjai... (Smūgis svarmeniu į CHULIGANO NR. 1 snukį. Lūžta nosis.)
CHULIGANAS NR. 2: Kalės vaikas! (Daro duris. TENDERIS spiria į jas, priplodamas nusikaltėlio galvą.)
CHULIGANAS NR. 3: A-aš labai silpnas... Aš ne vienas jų... A-aš pasiduodu! (Sucypia ir iškelia rankas.)
DŽO: Paskambink jiems.
CHULIGANAS NR. 3: Paskambint? Kam?
DŽO: Policijai!
CHULIGANAS NR. 3: Ak, gerai!
Mergina mašinoje verkia.
Hantėlis TENDERIO rankoje kruvinas.
CHULIGANAS NR. 3: Ne... Ne... Ak... Aš vienas iš nusikaltėlių...
TENDERIS (apsivemia): “Blargh! ”

DŽO: Aš suvokiau, kad egzistuoja gąsdinantis skirtumas tarp realybės ir to, kuo tikėjau. Bet mane aplankė jausmas, kad yra kažkas, ką galiu dėl to padaryti. (Lauko kavinė: TENDERIS ir DŽIULIANA sėdi kartu.) Darbas tokioje pavojingoje atmosferoje, kaip tarpininkų sustiprinimo verslas... Negaliu tikėti, kad tai, ką darau, yra teisinga. Bet... Nenoriu užkrauti šios naštos tau. Nežinau, kaip išsireikšti, bet... (Ledukai Koka-Kolos stiklinėje sujuda.)
Klunk!
DŽIUALIANA: Ak... Suprantu. Tą ir pasakysiu savo PAPA.
DŽO: ... Atleisk.
DŽIULIANA: Tu niekada nesiklausai, kai nusprendi ko nors imtis. Žinojau tai nuo tada, kai pradėjom susitikinėti. Aš kantriai lauksiu... Todėl stenkis savo darbe.
DŽO: Bet...
DŽIULIANA: Viskas gerai, viskas gerai!
DŽO (sau): „Šūdas... Jausčiausi geriau, jeigu tiesiog supyktum ant manęs... (Siurbtelėja karštos kavos.) Kas per...? Ši kava – bjauri. “
DŽO: Džiuli, kava...
DŽIULIANAI iš akių rieda didelės ašaros, ji rankomis jas valo.
DŽO: Džiuli... Atleisk. Nenorėjau tavęs pravirkdyti...
DŽIULIANA: Bet... Aš jaudinuosi. (Veidas delnuose.) Jaučiuosi taip, lyg tu toltum nuo manęs, Džo, ir kad vieną dieną tu tiesiog išnyksi... Žinau, kad nerimauju per daug... Kad tau viskas bus gerai, Džo...
AGITATORIUS: Svarbiausias mūšis mums prieš akis! Kol mūsų armija rengiasi drąsiai stoti į kovą, kurioje privalome sunaikinti savo piktuosius priešus... 100 milijonų mūsų čia namų fronte privalome palaikyti juos, ir nebūti skūpūs savo pagalba...
DŽIULIANA: Nekenčiu viso... (Susitvardo.) Šio pasaulio...
DŽO: Reikalai... (TENDERIS atsistoja.) Tik gėrės.
DŽIULIANA: ... Tas tiesa...
AGITATORIUS: “Nes aiškiai mes neturime pasirinkimo, tik tokio, kuriame mes būsim kantrūs ir toliau kovosim... (Švilpia vėjas tarp pastatų.) Tol, kol mūsų šventas karas bus pergalingas!! ”

Skyrius 15. NETEISĖTAS PASISAVINIMAS

ANDŽELIKA sėdi virtuvėje ant medinės kėdės. Priešais ją nustebęs ŠIZO.
ŠIZO: Tu... (Juodaplaukis pasitaiso akinius.) Koks tavo vardas?
ANDŽELIKA: Andželika, savaime suprantama. (Sunertos ant stalo rankos.) Vis klausinėji manęs to paties.
ŠIZO: Kodėl... (Krenkšteli.) Tu čia?
ANDŽELIKA: Na, durys buvo neužrakintos, todėl pamaniau, kad užeisiu ir palauksiu. Be to, galvojau, kad greitai grįši. (Pasiremia plaštaka smakrą.) Nenorėjau budinti tavo merginos, todėl prisėdau čia.
ŠIZO: Nevaryk Dievo į medį.
ANDŽELIKA: O?
ŠIZO: Paklausiu vėl. (ŠIZO prisėda iš kitos pusės.) Kodėl tu čia?
ŠIZO įkiša ranką į kišenę ir sugriebia Koltą.
ANDŽELIKA: Na, imkim briedį už ragų... (Moteris šypteli.) Sakyk. Ar turi su savim ginklą?
Nustulbęs ŠIZO veidas. Žvilgsnis už ANDŽELIKOS, į pataluose gulinčią, pravira burna motiną.
ŠIZO (ramiai): ... Nežinau apie ką kalbi.
ANDŽELIKA: Anksčiau šį vakarą gavau pranešimą. (Atveria rankinuką.) Po šiandienos darbo dienos pabaigos, inspekcija pastebėjo, kad dingo vienas iš ginklų. (Atplėšia cigarečių pakelį.) Kilo šioks toks šurmulys. (Deda papirosą tarp raudonų lupų.) Tu juk nieko apie tai nežinotum. (Prisidega.) Ar ne?
ŠIZO: Nežinau... (ŠIZO vėl pasitaiso akinius.) Nieko apie tai nežinau...
Tap!
ANDŽELIKA (pažeria ant stalo keturias nuotraukas; jose visose ŠIZO): Šios nuotraukos yra iš mūsų ofiso apsaugos kameros. Ką pats manai? Esi vienintelis nuotraukose... Tuo laiku, kad dingo ginklas. (Primerktos akys.) Trumpai tariant, šautuvas turi būti pas tave, Šizo. Ar dabar žinai, kodėl aš čia?
ANDŽELIKA išpučia dūmą, kuris pasklinda po kambarį.
ŠIZO: Prašau, čia nerūkyk. Tai kenkia mano Motinos sveikatai.
Moteris užspaudžia cigaretę ir likusią dalį įsideda į pakelį.
ŠIZO: Ginklas... ČIA. (Iš kišenės ištraukia Koltą.) Bet... Ne aš... (Ginklą gniaužia tripiršte plaštaka vertikaliai.) Jį paėmiau. (Padeda ant stalo.)
Klank!
ANDŽELIKA: Ką... planavai su juo daryti?
ŠIZO: Keliais būdais... gali naudoti pistoletą, be to, kad reikia kažką pašalinti?
ANDŽELIKA: Pranešiu, kad ginklas buvo saugiai grąžintas. Bet nesuprask manęs klaidingai. Darau tai tik todėl, kad pati nesusitepčiau rankų, kadangi pati tave užverbavau. (Stojasi, ima Koltą.) Kol dar ne visiška naktis, norėčiau grįžti namo ir išsimiegoti. Taip pat, man reiktų pasiruošti rytojui.
Klank!
ANDŽELIKA paima ginklą.
ŠIZO: Ei. Pasakyk vieną dalyką.
ANDŽELIKA: Kas yra? Jau ketinu keliauti...
ŠIZO: Tu. Kodėl atėjai čia viena? Ar nebuvo galimybė... kad ginklą paėmiau tam, kad susitvarkyčiau su tavim?
Tyla.
ANDŽELIKA: Tikimybė buvo. Bet... Tu nebūtum to padaręs.
ŠIZO: Kodėl... Taip manai?
ANDŽELIKA: Juk sakiau šįryt tau ligoninėje, ar ne? Lengvai nuspėju, ką ketini daryti. Tu nebūtum bandęs manęs nužudyti.
ŠIZO: Rimtai?
ANDŽELIKA: Nori pabandyti dabar? Aš įteiksiu ginklą tau pati.
Dar viena tylos akimirka.
ŠIZO: Liaukis. Ne priešais mano Motiną.
ANDŽELIKA: Ką sakiau?
ŠIZO vėl pasitaiso akinius.

Vūūūūū~!
Pro atvirą langą į kambarį plūsta vėjo banga.
SNEIKO ŽMONA (siurbdama kambarį): Aš myliu tave. Aš myliu tave. Aš myliu tave.
SNEIKAS: Aš tokioj būsenoj jau nuo tada, kai sutikau Šizo. Žinau, kad jis nėra tiesiog paprastas Zebras... Bet tol, kol Zebras trinasi po mano teritoriją, privalau jį sumedžioti! (SNEIKAS sėdi ant dėžės.) Bet mano medžioklės plotas sujauktas... Ar tai taip pat jo darbas...? Taip... Reikalai pablogėjo tik tada, kai pasirodė jis. Bet palauk... Andželika davė mums tuos darbus. Niekad nesupratau, ką ta moteris mąsto.
SNEIKO ŽMONA: Aš myliu tave. Aš myliu tave. Aš myliu tave. (Tunk!) Aš myliu tave.
SNEIKAS: Užsikimšk. Kiek ilgai ketini tai kartoti?
SNEIKO ŽMONA: ... Aš myliu tave. Aš myliu tave. Aš myliu tave. Aš myliu tave. Aš myliu tave. Aš myliu tave.
SNEIKAS skersai žvilgteli į ją ir vožia į snukį. SNEIKO ŽMONA galva trenkiasi į sieną.
SNEIKAS: Klausyk... ZEBRE. (Spardo.) Kai liepiu sustoti, tu sustoji! Tu tik vienas mano įnagių! Tu nesi žmogus! Ar supranti, Kale!?
Pro duris įsiveržia kaimynas širdutėmis išmarginta pižama.
KAIMYNAS: Kas per velnias su šiuo triukšmu? Neverskit manęs iškviesti policiją!
SNEIKAS: ... Ką tik ką pasakei? (Žaliūkas atsisuka.) Ar ir tu maištausi prieš mane, Šunsnuki?

Titanų ofiso pastatas.
ANDŽELIKA: Jo žmona atsidūrė ligoninėje... O jos daktaras pranešė socialinės rūpybos departamentui.
BOSAS: Aišku.
ANDŽELIKA: Na, prisitatė ir policija, bet jie nieko negalėjo padaryti, kadangi tai buvo artimos aplinkos veikla. (ANDŽELIKA įsimeta į burną cigaretę.) Jis pasakė jiems, kad tai buvo meilužių kivirčas ir paleido juos su gėdingais žvilgsniais veiduose. (Įkvėpia dūmo.) Policija tik bandė padėti... Jie visada užimti, su pasauliu tokiu, koks jis yra.
BOSAS: Bet  kas nutiks su tais trim? Ar esi tikra, kad gali juos suvaldyti? (Plikis įkrenta į minkštą kėdę) Šizo neleistinai išsiėmė ginklą. Tenderis per priverstines atostogas beveik mirtinai sužalojo chuliganą... O dabar ši problema su Sneiku.
ANDŽELIKA: Bet negali paneigti, kad mūsų akcijos pakilo dėka jų pasiekimų. Sneikas pats vienas susidorojo net su trim incidentais per šias pastarąsias dienas...
BOSAS: ... Aišku. O kaip dėl jų trijų?
ANDŽELIKA: Jie pasirengę kitam sustiprinimui. Ak... Pažvelkit, kiek laiko...
BOSAS: ... Na, tikriausiai, kad viskas tuomet. Pažiūrėsiu, ką galiu padaryti dėl derybų su valdžia.
ANDŽELIKA: Mes jums skolingi, kaip visada. (ANDŽELIKA šypteli, primerkusi akis.) Jūsų ryšiai yra mūsų gelbėjimosi lynas, Bose.
BOSAS: ... Neabejotinai. (Plikis paima puodelį karštos kavos ir siurbteli.) Neužtenka žinoti savo stipriąsias puses. Reikia žinoti ir silpnąsias. Daugiau negu paprastai žmonės pakliūna į savo petardos skrydžio lauką. Todėl nepasikliauji žmonėmis šiame pavojingame versle, tu juos išnaudoji. (Apsiniaukęs veidas.) Jeigu ne... Bus per vėlu, kai pagaliau tai suvoksi. Ar supranti?
ANDŽELIKA: Heh. Heh. Labai išmintinga.

SNEIKAS (Kubelvagene): Jis nepasisamdė asmens sargybinių. Vienas iš taikinio draugų saugo jį vietoj jo. Raportas teigė, kad jis turi karinės patirties... Bet jis neturėtų būti problema. Heh. Heh. (Stebi žiūronais daugiaaukštį.) Jo kambarys turi atsarginį išėjimą. Taigi vienas iš mūsų eis per priekį ir jį išvilios. (Atsisuka į šalia sėdintį TENDERĮ.) Na, reikalai kaip visuomet... Bet ar jūs du ligoniai jau pasveikot?
DŽO: Man... (TENDERIS pasitempęs ir plaukais apkirptais ežiuku.) Viskas gerai.
SNEIKAS: ... Aišku. (SNEIKAS šypteli.) Ei, Šizo! Tu eisi. (Atsisuka į galinę sėdynę.) Mes palauksim lauke prie atsarginių durų.
ŠIZO (paniuręs trumpam patyli): Prašau... Netrukdyti manęs. (Visa ŠIZO figūra raibuliuoja lyg vanduo.) Aš dabar užsiėmęs.
SNEIKAS (mintyse): “Net tokioj būsenoj... Jis gali naudoti savo kamufliažą...? Bet jis rimtai nusilpęs. Šiek tiek ilgiau... Tik šiek tiek ilgiau. ”
Klik!
Atidaromos durelės.
SNEIKAS: Ei, Tenderi! Kur eini!?
DŽO: Eisiu aš. (Pasitaiso švarką.) Prašau, laukit lauke prie atsarginio išėjimo.
SNEIKAS: Kas, po velnių, tai nusprendė?
DŽO: Mano apmokymai jau baigėsi, ar ne? Todėl leisk ir man atlikti kelis sprendimus.
SNEIKAS: Heh! Ar aš kada nors sakiau, kad gali?
Tčak!
Koltas TENDERIO rankose, užtaisomas.
DŽO: Ak, taip, Sneikai. Girdėjau tavo žmona pateko į ligoninę.
SNEIKAS: ... (Iš įniršio išplėtęs akis.) Na, ir kas?
DŽO: Nieko. Tik sakau, kad girdėjau apie tai.
Vūūūūū~!
TENDERIS eina tolyn nuo mašinos.
SNEIKAS: Jėzau Kristau... Koks požiūris... (Kiša ranką link dėklo.) Nesuvirškinu jo. (Atsisuka į ŠIZO.) Ei, tu! Taip pat ruoškis!

TENDERIS lipa prišiukšlinta laiptine, lipa nešvariais laiptais.
DŽO (sau): “Sneikas neturėtų būti sustiprintojas. Jis rimtai netinka šiam darbui. Iš mūsų trijų, aš vienintelis... Kvalifikuotas pribaigti taikinį. ”
Tud! Klank! Cypt!
Pro šalį prarieda Strazdanotaveidė vienuolikmetė ant vienaračio. Ji dėvi beretę, basutes ir kelio apsaugas.
STRAZDANĖ: Ak! Vėl nukritau... O tiek nedaug trūko...
DŽO: Tu gyveni kažkur netoliese?
STRAZDANĖ (linkteli): Jo, va ten. (Rodo pirštu.) Aš treniruojuosi vienaračio varžyboms.
DŽO: Tau nereikėtų trintis aplinkui. Ką pasakysi apie lauką?
STRAZDANĖ: Kodėl!? Aš net neturiu pinigų saldainiams...!
DŽO: Imk. (Traukia banknotus iš piniginės.) Pasidalink jais su kitais vaikais, taip pat, gerai?
STRAZDANĖ: Oho...! (Laiko delnuose pora dešimčių dolerių ir keletą monetų.) Šiandien buvo pelninga diena. (Užlipa ant vienaračio ir pučia trimitą: PUUA-PUU-PUU-PUU-PUU-PU~! (TENDERIS užsikemša ausis.) PUU-PUU-PUUU-PUU~!
DŽO: Heh! (Laiko Koltą.)
DŽO (sau): “Laikas. (Pasitikrina laikrodį.) Štai ir vieta. (Prieina prie durų.) Viską atliksiu pats. Neleisiu Sneikui jų nužudyti. (Alsuoja.) Nes šis darbas – ne tik žmonių žudymas. Taip. Lik ramus. Šauk į spyną dukart... Ir tuomet pulk vidun. Nedvejok... ”
Klik!
Revolverio šūviai per duris iš vidaus pusės suvarpo medieną, kol TENDERIS krenta nugara atgal ant žemės.
Bang! Bang! Bang!

Skyrius 16. VIDINĖ KOVA (2)

TENDERIS greitai atsikelia ir šoka pro duris, kurios subyra į daugybę medienos skaidulų. Krenta ant šono, keliasi, nusitaiko į taikinį.
Klik!
Bang, bang, bang!
Sustiprintojas peršauna revolveristo širdį.

SNEIKAS: O! (Kultūristas atsisuka į pastatą, kurio vienas langas dūžta.)

TAIKINYS: Hyahhhh!! (Persigandęs žmogus bėga pro galines duris.)
DŽO: Šūdas! Jis pabėgs! (Prišoka prie lavono, prie kurio rankos iškritęs revolveris.) Šis – ne taikinys... (Prieina prie užpakalinio išėjimo, prie atsarginių laiptų. Pažiūri žemyn.) Sneiko ten nėra! Kas nutiko planui!? (Gniaužia turėklą.) Ne. ... Man nederėtų to sakyti... (Sugriebia rankom galvą.) Aš atliksiu tai pats. Kitaip nebus jokios prasmės!

SNEIKAS: Aš... (Mokytojas atlaisvina kaklaryšį.) Kepu. (Pažiūri į viršų.) Saulė... (Prieina prie šiukšlių krūvos. Pamato lietsargį.) Vis dar naudojamos būklės... (Paima.) Kaip išlaidu. (Išskleidžia.) Hahaha! (Pakelia virš savęs.) Visai nieko.
ŠIZO sudundėdamas atsišlieja į Kubelvageną.
SNEIKAS: Ką darai? Paskubėk ir nešk čia savo kailį! Laikas dirbti!
ŠIZO: Ž-žemė... (Virpančiom kojom.) Nukrisiu. Ji visa slydi...
SNEIKAS: Ar tau... (Išsiviepia.) Viskas gerai? (Dantys kaip iltys.) Žemė ne slydi. Tu tiesiog jautiesi apsinešęs. Paskubėk ir išsitrauk ginklą. Turim darbo.
ŠIZO: Ginklą?
Šūvis į mašinos stiklą, visai šalia ŠIZO. Juodaplaukis atsisuka į duženas.
ŠIZO: Ak, ne... Langas sudaužytas...
SNEIKAS: Pamiršk tai! Nesiblaškyk! (SNEIKAS su išskleistu parasoliu vienoje rankoje ir Koltu kitoje.) Įvertink situaciją! Mašinos, žinoma, gaila, bet dėl jos nesijaudink. (ŠIZO išsitiesia.) Kas nutiko!? Išsitrauk ginklą! Turim darbo!
ŠIZO: Ne aš... pavogiau ginklą.
Bang! Bang!
Kulkos šalia ŠIZO kojų.
SNEIKAS: Prakeikimas, tu rimtai mane užpisi. Jeigu kas nors pamatys mus... Jie pagalvos, kad tikrai bandau tave nudėti. (Iš kažkur atsklendžia sunki migla.) Man nerūpi tavo kliedėsiai. Bet mes visi žinom, kad tai tu paėmei ginklą. Ką ketinai nužudyti?
ŠIZO: Nužudyti? Kodėl aš norėčiau ką nors nužudyti? Tiesiog Vilkas paaiškino man... Apie vienintelį būdą, kaip atsikratyti savo būsenos. (ŠIZO ištiesia pirštą.) Susitvarkyk su Andželika... J-ji slypi už visko...
SNEIKAS: Hah! Norėjai nudėti Andželiką?! Tai būtų buvęs tikras spektaklis! Ji – kietas riešutėlis! Esi drąsesnis nei maniau!
ŠIZO: Bet ji permatė mane kiaurai. Ji tiksliai žino, ką ketinu daryti. Todėl... (Zvimbiantys elektros laidai.) Ir negalėjau to padaryti.
SNEIKAS: Kaip ir maniau. Ta moteris... tampo mūsų visų vadeles. Būtent ji įmetė tave į mano medžioklės plotus. Bet aš nenoriu su ja turėti jokių reikalų. Per daug rizikinga. Nors nesiskųsčiau, jeigu atsikratytum jos. TAIGI, EIK IR NUŽUDYK JĄ! TAI IŠSPRĘS VISKĄ! (SNEIKAS pavirsta VILKU.) NUŽUDĘS ANDŽELIKĄ, DINGSI IŠ MANO AKIRAČIO! JIE ĮMES TAVE ARBA Į KALĖJIMĄ, ARBA Į LIGONINĘ! HEH-HEH-HEH... IR MUDU ABU GALĖSIME GRĮŽTI Į NORMALŲ GYVENIMĄ!
ŠIZO (nustebęs): Vilke...
SNEIKAS (dar labiau nustebęs): Ką? Ką pasakei?
ŠIZO traukia ginklą greičiau negu bet koks vesterno ganslingeris.
SNEIKAS: Ką...?
Bang!
ŠIZO: Baik melavęs, Vilke!! Dar pamanyk, kad aš tavim pasitikėjau! Tu ir ta moteris! Jūs abu spendžiate man spąstus!
Tykš!
Kraujas ištrykšta iš Sneiko žando.
SNEIKAS: Oi, oi, oi, oi! (Susiėmęs už žaizdos.) ŠIZO!! (Rėkia ir abu šaudo vienas į kitą.)
Bang, bang, bang!
ŠIZO siluetas pranyksta.
SNEIKAS: Ahh! (Pakirsta koja, linguoja ir krenta ant kelių su kraujo čiurkšle.) Ughh! Argh!
ŠIZO: Pasakyk tiesą. Kodėl tu mane apgaudinėji, Vilke?
SNEIKAS: P-palauk! (Kraujuoja iš žando, kraujuoja iš kojos, bet sugeba atsikelti ant kojų.) Ei! Aš ne Vilkas! Pažiūrek atidžiau! Aš ne jis! (Sunkiai, sunkiai alsuoja.)
ŠIZO: Nebeleisiu tau manęs ilgiau apgaudinėti. Žinau, kad gali keisti savo formą.
SNEIKAS: Ne... Būtent todėl! Tu apsirinki! Tu... (SNEIKAS vėl iškelia Koltą.) Erzinantis Šunsnuki!! (Ir ištuština visą apkabą.)
Klik!
ŠIZO, kurio kūnas paskendęs dūmuose, pasirodo SNEIKUI už nugaros.
SNEIKAS: A-aš tik juokavau! (Iš siaubo perbalęs SNEIKO veidas.) Heh, heh! Pamiršk viską, ką sakiau!
ŠIZO (maniakiškai): Liepto galas. Supranti, ką turiu galvoje?
SNEIKAS: Aš tau sakau, kad mane supainiojai, Idiote! Aš ne jis!! Atverk akis! Baik kliedėti!!
ŠIZO: Supainiojau? Kliedėti? Ką? (ŠIZO nusitaiko į klūpantį SNEIKĄ.) Kodėl neatsakai man? Ar nėra taip, kad itin mėgsti kalbėti? Ar... tiesiog viską baigiam, ką?
SNEIKAS: N-n-n-nebaigiam! Pasakysiu tau viską, ką nori! T-t-tiesiog palauk minutėlę! Viską paaiškinsiu!
ŠIZO: Na?
SNEIKAS: Ne.. Tai yra... D-darbas... (Sumikčioja.) Būtent! Mes turime darbo, Šizo mažuti!
ŠIZO: Darbas? (Suirzęs.) Koks darbas?
SNEIKAS: Sustiprinimas! Tenderis juos išrūkys, o mes lauksim prie atsarginio išėjimo ir, taip sakant, nupjausim žolę... Uhh, jeigu supranti, ką turiu galvoje...
Už SNEIKO, iš skersgatvio, ant žemės drėbiasi TAIKINYS, numesdamas Pitoną. Abu pareigūnai atsisuka į jį.
TAIKINYS (sucypia, sudejuoja, šaukia): Yk! Vahhh! Vahhh!
ŠIZO: Kas jis?
SNEIKAS: ... Taikinys. Tenderis tikriausiai jį atviliojo čia. Mes turim juo pasirūpinti.
ŠIZO: Darbas... Pasirūpinti? Taikinys? ... Darbas... Darbas... (ŠIZO susimąsto.) Ką aš veikiu? Kai dirbu, ką? Kas, po paraliais, dedasi? Sneikai?
SNEIKAS: Taigi, žinai, kas aš!?
ŠIZO: Negaliu sukaupti minčių. Nežinau, ką darau. (Panarina galvą į delnus.) Leiskit man truputį apie viską pagalvoti. (ŠIZO nušliurina į šoną.)
SNEIKUI iš nosies bėga snarglys, iš burnos – seilės, iš žando ir kojos - kraujas; jis atsišlieja į pastato sieną.
SNEIKAS: Ech... Per daug pavojinga. (Atsidūsta.) Šizo – tikras monstras. Ar man net verta bandyti jį sumedžioti...?
TAIKINYS: Umm... Ar jūs sustiprintojas?
SNEIKAS: Ką? Tu vis dar čia? (Cigaretė burnoj.) Šiandien nesijaučiu atliekąs jokio sustiprinimo. (Prisidega.) Be to, man baigėsi kulkos. (Įkvėpia.) Dink iš mano akių.
TAIKINYS: Ak... Labai ačiū!! (Suneria rankas tarsi melsdamasis.) Aš prisiminsiu jūsų kilnumą visą likusį savo gyvenimą!! Labai, labai ačiū!!
SNEIKAS: Ką tu vis dar čia darai? Nori mirti?!
TAIKINYS: AČIŪ!
ŠIZO lengvai tranko galvą į sieną.
SNEIKAS: Šūdas. Jaučiuosi supistai.
Bang!
TAIKINYS pakirstas krenta.
SNEIKAS: Ką? (Atsisuka į TAIKINĮ.)
Ant skardinės užlipdamas TENDERIS prieina prie TAIKINIO.
DŽO: Ar iš tikrųjų manei galįs pabėgti, Larsonai?
TENDERIS nusitaiko į ant žemės kaip kirminą besivoliojantį žmogų. BANG! Šūvis į galvą. BANG-BANG!! Dar du šūviai į galvą.
SNEIKAS: ...
DŽO (įsideda ginklą į laikiklį): Viskas baigta. (Prieina prie mentoriaus.)
SNEIKAS: Pats matau.
DŽO: ... Kas su krauju?
SNEIKAS: Nieko.
DŽO: Ką jūs darėt? Kodėl nesilaikėt plano!?
ŠIZO sėdi, susirietęs į kamuoliuką.
Vėjas papučia ir nuneša atvertą skėtį.
SNEIKAS: Niekas šiam pasauly... (Skėtis atsimuša į TAIKINIO lavoną, po to kruvinas nuskrieja toliau.) Neina iš natų.

Skyrius 17. PROCESAVIMAS

Strazdanota mergaitė su vienaračiu ir čiulpianti žalią, kriaušių skonio ledinuką.
TENDERIS, sėdintis ant suoliuko ir prisidegantis cigaretę.
STRAZDANĖ: Ei! (Kreipiasi į TENDERĮ.) Ar nesusižeidei?
DŽO: ... Tu ta mergaitė iš anksčiau... (TENDERIS atsako.) Tik pora įbrėžimų.
STRAZDANĖ: Hmm? (Prisėda šalia.) Taigi, tas kūnas, kurį jie išvežė mašina... (Atsisuka veidu į Sustiprintoją.) Buvo žmogus iš buto 402?
DŽO: ... Taip. Iš kur žinai?
STRAZDANĖ: Iš pradžių, pamaniau, kad tai tu... (Ji lyžtėli ledinuką, kuris jau smarkiai aptirpęs.) Bet tuomet pamačiau tave čia.
DŽO: ...
STRAZDANĖ: Jis... davė man kišenpinigių... (Procesavimo komanda fotografuoja TAIKINIO lavoną ant šaligatvio.) Ir paprašė manęs... Kad sutrimituočiau, jeigu kas nors ateitų. (Ji pakelia trimitą kita ranka.) Jis sakė, kad jo gyvybei gresia pavojus... Nes žmogžudys ateina jo pasiimti. (Šyptėli.) Ir kadangi tu taip pat davei man pinigų... Šiandien neblogai pasipelniau.
Tyla.
DŽO: Aišku. (TENDERIS ramiai užplėšia dūmo.)
STRAZDANĖ: Ei. Ar tu... rimtai žmogžudys?
DŽO: Aš... Niekada... Nelaikiau savęs žmogžudžiu.
Migla baigė išsisklaidyti.

Pro langą į kambarį skverbiasi saulės šviesa. Ant peleninės rūksta neužgesinta cigaretė.
PAVADUOTOJAS (stovintis šalia sėdinčio BOSO): Ką, Jėzau Kristau, jūs abu bandėt padaryti?! Kaip man reikės visa tai paaiškinti procesavimo departamentui!? Ar man reikės jiems pasakyti, kad tu ir Šizo bandėt užmušti vienas kitą?! (SNEIKAS, su pleistru ant dešinio žando, pučia karštą kavą.) Sneikai! Ar klausaisi manęs!? Ei!!
SNEIKAS: Ką? Mes tik žaidėm. Ar ne, Šizo bičiuli?
PAVADUOTOJAS: Daugelis iš rezidentų matė tave... Nusitaikiusį ginklu į Šizo ir su juo besikalbant! Šizo! Nejaugi neturi nieko, ką norėtum pasakyti?! Jeigu nenori sakyti to čia, galim eiti į kitą kambarį!
SNEIKAS: Ei! Ei! Baikit elgtis su juo, kaip su auka! Tai aš buvau sužeistas! Aš patyriau fizinę žalą!
PAVADUOTOJAS: Tu užsikemši!!
ŠIZO: Aš neturiu... Ką pasakyti. (Visi kambaryje esantys vyrai suklusta tyloje.) Net jeigu ir paaiškinčiau... Nė vienas iš jūsų nesuprastų. Be to, jūs tiesiog sprendžiat apie knygą iš jos viršelio. Nesąmonė tikėtis, kad žmonės atsakys teigiamai, kai laikotės tokios pozicijos. (ŠIZO pakyla iš kėdės.) Na... (Pasitaisio smilium akinius.) Aš taip kartais manau.
PAVADUOTOJAS: Ką turi galvoje, “kartais”?
TENDERIS užsidengia veidą plaštaka, SNEIKAS (“PFFT! ”) išspjauna kavos gurgšnį lauk ir ima (“HAHAHAHA! ”) skardžiai juoktis.
PAVADUOTOJAS: Ei! Šizo! (Juodaplaukis atveria duris.) Kur manai einąs!? Aš dar nebaigiau kalbos su tavimi! (Išeina.)

Ding!
Atsidaro liftas, vedantis į didelę atvirą salę: ten ANDŽELIKA, nešanti knygų krūvą.
ANDŽELIKA: Šizo. (ANDŽELIKA lipa per slenkstį ir kreipiasi į laiptais žemyn lipantį Sustiprintoją.) Jau baigei kalbėt su Bosu? Taip greitai?
ŠIZO: ... Šiandien jau viskas.
ANDŽELIKA: Aišku.
ŠIZO: Kodėl ten nebuvo tavęs? Jeigu būčiau atleistas, tai atsilieptų tavo reputacijai kaip verbuotojai. Ar tai tavęs netrikdė?
Tyla. ANDŽELIKA šypso į grindis.
ŠIZO: ...? Kodėl nieko nesakai?
ANDŽELIKA: Nieko... Tiesiog atrodo, kad esi gan nusiminęs, kad manęs ten nebuvo. Aš neprivalau stebėti viską, ką darai, suprask. Nenoriu, kad per daug kliautumeisi manimi. Trumpai... (ANDŽELIKA lipa laiptais pro ŠIZO.) Turėjau ir taip ką veikti. (Atsisuka profiliu.) Neleisk tai trikdyti tavęs, gerai?
ŠIZO lieka vienas plačioje salėje.

Ligoninės pastatas.
DAKTARAS: Šitai... Gražiai sukurpta, ar ne? (DAKTARAS ir ŠIZO sėdi vienas priešais kitą; DAKTARAS laiko du – bevardžio ir mažylio – plastikinius pirštus.) Iš latekso. Visai kaip tikras dalykas. Ei, Miranda! (DAKTARAS kreipiasi į šalia stovinčią MED. SESUTĘ.) Priklijuok jam šitai. Bus gera praktika. Heh-heh-heh...
MED. SESUTĖ  (išrausta): ...
DAKTARAS: Ak, tiesa, girdėjau, kad esi... Sustiprintojas?
MED. SESUTĖ tvirtina protezą.
ŠIZO: Na, ir kas?
DAKTARAS: Tuomet, tu iš tikro vienas jų!! Heh-heh-heh! Neįtikėtina! Jėga! I-ir susižalojai ranką darbo metu?! Kaip tai nutiko? Hmm? Hmm? Hmm? (DAKTARUI iš burnos pasipila seilės.) Pasakyk man! Juk ne nuo ginklo, ar ne?! Ak, turbūt neleista kalbėti apie tai? Hmm, tai tikrai neįprastas darbas, ar ne!? Fenomenalu!
MED. SESUTĖ seksualiai susijaudinusi krenta ant žemės.
DAKTARAS: Ak.... Ji vėl apalpo! Miranda visuomet tai daro... Man reikia jai suleisti injekciją, kai tai nutinka... (DAKTARAS ima ją nurenginėti.) Heh-heh-heh! Tikriausiai, kad šiandienai bus viskas, ar ne? (DAKTARAS išlydi ŠIZO pro duris.) Paklausysiu tavo istorijos kitą sykį. Turėtų būti įdomu...
Klik!
Užsidaro durys. Ant rankenos užrašas: “Netrukdyti”.

ŠIZO (einantis pro paradines duris): Ką... Man daryti? Su visu šituo reikalu? (Juodaplaukis pasižiūri į kairę ranką: be imitacinio rando, ranka atrodo kaip buvus.)

ŠIZO sėdi vienas kavinėje Taim Skvere. Žvelgia pro langą į dangoraižius. Kažkur tolumoje sukrankia juodvarnis. Kar!
Prieina PADAVĖJA su karštu indu.
PADAVĖJA (nedrąsiai): Ar norėtumėte dar kavos?
ŠIZO: ... Aš kai ko laukiu... Jūs jos nematėte, ar ne?
PADAVĖJA: ... Tikrai nežinau.
ŠIZO (sau): “Aš ją aiškiai jaučiu. Ji kažkur šalia... ”
VILKAS (padavėjos rūbuose): KĄ TU DARAI?! KODĖL TU LŪKURIUOJI ČIA KAIP IDIOTAS!? JI NEATEIS! KAIP JI GALI PASITIKĖTI TAVIMI! TU IŠDAVIKE!
ŠIZO (nustebęs): A-apie ką tu kalbi!?
PADAVĖJA: Ką? Ne... Ar norėtumėte dar kavos...?
ŠIZO garsiai atsistumia kėdę, pakyla ir greitai nužingsniuoja išėjimo link.
ŠIZO (sau): “Anksčiau tai niekada nenutikdavo. Kas per velnias...? Ar ji taip pat bando mane pribaigti...? ”

ŠIZO apartamentai.
TELEVIZORIUS (moteriškas balsas): “Turiu dar 3 kitus meilužius be savo vyro... Vėliau, pradėjau vaikščioti į kabaretus be savo vyro žinios. ” (ŠIZO įeina į kambarį, kur prie stalo BAMBI lupa obuolio žievelę.)
TELEVIZORIUS (vyriškas balsas): “Po reklamos žiūrėkite, kaip jos meilužiai pasirodo ir apverčia studiją aukštyn kojom!! ”
TELEVIZORIUS (moteriškas balsas): “Kąąą!?!!? ”
BAMBI (atsisuka į ŠIZO): Ei, ar parnešei maisto? Aš dar nieko nevalgiau...
ŠIZO: Ne, aš buvau per daug užsiėmęs.
BAMBI: Kąąą!?!!? Aš mirsiu iš bado! Kodėl nieko nenupirkai?!
ŠIZO: Tyliau. (Kabina striukę.) Motin miega.
BAMBI: Žinai, kad nekenčiu maisto gaminimo! (Trenkia delnu į stalą.) Kodėl tu toks nejautrus?! NORS AŠ PASITIKĖJAU TAVIMI IR LAUKIAU... TU IŠDAVIKE!!
ŠIZO: Ką... (ŠIZO atsisuka veidu.) Ką tik pasakei?
BAMBI: Ką? Na... (BAMBI papučia lūpas.) Umm... Vakarienė...
ŠIZO: Kad aš tave išdaviau?! Ar tu ką tik suabejojai manim?
BAMBI: A–... (Merginą išpila prakaitas.) Apie ką tu kalbi?
ŠIZO paima virtuvinį peilį nuo stalo.
BAMBI (sucypia): Yk! Man daugiau nereikia vakarienės! A-a-a-aš užkandžiavau! Todėl man nereikia vakarienės! (BAMBI laiko rankas ant krūtinės.) Geriau pagalvojus, aš pilna! (Jos pilvas garsiai suurzgia.)
ŠIZO: Tu pavojinga... Pajutau tavo priešiškumą, nors ir turėtume būti draugai... (BAMBI dreba kaip smilga vėjyje.) Tu visai šalia manęs... Bet aš nežinau, kur esi.
BAMBI: N-nusiramink, Šizo. (Išsigandusi šypso.) Aš eisiu padaryti vakarienės...
ŠIZO: O... Ką pasakytum apie troškinį?
Juodaplaukis su peiliu rankoje pažiūri į šone esantį veidrodį: ten jis, tik jo veidas kaip gysloto demono ir dantys kaip krokodilo. ŠIZO užsimoja.
BAMBI: ŠIZO!!!
Dūžtančio stiklo garsas. BAMBI nusisuka nuo pabirusių šukių ir krenta ant kelių.
BAMBI: Šizo...
ŠIZO: Prakeikimas... (Kraujas teka vaikino kumščiu.)

Ekstra skyrius. BOSO KĄSNIS

Mandarinas raukšlėtoje rankoje.
BOSAS: Ar aš galiu... (Senis pažiūri į vaisių.) Suvalgyt šitą apelsiną?
ANDŽELIKA (tarškindama kompiuterio klaviatūra): ... Manęs neklausk. (Ji užplėšia dūmo.)
BOSAS: Argi tai ne tavo apelsinas?
Klak. Klak. ...
ANDŽELIKA: Mano.
PLIKIS (po tylos minutės): Nedaeina.

Skyrius 18. BANKROTAS

BAMBI: PASITRAUK NUO MANĘS!!!
ŠIZO: Kas ne taip?
BAMBI: NEGALIU TO PAKĘSTI ILGIAU!!
BAMBI bėga apsiašarojus iš kambario.
ŠIZO: Bambi! Kur eini? Ba... (ŠIZO gauna į pakaušį iš kočėlo. Jam iš rankų krenta peilis.)
Klink!
MOTINA: Tu demone! Tu apgavai mane!
ŠIZO: Motin...
MOTINA: GYAAAAAA!! (Vėl užsimoja, bet Juodaplaukis pagauna įnagį.) AHHH!
ŠIZO: Na. Na. Nusiramink, Motin.
MOTINA: Tu... (Trykšta ašaros.) Nužudei jį! Tu nužudei jį!! Grąžink jį man!! Tu demone!!
ŠIZO: Kiek kartų kartosi tai, Motin? Tėvas paliko mus. (MOTINA, įsikibus į sūnaus atlapus.) Jis paliko mus, kad galėtų gyventi su kita moterim. Jis mus apleido. Kodėl nesupranti to? Tai Bambi kaltė... Ji pažadino tave savo rėkimu.

BAMBI: Aš niekada negrįšiu... (BAMBI sėdi lauke sužvarbusi ant suoliuko, kurį apšviečia oranžinis žibinto debesėlis.) Į tą beprotnamį...

MED. SESUTĖ NR. 2: Kągi... Nusimaukite apatinius ir išsitraukite penį. (STANFORDAS stovi apatiniuose su būriu vyrų ir žvelgia į merginą, kuri laiko dokumentus rankose, be emocijų.) Paskubėkit! Už jūsų laukia eilė! Nereikia drovėris, Eržile!

Po apžiūros STANFORDAS apsirengia ir patraukia išėjimo link.
MED. SESUTĖ NR. 2: Ar žmonės, kurie atlieka šlapimo testą, gali nustoti naudoję indelius iš kasos aparato...
STANIS (prisidegdamas cigaretę): Taigi, užsirašau kitą mėnesį...

Medinis pastatas. Užrašas: „MORO TEKSTILĖ“
VIRŠININKAS: Na, mūsų kompanija, vienaip ar kitaip, bankrutuoja. (Stalas, nuklotas dėžėmis.) Ir niekas ten nesamdys buvusio kalinio, kaip tu, šiais laikas. Tave užverbuos anksčiau ar vėliau. Bet jeigu pasisiūlysi, jie elgsis su tavim geriau. Jie ir jų kvaila militaristinė prokūracija... Nepaisant to, kad mūsų kompanija gamina puikias pirštines armijai... Jie norėjo įsigyti jas pigiau iš vieno iš mūsų šeimyninio padalinio. Mes... (Atsilošia kėdėje.) Laimėsim šį karą.
STANIS: Nesirūpink, Bose. Aš neplanuoju mirti...

Centrinis parkas. STANFORDAS sėdi ant suoliuko.
Tin-di-lin-di-lin!
Išsitraukia mobilųjį.
Byp!
KARLI: Tema: „Valio! (^o^) “ SMS: „Čia Karlita! Ar norėtum susitikt kada nors? Mes susirašinėjam jau daugiau negu metus, ar ne?! “
STANIS: SMS: „Pamiršk tai. Ketinu prisijungti prie armijos, kadangi mano kompanija bankrutavo. Supranti? “
KARLI: SMS: „Ką? Kodėl armiją? Dabar mes nebesusitiksim... Ar tai dėl to, kad nužudei tą vyruką? “
STANIS: SMS: „Ne, ne tai. Tiesiog toks mano pasirinkimas. “
KARLI: SMS: „Na, tuomet kodėl nesusitikus? “
STANIS: SMS: „Dabar neturiu laiko. Ir tikriausiai, kad neturėsiu laiko ateity... “
STANIS: Ir siųsti...
Sending E-mail.
Byp!
E-mail Received.
KARLI: Tema: „Jokios temos“. SMS: „Ištižėlis (-_-;;)!! Kodėl nepabandžius būti atviram su savim? Na, manęs laukia darbas. Pasikalbėsim vėliau. “
STANIS: Ištižėlis, hm...
VILIS: Ei, ei! K-kaš per ištįšęs veidaš? (Treninguotas, žvairaakis, kreivadantis vyrukas kreipiasi į STANFORDĄ.) B-b-baik liūdėti!
STANIS: Vili...
VILIS: Heh, heh! Atleišk, kad prireikė laukti!

Dalį mėnulio dengė debesys.
Mažas, jaukus restoranėlis.
VILIS: Meš švenčiam Štanio Štanfordo pašitraukimą į karo frontą! V-vienaš, du, tryš! VALIO!! Valiooo! Liooo~...
STANIS: Liaukis, trugdai kitiems žmonėms.
VILIS (alum bėgančių smakru): K-kvaily! Tu net nežinai, ar išgyvenši. Kvaily! (Apsiglėbia STANFORDĄ iš nugaros.) T-tu grynaš kvailyš! Heh, heh, heh! Kodėl nešušitikai su Karli? Tieša, ką ji sakė. Tu tiešiog idiotaš, kuriš neigia savo jaušmuš!
STANIS: Aš neneigiau jausmų, kai nudėjau tą vyruką... (sau) „Nenoriu grįžti į tą būseną. “
VILIS: E-ei, panele! Džino šu toniku, prašau!
PADAVĖJA NR. 2: Tuojau...
STANIS (sau): „Geriau nesusitikti su ja... Nenoriu, kad mano gyvenimas subliūkštų. Armija bus visai, kaip mano kompanija... Būsiu tik sraigtas mašinoje. Viskas bus gerai... Aš vis dar būsiu sveiko proto. “

VILIS: T-tu tikraš kvailyš!
STANIS (nešdamas ant peties Vilį): Padauginai, kaip visad.
VILIS: K-k-ką pašakei? V-v-viši šaipoši manęš! A-a-aš ne kvailaš! Mano plaukai natūraliai tokie pašišiaušę... (Tempia laiptais.) K-kodėl viši su manim taip elgiaš?
STANIS: Ei, nepraskysk ant manęs!
VILIS: Štani! (Ašaroja išsišiojęs.) Neik į karą! Nepalik manęš vieno!
STANIS: Ei, nagi. Mes beveik vietoj...
VILIS: Vahhhh!
STANIS: -! (Pamato į jo buto duris atsirėmusią moterį, kuri geria šiaudeliu pieną iš mažo kartonėlio.)
ANDŽELIKA: O, sveikas sugrįžęs... (ANDŽELIKA meiliai šyptėli.) Stani Stanfordai! (Tyla abiejų vyrų veidose.) Ar negalėtumėt skirti man... (Keliasi ant kojų.) Porą minučių?
VILIS: Heh, heh, heh... Atrodo, kad būšiu kliūtiš... Tai aš jau eišiu...
STANIS: Idiote... Viskas visai ne taip.. (VILIS lipa laiptais žemyn.) EI! PALAUK!
VILIS: Viškas gerai... Viškas gerai...

Jeigu praeitumėt pro „Arbata ir Pyragaitis“ kavinę ir pažvelgtumėte pro langą, pamatytumėte kalbančią Raudonplaukę, kuri deda geltoną aplankalą ant stalo, prieš prisidengančią cigaretę.
VŪŪŪŪŪ~!
ANDŽELIKA: Taigi, ar turite klausimų... (Ledinis STANFORDO žvilgsnis.) Dėl pasiruošimo sustiprinimui...
STANIS: ... Aš greitai stosiu į kariuomenę...
ANDŽELIKA: Taip, mes esame informuoti. Dėl to nereikia nerimauti.
STANIS: Iš kur... Jūs žinot?
ANDŽELIKA: Mes turime platų žvalgybos tinklą tam, kad sustiprinimas eitų sklandžiai. Tai svarbus faktorius, siekiant gauti mūsų klientų pasitikėjimą. (Siurbtėli kavos.) Kadangi turite dar 2 savaites iki jūsų pasitraukimo į kariuomenę, Stani... Net neabejokite, kad sustiprinimas įvyks per tą laiką. Jeigu daugiau nebeturite klausimų... (Stojasi.) Ketinu keliauti...
STANIS: Kerštas... Šiuo karo laiku... Jūs niekam nepadedat... Niekam nedarote gero...
ANDŽELIKA: Jeigu norite judėti į priekį... (ANDŽELIKA moja ranka.) Turėtumėte bent jau... Susitvarkyti ankstesnius reikalus.

ŠIZO guli ant lovos ir spokso į šviestuvą.
ŠIZO (sau): “Motinai blogai. Ką man daryti? ” (TU... NUŽUDEI JĮ!) “Nors Tėvas ir paliko mus... Aš nekenčiau jo... Nes jis gėrė... Ir mušė Motiną. Aš vis dar aiškiai prisimenu. Diena, kai Tėvas pametė mus abu. ” (ŠIZO, keliantis kočėlą, trenkiantis TĖVUI, kuris užsipuolęs MOTINĄ, per pakaušį.) “Atsimenu. ”
Tud!
ŠIZO (pašoka iš lovos): Ne. Tai ne mano atmintis. Mane apgavo. Tai ne mano atmintis. Tai ne aš. Tai tik dar viena haliucinacija, ar ne...? Kodėl niekas neatsako man!? Argi visada neatsakydavot man?!
MOTINOS iš siaubo perkreiptas veidas, TĖVO kūnas su pasruvusiu pakaušiu ant baltai juodų plytelių.
ŠIZO (susirietęs į kamuoliuką ant grindų): Kas nors... Prašau, atsakykyt! KAS NORS...
BAMBI: Viskas... tavo galvoje. (ŠIZO pakelia galvą.) Tai tik dar vienas kliediesys, kurį susapnavai, Šizo. Todėl nebijok.
ŠIZO: Bambi...
BAMBI: Argi aš neturėjau atsakyti tau!? Argi negaliu paklausti to, nors čia ir negyvenu, nors mes ir nesam draugai?!
ŠIZO (nukreipęs akis į šoną): Taigi, ar man tikrai haliucinacijos? Bambi?
BAMBI: Taip.
ŠIZO: ... Aišku.
BAMBI: Šizo... Aš nežinau, ar galiu pasikliauti tavimi.
ŠIZO (lyg ką tik pabudęs): ...! Bambi! Kodėl tu čia? Argi tu neišėjai?!
BAMBI: Kodėl?
ŠIZO: Na?
Mergina ima žliumbti.
BAMBI (trinasi nuo ašarų akis): Aš neturiu, kur daugiau eiti...!!
ŠIZO: TIkriausiai, kad gali pasilikti. Aš rimtai tavęs nesuprantu.
Naktis apgaubė miestą ir jo dangoraižius.
2017-05-19 01:34
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 1 Kas ir kaip?
 
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą