Sekmadienis. Impuls. Pilaitė

9: 37 Lengvam apšilimui ji kaip tyčia pasirinko bėgimo takelį. Kaip visada - įkvėpė pilnus plaučius oro, truputį virpėdama, lyg bristų į ledinį vandenį, įsitempusiomis kojomis atsistojo ant rupios gumos ir pradėjo lėtai žingsniuoti. Štai taip. Po truputį. Šiandien apsiribosiu vidutiniu greičiu. Lygiai penkioliką minučių. Ir tik tada pasidovanosiu pratimų su svareliais seriją. Lango atspindy ji matė tvirtą, su kažkokia višta užsiėmusio, trenerio nugarą. Tikiuosi šiandien vėl pajusiu tą aštriu trenerio žvilgsnio peiliu vertinamo, lupamo, su pasimėgavimu skanaujamo pūkuoto persiko jausmą. Ramiai, mergyt, ramiai – per daug jaudiniesi, štai net gyvaplaukiai pašiurpo nuo tų minčių. Norėdama prasiblaškyti ir sureguliuoti kvėpavimo ritmą stropiai takeliu žingsniuojanti Laura pabandė praskenuoti artimą aplinką. Už lango žliugsėjo ankstyvo sekmadienio balos. Nulis mašinų. Nulis įprastinių Pilaitės budulių ant pilko šaligatvio. Laura mintyse iššsišiepė savo šlykščiausia šypsenėle – atrodo, rudeninio pragaro sezonas gimtajame rajonėlyje įsibėgėjo visu smarkumu. Ir pagaliau mano mintys išmoko tapti kūnų – šią naktį būsiu išžudžiusi visus Pilaitės mikrobus. Taigi, likom tik aš ir treneris. Mudu ir, deja, tos dvi vištos, besikuičiančios sekmadieninėje Impulso iliuminacijoje.

9: 42 Atplėšusi savo asfalto pilkumo akis, tarp kitko - įrėmintas tankiausiomis ir sveikiausiomis visoje Pilaitės gimnazijoje blakstienomis, nuo purvino vaizdo už lango, Laura pradėjo slapčia stebėti šalia takeliu tursenančią moterį. Įprastinė merginos nuotaikos kreivė akimirksniu krito žemyn. Ta boba buvo pritrenkianti, tokia visa standi ir laiba, papai kaip du guminiai kamuoliukai taisyklingai styrojo į šalis ir nė krust. Ir kas svarbiausia – anoji pasirinko šoninį bėgimo takelį. Lyg norėdama kuo toliau atsidurti nuo jos, Lauros, kaiminystės. Tai vis tik yra tas kvapas. Aš vis dar smirdžiu likučiais to kvapo. Dvokiu nenugramdomomis, neatšveičiamomis, kvepalais neužmušamomis dūlančio, sergančio, susiraukšlėjusio babcės kūno gleivėmis. Pabaisa ta. Niekada to tvaiko neatsikratysiu? Laura nemačiomis palenkė nosytę arčiau savo ritmingo žingsniavimo takeliu sušildytos odos. Nu gi ne – iš krūtų tarpelio tvokstelėjo įprastinis citrusinių vaisių ir baltųjų, karališkų lelijų kvapas. Ledinės Meilės flakonas eina į pabaigą.

9: 47 Nusiraminimui ji vėl pakėlė akis į už sporto klubo lango plytinčią švininę pilkumą. Neįtikėtina - per keletą minučių priešais tysančios gatvės šaligatvis pasipuošė net keliais praeiviais. Tos kelios mėlynos nosys jau traukia link Maksimos – gesins degančias šachtas. Pilnas rajonas šlykštynių, viepėsi dar vienai kreivai šypsenėlei putlios Lauros lūpytės. Tik staiga kūnas, dar anksčiau už mintį, sureagavo į kažko tai pernelyg ilgai prie šviesoforo trypčiojančios menkutės žmogystos siluetą. Kad dar geriau įsižiūrėtų Laura nejučiom paspartino žingsniavimo tempą. Nu akurat. Jopšik mat – prie šviesoforo mindžiukavo jos nuosava babcė. Ta pati, kurią ji dar miegančią paliko užrakintą bute prieš gerą pusvalandį. Tikrai babcė – šventinę striukę užsimetusi ant to savo nušiurusio žydro chalato. Su slidžiom naminėm šlepetėm. Tik šviečia iš tolo tos jos amžinos raudonos, vilnonės, nusmukusios kojinės. Skylė ant kulno. Vakar trumpam grįžus į protą silpnu balsiuku prašė užlopyti tą skylę. Šalta. Motina šį kartą, sužinojusi, kad vėl nesužiūrėjau babcės, tikrai nustos piniginęs perlaidas siųsti. Bliat.

9: 52 Bėgimo takelis sulėtėjo. Galiausiai visai sustojo. Tuo tarpu Laura žvilgsniu bandė nusviesti babcę tolyn nuo šviesoforo. Rankos mėšlungiškai įsitvėrusios treniruoklio atramos akimirksniu išprakaitavo. Galvoje daužėsi mintis – reikia bėgti. Gelbėti babcę reikia. Staiga, matyt neapsikentęs neryžtingai prie šviesoforo mindžiukuojančios žmogystos, iš kartu su bendru mašinų srautu vėl nepajudėjusio juodo miesto tipo džipo išlipo kažkoks pagyvenęs bičas. Priėjęs prie babcės pasilenkė prie jos veido. Kalba kažką. Atsargiai ima už parankės ir vedasi kažkur. Ne, vedasi į mašiną. Įsodina babcę pas save į džpą. Nuvažiuoja. Oj tu bliat. Laura žvilgsniu pradeda klajoti po Impuls salytę. Įsikerta į vis dar į ją nugara stovinčio trenerio sodriai įdegusį sprandą. Tas, lyg pajutęs Lauros žvilgsnį, atsisuka. Draugiškai nusišypso. Gestu parodo į lentynėlėje sukrautų svarelių pusę. Vatinėmis kojomis nulipusi nuo bėgimo takelio Laura pajuda trenerio ir svarelių link.

Ir tas akimirksnis tęsiasi šimtmetį.