Rašyk
Eilės (77011)
Fantastika (2252)
Esė (1533)
Proza (10774)
Vaikams (2619)
Slam (65)
English (1186)
Po polsku (333)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 3 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter







„Tas, kuris kariauja su monstrais, turėtų saugotis, kad pats netaptų monstru. Ir jeigu žvelgi pakankamai ilgai į bedugnę, bedugnė žvelgia atgal į tave. “ – Frydrichas Nyčė

Skyrius 7. VERSLUMAS

ANDŽELIKA: Taigi, atsimeni? (ANDŽELIKA, stovinti tarp žolių ir trinanti rankas.) Šizo.
ŠIZO: Aš šiek tiek... Nusivylęs. (ŠIZO ant pravažinėto takelio žvelgia į ją iš aukšto.) Aš patyriau tiek vargo... Bet tai pasirodo tik paprastas reikalas.
ANDŽELIKA: Suprask, tai buvo gan rimta jaunai merginai. Na, bent tada jautėsi, kad taip buvo.
ŠIZO: Tai manęs nedomina. (Dūzgiantys elektros stulpai.) Kaip tai susiję su manimi? Aš neturiu laiko šitaip kištis į kitų žmonių gyvenimus.
ANDŽELIKA: Tu juk suaugęs, ar ne? (ANDŽELIKA susilygina ir praeina pro ŠIZO.) Ką tu manai apie tai, man nerūpi. Aš taip pat nekenčiu kištis į kitų žmonių gyvenimus.
ŠIZO: Dar vienas dalykas... Kurio noriu paklausti.
ANDŽELIKA (atsisuka profiliu): Ko?
ŠIZO: Kodėl tu pasirinkai mane? Toks jausmas, kad tai nebuvo griežtai darbas.
ANDŽELIKA: Heh-heh... Tu... (ANDŽELIKA pažvelgia į ŠIZO.) Toks pat kaip... Aš.
ŠIZO: Kaip tu? Aš?
ANDŽELIKA: Taip aš maniau... Pirmą kartą, kai sutikau tave. Tokia buvo mano intuicija.

Moteris su mėlynu sportišku kostiumėliu ir akiniais sėdi raudoname fotelyje ir skaito knygą; šalia vazonas su gėlėmis, ant sienos diplomai, prie kojų didelis rudas šuo. Moteris pažiūri jums į akis.
PRANEŠĖJA: „Ar jūs visi turite, ką nors, kas yra jūsų ramstis, kai esate nuliūdęs ar kenčiate? (PRANEŠĖJA nusiima akinius tarsi be jų kuo puikiausiai matytų.) Kiekvienas žmogus gimsta... (Rodomas vėžimėlis su kūdikiu; maža mergaitė, tampanti gumytę; du vyrai, spaudžiantys vienas kitam ranką; vaikinas su mergina, besibučiuojantys; jauna šeima, susikabinusi už rankų.) Su teise gyventi ir siekti laimės! Bet jeigu... (Dūžtantis stiklas.) Kas nors atima tą teisę... (Maža mergaitė, verkianti ir susirietus į kamuoliuką.) Būkite drąsūs ir ateikite pasikalbėti su mumis! (PRANEŠĖJA laiko verkiančios mergaitės sumažintą vaizdą savo rankose.) Mūsų patyrę ir gabūs darbuotojai taps jūsų ramsčiais! Titano Tarpininkų Keršto Ofisas... (Rodomas verkiantis kūdikis šalia apnuogintos moters krūties.) Linki visiems gyventi taikioje visuomenėje! “ (Rodoma: „Nemokamas Numeris 0120-721998 Prašau Skambinti! ”)
Nykštys paspaudžia mygtuką ir vaizdas dingsta. Ekrane baltas ant juodo užrašas: „Pavyzdys Nr. 1“.
REKLAMOS AGENTAS: Na? (Pradeda akiniuotas žmogus garbanotais plaukais.) Ką manote? (Sėdi BOSAS, sėdi Dryžuotasis Kaklaryšis, sėdi SNEIKAS, sėdi TENDERIS.) Mano reklamos firma paskyrė visą savo talentą ir energiją, kad sukurtų šią reklamą... Kad suteiktų žmonėms pasitikėjimą savimi!
SNEIKAS: Aš nieko nesupratau. (SNEIKAS užsimerkęs rūko.) Argi tai ne tokia pati reklama kaip kitos kompanijos?
PAVADUOTOJAS: Kas, po velnių, buvo ta moteris, šiaip ar taip? (Dryžuotasis Kaklaryšis retoriškai lepteli.)
BOSAS tyli.
DŽO: Tai buvo nuostabu!!! (Atsistoja ant kojų TENDERIS.) Aš buvau sujaudintas! (Jam iš akių teka ašaros ir iš nosies varva snarglys.) Mes privalome panaudoti šitai, Bose! Vienintelis kelias!
BOSAS: A-ha...
SNEIKAS: Kas, velniai rautų, buvo apie tą gyvenimą taikioje visuomenėje? (SNEIKAS atsimerkia.) Kažkoks šūdas! Niekas to nenori, Idiote...
BOSAS: Kas svarbiausia – tai moterų nuomonė! Kaip reklama, Andželika? (Paklausia BOSAS.)
ANDŽELIKA: Neblogai, tikriausiai. (ANDŽELIKA, atsirėmus į sieną, rūko.) Man nelabai ir rūpi...
BOSAS: Hmmm... Na... (BOSAS perbraukia plikę.) Manau, kad panaudosim šitą...
REKLAMOS AGENTAS: Labai ačiū! (REKLAMOS AGENTAS iškelia rankas tarsi dėkodamas Jėzui.)
DŽO: Hm? Gerai pagalvojus, kur Šizo? (TENDERIS apsižvalgo lyg Juodaplaukis kažkur slėptųsi.) Jis niekada nevėluoja…
ANDŽELIKA tyli.

ŠIZO kaip kulka atsikelia. Užsideda akinius. Pasižiūri į laikrodį.
ŠIZO: Aš… Pramiegojau…
MAKSAS virtuvėje kruša BAMBI. Ta dejuoja. ŠIZO juos stebi.
BAMBI: Tu vis dar čia, Šizo? (Klausia BAMBI.) Argi neturėjai išeiti į darbą?
ŠIZO: Aš pramiegojau.
MAKSAS: Heh-heh-heh! (Toliau krušdamas, nusijuokia MAKSAS.) Visai nepanašu į tave, Šizo...
BAMBI: A-ar nori pusryčių? (Klausia BAMBI.) Achhh... Achhh!
ŠIZO: Nieko tokio, pasidarysiu pats. (ŠIZO nusisukęs.) Pusryčiai svarbu, jei nori likti sveikas.
Mikrobangė suskamba.
Byyyp! 
ŠIZO valgo prie stalo sriubą su duona. Priešais jį MOTINA naktinukuose.
BAMBI: Gahhh! Ahhh! (Dejuoja BAMBI.) Aš baigiu... Aš baigiu!!
ŠIZO siurbia kavą. BAMBI netyčia įjungia televizorių, kliudydama nuotolinio valdymo pultelį.
REPORTERIS: „Toliau žiniose: (BAMBI pažiūri į ŠIZO. Jis toliau ramiai valgo.) Valstybinės įstaigos užpultos per bombardavimo reidą praėjusią dieną... (BAMBI, neatitraukianti akių.) Susirinko į memorialinį pagerbimą. (Ekrane žmonės, nuolankiai besimeldžiantys, dedantys įvairiaspalves gėles ir deginantys kvapniąsias žvakutes.) Šiandien žmonės toliau rikiavosi eilėse tam, kad pasiūlytų savo maldas ir gėles aukoms ir jų laimei kitame pasaulyje. Daugelis moterų pratrūko ir verkė... (ŠIZO tik dabar pastebi MOTINĄ.) Miler, ar girdite mane? “
REPORTERĖ: „Taip? “
REPORTERIS: „Ką jautėte, kai prisistatėte į vietą? “
REPORTERĖ: „Hmmm... (Nutęsia REPORTERĖ.) Ore tvyrojo liūdesys ir neapykanta, kuri negalėjo būti įvardinta... Bet mes turime įveikti šį išbandymą. Ir mes turime laimėti šį karą... Ir atminti mirusiuosius... “
MAKSAS: Nebeišlaikysiu...! (MAKSAS išsišiepęs kaip idiotas.)
REPORTERĖ: „Aš nebegaliu išlaikyti ašarų! “ (MILER pravirksta, o MAKSAS ištraukia bybį ir baigia ant BAMBI nugaros.)

Sankryža, autobusas, mašinos, žmonės...
ŠIZO juodu lietpalčiu. Apsižvalgo. Pro šalį eina kareiviai su automatais, permestais per petį.
PRAEIVĖ: Kas jie? (Klausia viena moteris.)
PRAEIVIS: Tai atsargos kariuomenė. Jie tikisi urbanistinio karo, todėl pradėjo tam treniruotis. (Paaiškina kitas.)
RŪKORIUS: Jėga! (Kažkas rūkantis ant suoliuko.) Tikri ginklai!
ŠIZO (sau): „Po tos dienos su Andželika… Aš šiek tiek praradau pusiausvyrą. (Žingsniuojantys kareiviai.) Nors aš ir išsiaiškinau vieną paslaptį, man reikia pasikalbėti su ja vėl… (ŠIZO pasuka link skersgatvio.) Šiandien eisiu kitu keliu. Šiandien neturiu laiko su ja susitikti. Tikiuosi, kad aš tiesiog per daug apie viską galvoju…“
JUODAODIS: Ei!
ŠIZO atsisuka. Jam į snukį trenkia JUODAODIS. Akiniai nukrenta. Šizo trenkiasi į sieną.
JUODAODIS: Palauk, tu Šunsnuki! (JUODAODIS išsitraukia peilį.) Privalai susimokėti, jeigu nori pro čia praeiti, tu Šunsnuki! (Užsimoja.) Aš nudėsiu tave, tu Šunsnuki!!!
ŠIZO, klūpantis ant vieno kelio ir kaip žaibas suleidžiantis raktą kumštyje į JUODAODŽIO sėklides. Kraujas pasipila iš tarpkuojo.
JUODAODIS (rėkia susirietęs): Achhhhh!!! Achhhhh!!!
ŠIZO (susiranda akinius; įsideda raktus į kišenę): Kaip tu tai padarei? (ŠIZO uždeda koją JUODAODŽIUI ant makaulės.) Kaip tu sugebėjai priartėti prie manęs man nepastebint? (ŠIZO spaudžia koją žemyn į asfaltą.) Atsakyk man!
JUODAODIS: Atsiprašau, tu Šunsnuki... (Pravirksta JUODAODIS.) Atleisk man, tu Šunsnuki!
ŠIZO (sau): „Ne. (ŠIZO nusisuka.) Ne tai, kad jis prasmuko pro mano radarą... Aš tiesiog negalėjau sureaguoti. Mano pojūčiai atbuko... (Švilpiantis vėjas.) Netiesa, kad aš tiesiog apie viską per daug galvoju…“

Siaura gatvelė. Studentas sėdi ant motociklo. Panelė stovi šalia jo.
KEITĖ: Nuostabu, Pyteri! Tu sukūrei tai pats? Praleidinėjai mokyklą, kurdamas šitai…
PYTERIS: Ne… Na… (PYTERIS nukreipia akis į šoną ir pasitaiso šaliką.) Tai apie jausmus, kuriuos noriu atiduoti savo mylimajai…
Panelė nurausta.
KEITĖ: Ar galiu paklausti tavęs kai ko?
PYTERIS: Achhh! Ne! Baik, Keite! Man gėda! (PYTERIS užsidengia ranka veidą.) Prašau! Tai ne dalykas, kurio galėtum klausti…
KEITĖ (pasigarsina kasetinį grotuvą ir ausinės barška, ir ji užsimerkia): Ak, kaip gera! Visai kaip „Brainstorm“!
„Waiting for you beneath the school building last summer /
Riding your bicycle you were like a shadow and I wanted a ride“
Pradurta KEITĖS ausis ir mažas violetinis auskarėlis.
„I can’t do anything but sing /
I can’t do anything but sin“
PYTERIS lenkiasi pabučiuoti užsimerkusią KEITĘ.
„Someday we can meet tomorrow together /
I’ve come to steal your heart’s happiness~“
Vyras (JEFAS), tos pačios gatvės gale, drimba ant pilvo, kol PYTERIS prakaituoja.
PYTERIS: Keite…

ŠIZO žengia per slenkstį.
ANDŽELIKA: O! Tu vėluoji, Šizo! Susirinkimas jau prasidėjo! (ANDŽELIKA sėdi prie stalo apkrauto popieriais ir laiko rankas ant kompiuterio klaviatūros.) Aš nerimavau… (Ji šypteli.) Kad gali daugiau nebeateiti...
ŠIZO (stovi tarpdury): Kodėl aš turėčiau nebeateiti?
ANDŽELIKA (suneria pirštus ir atsilošia kėdėje): Tiksliai, nežinau. Bet tai visai nepanašu į tave, Šizo... Vėluoti į darbą. (ANDŽELIKA pasiremia galvą ranka.) Atrodo taip tarsi kažkas tavyje... pasikeitė... ar ne?
ŠIZO (nukerta): ... Ne.

Konferencijų salė.
SNEIKAS: O, Šizo! Tai dabar tu toks pasikėlęs, (šiepiasi SNEIKAS) kad gali ateiti į darbą po vidurdienio?
PAVADUOTOJAS: Oo? (Dryžuotasis Kaklaryšis atsisuka į SNEIKĄ.) Juokinga, kai tu tai sakai, Sneikai, turint galvoje, kad vėluoji beveik kiekvieną dieną!
SNEIKAS: Užsikimšk!!
BOSAS: Šiaip ar taip, (BOSAS pasitaiso akinius) įvyko šioks toks skandalas.
SNEIKAS (pasidomi): Koks?
BOSAS: Gal jau pranešta žiniose...
SNEIKAS: Baik malti šūdą, Seni!
Byp!
BOSAS (įjungia TV): Tai Parlamento susirinkimas. Šiuo metu vyksta debatai...
Vienas stovintis Kostiumuotas Vyras kreipiasi į minią delegatų:
POLITIKAS: „Priešų povandeninis laivas lengvai prasibrovė pro gynybos liniją ir sukėlė milžiniškų nuostolių, neminint airlainerių. (Rodo pirštu į vieną iš sėdinčiųjų.) Bet argi ne jūsų kaltė, kad nesugebėjote suvaldyti krizės adekvačiai? Premjere! “
PREMJERAS: „Na, gerai. (Prisimerkęs pradeda PREMJERAS.) Pagrindinė problema yra sustiprintojas iš Koloso ofiso. “ 
BOSAS atsidūsta. 

Storulis metasi pro duris ir krenta ant šono, sudaužydamas kelis gėlių vazonus.
SUSTIPRINTOJAS: Ei, Jefai! (Kreipiasi į jį Tarpininkas Odine Striuke.) Įstatymas neleidžia brautis į kitų piliečių namus per sustiprinimą! (Rėkianti šeima.) Taip parašyta 64 straipsnyje, 8 paragrafe! (JEFAS apsivemia, bet tuoj pat atsistoja ir toliau bėga.) Stok! (JEFAS užsimerkęs skuodžia iš visų jėgų link vaikino ant motociklo ir šalia jo stovinčios panelės.) Dėl Koloso ofiso garbės! (Tarpininkas Odine Striuke iškelia ginklą.) Aš… (Rėkia.) Nužudysiu tave!
Šūvis užsimerkusiai KEITEI, kurią pasilenkęs norėjo pabučiuoti PYTERIS, į galvą.
Bang!
Ir kraujas, ir smegenų gabalėliai nudažo sieną. Kulka, skirta JEFUI, nepataiko, nes jis parklumpa, o Tarpininkas lieka stovėti kaip įbestas.
PYTERIS: Ką? (Atsimerkia PYTERIS.) Kei… (KEITĖ guli negyva prie jo kojų.)
Toliau skamba muzika:
„I’m going to tell you my feelings now
Kathy, I love you! “
PYTERIS: Keite!!!

PREMJERAS: Visada bus nukentėjusiųjų avarinėje situacijoje. (Tęsia PREMJERAS.) Pirmiausia, aš norėčiau paaiškinti situaciją šios tautos žmonėms!
POLITIKAS NR. 1: Baik juokauti!
POLITIKAS NR. 2: Atsistatydinti! Mums visiems reikia atsistatydinti!
POLITIKAS NR. 3: Mirk!
PREMJERAS: Visgi, mes stengiamės, kad nukentėjusiųjų skaičius būtų minimalus. (Užbaigia mintį PREMJERAS.)

SNEIKAS: Gahahaha! (SNEIKAS daužo rankomis sau kelius.) Tai juokinga! (Pasimetęs TENDERIO veidas.) Hahahaha!
BOSAS (įsiterpia): Ar manai, kad dabar laikas juoktis?
POLITIKAS NR. 4: Ar sakote, kad aukų skaičius buvo minimalus šiuo atveju? (Toliau barška televizoriaus dėžė.) Baikit žaisti žodžiais!
SNEIKAS: Tarpininkas atsitiktinai kažką nužudė sustiprinimo metu! (Įtraukia cigaretę Sneikas.) Heh-heh-heh-heh! Keršto Aktas to nenumatė! Tas Sustiprintojas gali netekti savo licencijos! Hahahaha!!
BOSAS: Asociacija pradės tyrimą dėl šios bylos. (Nutraukia jį BOSAS.) Na, iš kitos pusės, žiniasklaidos rankos pilnos po teroristinio bombardavimo reido. Tačiau jūs visi turėtumėt būti atsargūs. Mūsų pajamų šaltiniui gresia pavojus. Nedarykit nieko kvailo, kaip priekabiavimas traukinyje ar kažkas panašaus… Mes nežinome, ką žiniasklaida gali sensacializuoti!

ANDŽELIKA: Šūdas…! (ANDŽELIKA prie stalo tvarko popierius.) Šiandien – prasta diena. Mes išleidome daug finansų informantams, bet negavome jokio pelningo darbo. (ANDŽELIKA varto užrašus.) Du vaikai, užmušti apiplėšimo ir padegimo byloje…? Jis – rašytojas? Kas per velnias? Bevertis… Kitas… O, šitas geras. Didelio restoranų tinklo savininkas… Jo žmona buvo išžaginta ir nužudyta…? Jo metinės palūkanos yra… (ANDŽELIKA renka parkeriu telefono skaičius.) Ak, laba diena. Aš – Andželika iš Titanų Tarpininkavimo Keršto Sustiprinimo ofiso. … Taip, būtent. (ANDŽELIKA spragsi tušinuku.) Ar Desmondas Dulanas yra? Ar jis turi kelias minutes? … Žinoma. Tuo atveju, prašau paskambinti mums, kai susivoksite savo jausmuose… Taip… (ANDŽELIKA padeda ragelį ir vėl paima užrašus.) Kitas… (ANDŽELIKA prisidega cigaretę, kalbėdama telefonu.) Ar tavo Motina ar Tėvas namuose?
BERNIUKAS: Mama… (BERNIUKO balsas telefono gale.) Čia kažkas iš Karšto Bybininkavimo ofiso…
BERNIUKO MOTINA (klausiamai pažiūri į sūnų): Ką? Kerštas? Jūs visiškai negalvojate apie mūsų jausmus! (BERNIUKO MOTINA rėkia į telefoną.) Aš beveik sugebėjau pamiršti apie tą incidentą iki jums paskambinant!
ANDŽELIKA (užbraukia dar vieną adresą iš bloknoto): „Kitas…“
BALSAS (kitame ragelio gale): Mes susisiekėme su Ciklopo ofisu praeitą mėnesį.
Kitas.
ANDŽELIKA: O, tikrai? Mes, tuomet, melsimės dėl jų sėkmės. (ANDŽELIKA rūko ir vėl varto užrašus.) Mes giliai užjaučiame sielvartaujančiųjų šeimas ir gimines… Taip, tai buvo išties baisu… Kadangi neseniai įvyko serija žmogžudysčių dėl draudimo išmokų, mes manome, kad valdantieji atstovai pritars šiai bylai… Mes susisieksime su kitomis šeimomis, įsivėlusiomis į šią bylą… Taip… Todėl prašau priimkite mūsų pagalbą šiame reikale… Žinoma.

ŠIZO: Tenderi. (ŠIZO įjungia tamsiame kambaryje šviesą.) Ką žiūri? Susirinkimas jau baigėsi. Aš norėčiau jau užrakinti.
DŽO: Tiek daug žmonių mirė…! (TENDERIS sėdi ir žiūri žinias.) Per šį bombardavimo reidą.
REPORTERIS: „Sutema pamažu krenta ant plazos, dedikuotos aukoms, kurių gyvybė buvo paglemžta šiame pastate. (Akiniuotas REPORTERIS, apšviestas žvakių šviesos.) Šios 380 žvakių simbolizuoja skaičių žmonių, kurie paliko šį pasaulį. “
DŽO: Tiek nekaltų žmonių mirė… (TENDERIS sukūkčioja.)  Mes turime atkeršyti priešui…
PRANEŠĖJA: „Ar jūs visi turite ką nors, kas yra jūsų ramstis, kai esate nuliūdęs ar kenčiate? “ (Reklama per televizorių.)
DŽO: Šizo! Pažiūrėk šitai! Sėskis! (TENDERIS mojuoja pirštu.) Tai nuostabu!
PRANEŠĖJA: „Mūsų patyrę ir gabūs darbuotojai... (Tęsia PRANEŠĖJA.) Taps jūsų ramsčiais! “

Pilna peleninė cigarečių nuorūkų.
ANDŽELIKA: Heh-heh-heh! Tai bus puiki byla... (ANDŽELIKA nusišypso, apsilaižo lūpas ir atsilošia kedėje, skaitydama užrašus.) Mūsų rankos vėl bus pilnos!

Skyrius 8. DERYBOS

Dangoraižiai ir lietus.
VONDERLANDAS: Mes tiesiog norime išsaugoti savo gyvenimo būdą, tiesa? Net nemėginkite kovoti su žmonėmis, stipresniais už jus. (Lietsargiai ir purvini žmonių batai.) Esmė ne tame, kokie mes stiprūs esame. Ar mes laimėsime ar pralaimėsime... (Spjūvis.) Priklauso nuo to, koks stiprus mūsų oponentas!
ŠIAUDAS: Tu genialus, Brolau... (Trys vyrų kojų poros.) Mums seksis puikiai, jeigu laikysimės šio principo! (Kreivanosis laiko skėtį virš einančio žmogaus, kuris savo forma ir fizionomija primena kiaulę.) Ar tu vis dar susitikinėji su Kiškute?
VONDERLANDAS: Jos šuo – mielas! (Sukriuksi Riebuilis.) Jis supyksta, jeigu nepavedžioji jo 3 kartus per dieną...
ŠIAUDAS: Tai tu eini į jos namus vien tam, kad pamatytum jos šunį, Brolau? (Kreivanosis kramto gumą: Čiak-čiak!)
VONDERLANDAS: Na, Šiaude, man greitai atsibosta moterys. Ypač tokia kvaila moteris kaip Kiškutė. Bet su šunimis... (Svajingai.) Kuo jie mielesni, tuo labiau aš juos myliu.
ŠIAUDAS: Tas tiesa. (Patvirtina ŠIAUDAS.) Tu visai kaip vaikas...!
VONDERLANDAS: Raselai! (Riebuilis kreipiasi į Akiniuotą vyrą prie jo kito šono.) Tau taip pat reiktų susirasti moterį! Vieną, kuri turi šunį!
RASELAS (pratrūksta): Hyah-hah!!
ANDŽELIKA: Atsiprašau. (RASELO juoką nutraukia moteriškas balsas.) Pigas Vonderlandas, (ANDŽELIKA su plastmasiniu permatomu lietsargiu) jeigu neklystu? (Vitrinoje TV reklama, kurioje moteris nusiima akinius, tačiau tai, ką ji kalba, gatvėje nesigirdi.)

Aukštos klasės restoranas, kandeliabrai, paveikslai ir gėlės.
VONDERLANDAS: Tarpininkų sustiprinimas? (Nusistebi PIGAS.)
ANDŽELIKA: Žmogžudysčių, kurios įvyko prieš 15 metų, dėl draudimo išmokų, aukų šeimos paprašė to. Tarpininkai iš mano kompanijos, Titano ofiso, tvarkys šią bylą. (ANDŽELIKA traukia iš rankinuko popierius.) Aš šiandien čia, kad paaiškinčiau sustiprinimo detales. Štai oficialūs dokumentai. (ANDŽELIKA paduoda juos PIGUI.) Atsiprašau, kad einu tiesiai prie reikalo. Aš turėjau šiokių tokių keblumų ieškodama jūsų, pone Pigai.
ŠIAUDAS (kaip debilas spokso į ANDŽELIKĄ ir čiaumoja gumą): Ei, Šliundra! (ŠIAUDAS supasi ant kėdės ir kreipiasi į Padavėją, kuri mykteli.) Kada atneši mums vandens? Kiek laiko ketini mus čia gaišinti!? (ŠIAUDAS įsikiša ranką į kišenę ir atsisuka į šalia sėdinčią ANDŽELIKĄ.) Aptarnavimas čia baisus, ar ne, panele? Mano vardas – Šiaudas!
ANDŽELIKA žvilgteli į jį kreivai, nepajudindama galvos. ŠIAUDAS vėl spokso kaip debilas ir garsiai čiaumoja gumą.
VONDERLANDAS: O, varge! Ką mes turėtume daryti su šiuo keršto reikalu? (PIGAS įsikiša cigaretę tarp dantų.) Niekinga, ar ne? Kalbėti apie dalykus, kurie įvyko taip seniai... (PIGAS išpučia dūmą ir prisimerkia.) Na, mes išėjome iš kalėjimo anksti dėl Keršto Akto, ar ne? Jie, galų gale, sukūrė tokį įstatymą dėl to, kad kalėjimai tapo perpildyti... (PIGAS pasiremia alkūne kelį ir pasilenkia į priekį.) Šiaip ar taip, Panele. Mano vardas – Pigas. Ar jūs... Turite šunį?
ANDŽELIKA: ... Ne. (ANDŽELIKA patetiškai šypteli.) Kodėl klausiate?
VONDERLANDAS: Tikrai?
ANDŽELIKA: Taip.
VONDERLANDAS (pasikaso ausį): Na, tikrai gaila!
RASELAS: Turbūt, Andželika, tuomet nesi varžovė. (Nusijuokia RASELAS.) Tai priminė man, kad kažkokie žmonės iš tarpininkavimo ofiso atėjo pasimatyti su mumis prieš 2 metus.
ŠIAUDAS: Kai mes įniršome ir pagrasinome užsibarikaduoti pastate bei kautis... (Įsiterpia ŠIAUDAS, sunėręs rankas.) Tarpininkai sunerimo ir nutarė atšaukti visą reikalą!
VONDERLANDAS: Tu nieko nenutuoki, Šiaude! (PIGAS pasiremia alkūnėm į stalą.) Kol tu vis dar ginčyjaisi, aš paskambinau pažįstamam Parlamente ir paprašiau, kad jis pravestų derybas su ofisu dėl manęs.
ŠIAUDAS: Ah-a! Kaip gaila! (ŠIAUDAS ištiesia smilių ir prisimerkia.) Aš išties troškau pasišaudyti!
ANDŽELIKA: Prašau nesijaudinti dėl tokių dalykų. (ANDŽELIKOS lūpos.) Mes – profesionalai. Mes niekada neišduotume savo klientų pasitikėjimo taip lengvai.
Vyrai nusčiūva.
VONDERLANDAS: Na, tikrai... (Lepteli PIGAS ir įtraukia dūmą.)
ANDŽELIKA: Šiaip ar taip, jeigu jūs pasirašytumėte čia, šiandienai būtų viskas...
ŠIAUDAS: Kas per keršto mėšlas, apie kurį kalbi, Kale? (ŠIAUDAS pagriebia už ANDŽELIKOS raudonų plaukų ir kresteli atgal jos galvą.) Baik išsipisinėti!!!
Išsigandę žmonės ir neramūs jų žvilgsniai.
RASELAS: Šiaude!!! (RASELAS trenkia kreivanosiui į snukį. ŠIAUDAS pargriūna ant sėdimosios.) Nejaugi nesuvoki, kad darai gėdą Pigui!?
VONDERLANDAS: A-a-ar jums viskas gerai, Andželika? (PIGAS neranda žodžių. ANDŽELIKA susirietusi tyli.) Prašau imkitės legalių priemonių, jeigu reikia... Aš pasiruošęs atsiprašyti bet kokiu būdu!
ANDŽELIKA: Man... (ANDŽELIKA virpa kaip drebulė.) Viskas gerai.
VONDERLANDAS: Ar jums tikrai viskas gerai? Jūs drebate. Aš nerimauju...
ANDŽELIKA: Heh-heh-heh-heh-heh... Man viskas gerai. (ANDŽELIKOS paklaikusios akys.) Iš tikrųjų...
Priblokštas PIGO veidas.

Naktis; lyja ir lyja.
ANDŽELIKA: Jie buvo keistoki ir vis kalbėjosi tarpusavy. (ANDŽELIKOS švelnus balsas telefono gale.) Ir atrodo, kad jie nusikratė vieno tarpininkų ofiso praeityje... Jie ypatingai savimi pasitiki.
BOSAS: Koks ofisas tai buvo? (BOSAS Titano ofise, lupantis mandariną, ir telefonas prie ausies, prilaikomas peties.)
ANDŽELIKA: Kentauro. Bet jie gana silpni.
BOSAS: Argi jie nepanašūs į mus? (Pusė nulupto mandarino.)
ANDŽELIKA: Kas jums galvoje? Argi neturite ryšių, kuriuos galėtumėt panaudoti, Bose?
BOSAS: Ei, palauk! Vėl planuoji mane išnaudoti?
ANDŽELIKA: Bose, argi visad nesakot, (BOSAS pasitaiso telefoną) kad karo pabaiga nusprendžiama dar prieš pat pirmą šūvį? Protingi kareiviai kariauja tik palankiomis aplinkybėmis.
BOSAS: Palauk! (BOSAS atsistoja.) Keblu parengti Ypatingųjų Priemonių Įstatą, o autoritetai ne...
ANDŽELIKA: Ak, aš namuose! Pasikalbėsime rytoj ofise...
BOSAS: Ei, palauk! (Negyva linija.) Po velnių! Protingiems kareiviams nereiktų pagalbos...

Penkia-aukštis skendi tamsoje. Atrakinamos spynos garsas.
ANDŽELIKA: Aš namuose! (Aukštakulniai prie durų.)
ŠUO (pasitikdamas): Am! Am!
ANDŽELIKA: Tu alkanas, ar ne? (ANDŽELIKA glosto gyvą plaukų kamuolėlį.) Leisk man paruošti tavo maisto...
ATSAKIKLIS: „Čia Mama, kaip laikaisi? Paskambink man laikas nuo laiko, gerai? (Bėgantis dušas: fzzzššš~!) Aš atsiųsiu tau dar vieną dėžę mandarinų... Prašau paskambink man, jeigu prireiks manęs, gerai? “
Lašas nukrenta nuo ANDŽELIKOS apvalių stangrių krūtų, kol ji valosi rankšluosčiu galvą.
ANDŽELIKA ištraukia iš rankinuko rekorderį ir įkiša kasetę į grotuvą. Prasukamos juostelės garsas: vrrr~!
ANDŽELIKA: „Malonu susipažinti. Aš – Andželika iš Titano Tarpininkų Keršto ofiso. “
VONDERLANDAS: „Na, mes išėjome iš kalėjimo anksti dėl keršto akto, ar ne? [...] Ar jūs... Turite šunį? “
ANDŽELIKA: „... Ne. “
ŠIAUDAS: „Ah-a! Kaip gaila! Aš išties troškau pasišaudyti! “
ANDŽELIKA: Haaa~! (Prunkšteli šaltai be išraiškos ANDŽELIKA, stebėdama miesto šviesas iš balkono.)
ŠIAUDAS: „Kas per keršto mėšlas, apie kurį kalbi, Kale? Baik išsipisinėti!!! “

Ta pati naktis ir tas pats lietus.
VONDERLANDAS: Bet... (Burbonas pilamas į stiklinę su trijais ledo gabalėliais.) Ji išties buvo klaiki moteris. (Barmenas užsuka butelį). Ar matėt jos akis? (PIGAS pakelia stiklinę.) Ji visiškai neatsakinėjo į mano klausimus!
ŠIAUDAS: Netgi tarpininkai yra verslininkai giliai širdyje! (Prabyla ŠIAUDAS.) Jie nenori teptis rankų purvinose bylose...
KIŠKUTĖ: Ei! (Pusnuogė baltaplaukė su didelėmis dirbtinėmis kiškio ausimis ir apsikabinusi PIGĄ iš nugaros.) Gal nupirksi man dar vieną gėrimą, mano Paršiuk?
ŠIAUDAS: Mes kalbame apie keršto žudynes, Kiškute! (ŠIAUDAS pagrasina jai pirštu.)
KIŠKUTĖ: O, ne... (KIŠKUTĖ papučia lūpas ir žandus.) Kaip baisu...!
VONDERLANDAS: Svarbu jausti pavojų prieš jam pasirodant! (Gurgšteli PIGAS.) Visada seka kažkoks signalas... (Baras pilnas striptizo šokėjų, šokančių klientams ant kelių, liečiančių klientų tarpkuojus ir t. t. ir pan.)
VONDERLANDAS: Mums viskas bus gerai tol, kol mūsų oponentas nebus toks protingas, kaip tu, Brolau! (Padrąsina ŠIAUDAS.)
KIŠKUTĖ: Achhh! (KIŠKUTĖ pašoka vietoje.)
VONDERLANDAS: Kas nutiko? (Paklausia PIGAS.)
KIŠKUTĖ: Man reikia nusišlapinti! (KIŠKUTĖ nustrikuoja.)
VONDERLANDAS: Ar tu vis dar vaikas?
ŠIAUDAS: Aš kovosiu greta tavęs, Brolau, kai bus sunkiausias metas. (Pravirksta girtas ŠIAUDAS.)
VONDERLANDAS: Kvaila merga...
ŠIAUDAS: Aš saugosiu tave savo gyvybe, Brolau!
VONDERLANDAS: Vien kalbos, ar ne?
ŠIAUDAS: Aš rimtai!
KIŠKUTĖ uždaro rūbinės duris. Gatvė baro galiniame išėjime.
INFORMANTAS: O! (Vyras su Lietpalčiu.) Gerai padirbėta!
KIŠKUTĖ: Ten, kur įspraudžiau mikrofoną, išties skaudėjo... (KIŠKUTĖ atsidūsta.) Bet nebuvo, kur kitur jo paslėpti. Ką ketini daryti su mano Paršiuko pokalbio įrašu? (KIŠKUTĖ koketiškai prideda pirštą prie smakro.) Jis buvo gan tipiškas...
INFORMANTAS: Viskas gerai, viskas gerai... (Vyras su Lietpalčiu pasitaiso kepurę, kokią dėvi tik privatūs detektyvai.) Aš nenoriu toliau trukdyti tau, ar Vonderlandui...
KIŠKUTĖ: Tu prižadėjai, ar ne? Aš verksiu, jeigu kas nors jam nutiks...
INFORMANTAS: Jam viskas bus gerai. Šiaip ar taip, štai pinigai už visą laiką iki dabar. (Vyras su Lietpalčiu iškelia ranką atsisveikindamas.) Niekam neprasitark apie mūsų reikalus. Pasimatysim po 10 dienų, gerai?
KIŠKUTĖ: Gerai! Aš niekam nesušnibždėsiu nė žodžio! (KIŠKUTĖ laiko pinigus rankoje ir žiūri į juos entuziastingai.) Šį kartą nupirksiu savo Paršiukui šaliką...
Lyja ir lyja ant miesto stogų.

Ant stalo stovi magnetofonas su kasetėmis, pulteliu ir užrašais.
VONDERLANDAS: „Šiaip ar taip, man reikia pasikalbėti su Bosu apie tai. “
FONINIS GARSAS: „Taip! Taip! “
VONDERLANDAS: „Ei, Kiškute! Aš tau sakiau atnešti graikiškų riešutų! Čia sūdyti! “
Pirštas paspaudžia mygtuką.
Byp!
ANDŽELIKA: Tai pabaiga. (ANDŽELIKA sėdi prietamsiame kambarėlyje prieš BOSĄ ir TENDERĮ.) Aš manau, kad turėtume imtis ypatingųjų priemonių Pigo Vonderlando byloje. Jis minėjo, kad sustiprinimo įsakas prieš jį buvo atšauktas praeityje. Jeigu taip atsitiks vėl, tai atsilieps net už industrijos ribų. (Rimti vyrų veidai: BOSAS sunėręs rankas, TENDERIS kažką skaito.) Taip pat, norint apsaugoti mūsų valstybės įstatymo ir tvarkos neliečiamumą...
BOSAS: Na, tavo argumentai yra įtikinami... (BOSAS pasitaiso akinius.) Bet daugelis tavo įrodymų yra pagrįsti tuščiais plepalais ir nuogirdomis!
ANDŽELIKA: Žinau, kad tai delikatus reikalas kariuomenei, kadangi dar nebuvo precedento ypatingosioms priemonėms, (ANDŽELIKA baltu nertiniu) bet mes negalime progresuoti, jeigu būsime tokie baikštūs!
BOSAS: Ne, baikštumas čia ne problema...
ANDŽELIKA: Kur, tuomet, problema?
BOSAS: Ką? Ką nori pasakyti?
ANDŽELIKA: Problema ta, kad yra didelis skaičius suinteresuotų grupių ir politikų, kurie negali laikyti užčiauptų burnų, ar ne? (ANDŽELIKA ironiškai šypsosi.) Aš suprantu, kodėl jūs stengiatės viską užmaskuoti...
BOSAS: Tu!!! (BOSAS atsistoja ir jo veidas kaip įniršusio buliaus.) Ar nori pasakyti, kad darau tai tik tam, kad apsisaugočiau pats!?
Vyras besišypsančio Bebro Veidu atidaro duris ir praneša: „Jums skambutis nuo teisingumo ministro…“
BOSAS: Aš priimsiu jį vėliau! (BEBRAVEIDIS šypsosi.) Aš pasakiau, kad priimsiu jį vėliau! Argi negirdėjai manęs!? (BEBRAVEIDIS toliau šypsosi ir net nekrustėli.)

BOSAS (koridoriuje): Na, Sere, tai... Ačiū, ačiū. (Kambarėlyje TENDERIS mykdamas kasosi galvą, ANDŽELIKA traukiasi žiebtuvėlį.) Taip, taip... Aš susitvarkysiu su tuo nedvejodamas. Aš susitvarkysiu su tuo diskretiškai. ... Taip.

KIŠKUTĖ: Ei, paskubėk... Ir padarom tai... (Devynaukštis ir KIŠKUTĖ.) Tu vedi jį pavedžioti dar kartą!?
VONDERLANDAS: Na, Nyčė supyksta, jeigu nepavedžioji jo 3 kartus per dieną... (PIGAS glosto šunį, kuris tiesia jam leteną.)
KIŠKUTĖ: Kuo greičiau sugrįžk, gerai? Aš negaliu ilgiau tverti... (KIŠKUTĖ laukiniame koridoriuje laiko pravertas duris.)
VONDERLANDAS: Tuoj grįšiu, mano Meile!
KIŠKUTĖ: Varge, (KIŠKUTĖ uždaro duris) aš vis dar neįteikiau jam šaliko...

Šuo alsuoja nakties šaltyje.
VONDERLANDAS: Ką? Šiaudas ir Raselas jau čia... (PIGAS treninguose ir stovintis prie balto Mersedeso.) Mašina pastatyta čia, bet kur dingo jie... Po velnių... Jie beviltiški! Beverčiai asmens sargybiniai!
NYČĖ: Am! Am!
VONDERLANDAS: Palauk, palauk, aš vis dar mėginu nuimti tavo grandinėlę… (Pritūpęs PIGAS.) Aš pažaisiu su tavim po akimirkos… Nenubėk niekur toli, gerai?
NYČĖ: Am! Am! Am! (NYČĖ pasileidžia į tolį.)
VONDERLANDAS: Man reiktų paskambinti bosui Šarkui… (PIGAS renka skaičius lietuje.) Įdomu, ar jis jau pasikalbėjo su Ministru dėl manęs… Geriau įsitikinsiu… (Skambučio signalas: Čiri-čiri!)
Klik!
ŠARKAS: „Taip? Klausau? … Pigai? (Į PIGO pakaušį įremtas ginklas su duslintuvu. PIGUI ant akies obuolių iššoka gyslos, iš burnos krenta nepridegta cigaretė.) Klausau? Pigai! Atsakyk man! “
OPERATYVININKAS: Nejudėk. (Žmogus su kauke, ir žuvies akimis.) Arba mirsi. (Dar trys vyrai išnyra iš tamsos ir apsupa PIGĄ.)
VONDERLANDAS: K-kuriai korporacijai jūs priklausot?
OPERATYVININKAS: Mes esame stipriausia gauja šioje šalyje... Mes netgi turime raketų!
VONDERLANDAS: Kariuomenė…? (PIGĄ išpila šaltas prakaitas.) Kodėl…?
OPERATYVININKAS: Tu susirengei kovoti… Su kai kuo daug stipresniu, nei tu.
Klik!
OPERATYVININKAS trenkia ginklo buože PIGUI per pakaušį.

Dvaras.
MINISTRAS: Buvo imtasi ypatingųjų priemonių… Pigo Vonderlando byloje, ar ne?
ŠARKAS: … Taip. (Žemai kaip liokajus nusileikęs kostiumuotasis riebaluotais plaukais.) Aš nustebau, kad paskambinote man dėl to, Sere.
MINISTRAS: Tau nereikėtų nuvertinti jų. (Senukas sėdi priešais milžinišką televizorių, o šalia jo moteris tamsintais akiniais. Jis žaidžia per perskeltą į dvi puses ekraną kompiuterinį žaidimą ant Wii, kuriame iš viršaus krenta įvairių spalvų dar spalvingiau sprogstantys burbulai.) Jų ofisas patyręs, Šarkai. Jie įvėlė į tai kariuomenę, Šarkai. Kova tik prasideda, Šarkai. Nemanau, kad galime padaryti ką nors vaikiško, kaip jų ofiso užpuolimas… Policija bus tik pamaloninta, galėdami užsipulti tave, Šarkai. Tai pagarbos praradimo klausimas, Šarkai… (Bjaurūs rudi plaukuoti apgamai ant Senio veido.) Man nerūpi Pigas! (Trumpa pauzė.) Kvailas Puyo Puyo… Bet aš neleisiu mūsų korporacijai tapti pajuokos objektu. Ar supranti, Šarkai?
ŠARKAS: Taip… Aš labai atsiprašau!!!
MINISTRAS: Šis vyrukas kietas kaip „Auver Kjū“… Bet aš tik apšilinėju. (Senis kreipiasi į moterį su tamsintais akiniais, kuri užsidengia veidą, nesuprasdama, ką jis turi omeny.) Mes negalime pakeisti dalykų, kurie jau nutiko. Mums tereikia įsitikinti, kad Pigas nemirtų, Šarkai.
ŠARKAS: Na, jeigų jūs sakote…
MINISTRAS: Idiote! Mes pasamdysime jam asmens sargybinį!
ŠARKAS: Bet dokumentų tvarkymo terminas jau baigėsi... Pigas jau paskyrė Šiaudą ir Raselą savo asmens sargybiniais…
MINISTRAS: Prašau palikti tai man. Aš jau parengiau dokumentų pakeitimą. (Senis tarškina mygtukus.) Jis mūsų advokatas... O, taip ir toliau, Herr Juriste! (Moteris su tamsintais akiniais suvokia, kad Senis konkuruoja su respektabiliu teisininku per internetą.) Aš išrinkau asmens sargybinį iš vieno asmens sargybinių ofisų mūsų korporacijoje...
ŠARKAS: Tik vieną?
MINISTRAS: Nieko negalėjau padaryti. Jis dirba tik vienas. Bet nesijaudink. Jis patikimas, Šarkai. (Už lango girdisi švilpiantis vėjas.) Jis jau kurį laiką… Stovi už tavęs, Šarkai.
ŠARKAS: Ką? (ŠARKAS nesusigaudo.) Negali būti.
O žmogus Rudu Lietpalčiu tikrai ten stovi.

Titano ofisas; lyja ir lyja.
ANDŽELIKA: Popieriai – pas mane. Pigas pasisamdė vieną asmens sargybinį. (ANDŽELIKA geria kavą.) Jų informacijos tinklas neblogas. Jie pateikė dokumentus kelios valandos prieš Ypatingųjų Priemonių Įsteigimą.
DŽO: Atrodo, kad mes negalėsime papirkti asmens sargybinių, kaip visados... (TENDERIS kemša spurgą su vyšnių ir šokolado įdaru.)
ANDŽELIKA: Jokių šansų. Ofisas, kuriam jis priklauso, yra Pigo korporacijos dalis.
DŽO: Negali būti... (TENDERIS išblykšta, po to pamėlsta.)
SNEIKAS: Andželika! (SNEIKAS prie televizoriaus.) Kuo vardu tas asmens sargybinis?
ANDŽELIKA: Vulfas Ailmanas iš Heraklio ofiso. Jis industrijoje geriau žinomas kaip... VILKAS.
Tyla.
DŽO (nustebęs): Vilkas?
SNEIKAS: T-tas vyrukas... (Trūkinėjantis SNEIKO balsas.) Ne žmogus. Niekas negali jo įveikti. Nesvarbu, kiek gyvybių turėsi, jų nepakaks. (SNEIKAS užsivelka striukę.) Aš neketinu prieš jį kovoti.
DŽO: B-b-bet mes turime Šizo... Nors jis ir pasiėmė šiandien išeiginę... Viskas bus gerai! (Užtikrina TENDERIS.)
SNEIKAS: Tas tiesa… Mes turime jį. (SNEIKAS  išsiviepia.) Gera mintis… Vilkas… Galbūt sugebės nudėti Šizo.

ŠIZO, sėdintis ant grindų prie lovos ir panarinęs galvą, ir saulė apšviečia jam galvą.
Čiri-čiri!

Skyrius 9. KELIONĖS

Sustiprinimo diena. 8: 28 ryto. ŠIZO namai.
Čiri-čiri!
Telefonas.
ŠIZO: Man vėl girdisi garsai. (ŠIZO pakelia galvą ir pasitaiso akinius.) Telefonas iš tikro neskamba. Niekas, kaip matau, jo nekelia.
Čiri-čiri! Čiri-čiri!
ŠIZO (nueina prie telefono kitame kambaryje): Kur… (ŠIZO apsidairo.) Dingo Bambi?
MOTINA išsižiojusi guli kaip numirusi savo lovoje ir laša kranas, o tame laše – ŠIZO atspindys.
ŠIZO pakelia telefoną.
Klik!
ŠIZO: Kas tu esi? Ko, po velnių, skambini taip anksti iš ryto?
ANDŽELIKA: „Ką tu darai, Šizo? Šiandien sustiprinimas! Paskubėk ir atvyk į ofisą! Šiandien negali vėluoti! “
ŠIZO: Kas… (Tirštas rūkas kambaryje.) Tu esi?
ANDŽELIKA: „Apie ką tu kalbi!? Baik išsidirbinėti! “
ŠIZO: Pasakyk savo vardą. (ŠIZO šešėlis ant sienos ir laikantis telefoną.) Tu turi vardą… Ar ne?
ANDŽELIKA: „Ei, paklausyk. Aš dabar rimtai neturiu laiko su tavim plepėti telefonu. (ANDŽELIKA traukinių stotyje ir pilna žmonių kaukiančiame vėjyje.) Be to, jeigu tiesiog liksi namuose, nerasi atsakymo, kurio ieškai. Mes galbūt ir panašūs, bet aš negaliu švaistyti laiko kaip tu, supranti? (ANDŽELIKA pūkinėje striukėje.) Nebėra laiko. Paskubėk ir atvyk! “
Byp!
Byyyp! Byyyp! Byyyp!
ŠIZO (laikantis telefoną): Teisingai. Aš pamiršau… Reikia rizikuoti, jeigu noriu išsiaiškinti tiesą. Taip. Žinau. Turiu eiti į darbą…

Tuo pačiu laiku priešais stotį.
DŽO: Ačiū, kad pavėžei, Džiuliana. (Rudaplaukis vyras su krepšiu ant peties ir pasilenkęs prie mašinos vairuotojo stiklo.)
DŽIULIANA: Nieko, nieko... Tu vis dėlto šiandien iškeliauji į karą... (DŽIULIANA šypsosi.) Aš negalėsiu tavęs išlydėti, Džo. Nieko tokio, jeigu tiesiog parašysiu žinutę?
DŽO: Taip... Žinoma. Baigsiu darbą gan anksti.
DŽIULIANA: Pasirūpink, kad šis savaitgalis būtų laisvas. Aš noriu supažindinti tave su PAPA.
DŽO: Ak... (TENDERIS nukreipia akis.) Dėl to aš šiek tiek jaudinuosi...
AGITATORIUS: Mieli piliečiai! (Skamba garsiakalbis.) Labas rytas! (Trys vyrai ant pakylos ir vidurinysis kalba ir užrašas: „Laikas Vienytis Dabar! “) Mes esame Jungtinių Valstijų Anti-krikščionių Pro-karo partija! Mes vedame kampaniją, kad palaikytume namų fronto karinę dvasią! Tai mano darbas. Šiandien aš išdidžiai pristatau... Parlamento žvaigždę... Džordžą!
PRAEIVIS NR. 1: Rimtai? (Kažkas minioje.) Jėga!
DŽIULIANA: Kas per velnias? (DŽIULIANA piktai žvilgteli.) Jie kelia sumautai per daug triukšmo!
DŽORDŽAS: Prašyčiau! (Ant pakylos užlipa storas vyras su balta maike ant kurios užrašas: „KARVĖ“.)
PRAEIVIS NR. 2: Nuobodu! (Kažkas minioje.)
DŽO: O, ne, (TENDERIS pasižiūri į laikrodį ant riešo.) man reikia paskubėti!
DŽIULIANA: Gerai. Pasisaugok!
DŽORDŽAS: Karą nulemia fizinė ištvermė! Visus prašyčiau gerti daugiau pieno! (Rėkia storulis per visą stotį.) Aš geriu pieną kiekvieną dieną! Nors tai mano žmonos pienas...
TENDERIS pasilenkia per langą, norėdamas pabučiuoti DŽIULIANĄ.
PRAEIVIS NR. 3: Žinau, kad jo žmona buvo porno žvaigždė, bet tai jokia priežastis pūstis... (Vėl kažkas minioje.) Tai net nejuokinga...
TENDERIS skuba tolyn.
DŽIULIANA: Ak, Džo! (DŽIULIANA iškišusi galvą per langą.) Tavo priešpiečiai!
DŽO: Neturiu laiko!
DŽIULIANA: Tiesiog paimk, greitai! Tiek laiko praleidau ruošdama juos... Greičiau...
TENDERIS pribėga atgal prie mašinos ir siekia dėžutės, bet ji iškrenta jam iš rankų.
DŽO: Ak!
Kotletai išsitaško ant žemės.
DŽIULIANA: Ahhh-a... (Nutęsia DŽIULIANA ir apmaudžiai pažiūri į jovalą ant šaligatvio.)
DŽO: Jaučiuosi taip tarsi... (TENDERIO žodžius nuneša vėjas.) Kažkas ką tik perėjo per mano kapą...

9: 12 ryto. Greitkelis Nr. 12.
SNEIKAS: Va-ha-ha-ha-ha-ha-ha! (Juokas iš Kubelvageno.) Argi ne graži diena? (SNEIKAS ekstatiškai pasižiūri į ŠIZO.) Tobula diena jums abiems tapti žudikais!
ŠIZO: Debesuota, (ŠIZO pažiūri į dangų.) jeigu nepastebėjai...
SNEIKAS: Aš nudėsiu tave, jeigu ir toliau kalbėsi apie smulkmenas...! (SNEIKO įsiučiu persmelktas veidas ir išsprogusios akys į kelią.) Ga-ha-ha-ha! Šį kartą nebus jokių klastočių...! Šį kartą bus tikras skerdynių laukas! Ar norite palikti kokias nors žinutes man, kad nesigailėtumėte, jeigu mirtumėte?
DŽO (sau): „Ko, po velnių, jis vėl toks įsitempęs ryte...? Ir ką aš darysiu, jeigu jis lieps man nužudyti Šizo!? “
Kubelvagenas skrieja 150  km/h greičiu, nardo tarp mašinų ir SNEIKAS kaip pamišęs krizena, kol TENDERIS šokinėdamas trankosi ant galinės sėdinės.
ŠIZO: Ar galėtumėte būti šiek tiek tylesnis, (ŠIZO priekaištingai pažiūri) mokytojau Sneikai?
SNEIKAS: Ką? Ar kažką sakei?
ŠIZO: Telefonas jau kurį laiką skamba. (ŠIZO paaiškina.) Mums visiems reikia šiek tiek nusiraminti...
DŽO: Te... (Sumikčioja TENDERIS.) Telefonas?
ŠIZO: Aš žinau, kad ragelis yra kažkur čia... (ŠIZO išskiečia rankas, konkrečiai niekur nerodydamas, ir panarina galvą.) Jis vis skambės, jeigu nerasiu jo, suprantate?
DŽO (sau): „Nė velnio nesuprantu. “
TELEVIZORIUKAS Kubelvagene: „Keitė Niūvel, kuri mirė įtraukta į keršto sustiprinimą praeitą dieną... (Ekrane Keitės nuotrauka, ją apsikabinusi stora moteris, kurios akys pridengtos juoda juosta, o už nugaros stovi du vyrai.) Buvo apibūdinama jos klasiokų kaip graži ir linksma mergaitė. Tą lemtingą dieną, ji buvo pakeliui namo iš mokyklos... “
SNEIKAS (ramiai taria): Atsipalaiduok, Šizo!
TELEVIZORIUKAS (tęsia Laidos Vedėjas): „Dabar mes priimame skambučius iš žiūrovų... “
SNEIKAS: Skambėjimas pakankamai greitai liausis! Aš užtikrinu!
SNEIKAS (sau): „Tu mirsi šiandien, vykdydamas darbą! Aš pasirūpinsiu, kad Vilkas tave pričiuptų! “
SNEIKAS (toliau krykštauja): Heh-heh-heh!
TELEVIZORIUKAS (Pašnekovė): „Na... Aš manau... (TELEVIZORIUKAS zvimbia.) Kad moteris prie jos yra sumautai bjauri, nors ir neįmanoma matyti jos akių. “
TELEVIZORIUKAS (Laidos Vedėjas): „Prašau nesakykite tokių dalykų į tiesioginį eterį... “

11: 02 ryto. Kamilės Prefektūra, Saigono Kaimas, Privati Rezidencija.
ANDŽELIKA: ... Kadangi minėtosios reguliacijos buvo įvykdytos, imtasi ypatingųjų priemonių šioje byloje, pačio vidaus reikalų ministro įsakymu. (ANDŽELIKA stovi laikydama popiergalį kairėje plaštakoje, kita ranka kišenėje, o už jos du kaukėti specialiųjų pajėgų pareigūnai žuvies akimis.) Na, bent jau taip parašyta. Ar turite klausimų?
Trys vyrai sėdi persigandę ir išsižioję.
VONDERLANDAS: N-na, jeigu taip skubinsit reikalus... (Sukosėja PIGAS.) Am, kur mes išvis randamės?
ANDŽELIKA: Pagal ypatingųjų priemonių aktą, man nebūtina jums atsakyti, (ANDŽELIKA šypteli) bet nesijaudinkit. Fundamentaliai viskas primena Keršto Aktą, kaip ir diskutavome restorane, pone Vonderlandai. Šiaip ar taip, tikiuosi, kad jūs visi bendradarbiausite. (Raudonplaukė pasisuka ir pamojuoja pirštų galais.) Na, manau, kad beveik laikas...
RASELAS: P-p-p-palaukit! (RASELAS beviltiškai ištiesia plaštaką.) Kaip suprasti, „jūs visi“? (Prideda ranką prie širdies.) A-a-aš taip pat, ar ne?
ANDŽELIKA: Žinoma, kad taip. (ANDŽELIKOS grobuoniškos lūpos.) Jūs užsirašėte kaip vienas iš taikinio apsauginių...
RASELAS: Ak... Na... (Pasitaiso akinius.) Brolis tai padarė savo nuožiūra...
VONDERLANDAS: Ei, (PIGAS sutrikęs atsisuka) ką tu sakai!?
ŠIAUDAS: A-a-aš taip pat nenoriu čia būti! (Myktėli ŠIAUDAS.)
ŠARKAS: Tvardykitės! (Tarsi iš niekur išdygsta ŠARKAS.) Nesijaudinkit! (Pritūpia prie šonas šonu sėdinčių vyrų.) Bosas viskuo pasirūpino. Profesionalus asmens sargybinis jau pakeliui. Jis vienas iš geriausiųjų!
RASELAS: Aš... (RASELAS išsiviepia kaip nupjautas mėnulis.) Tikrai?
ŠIAUDAS: Taigi, mes abu galim eiti? (Linksmai įsiterpia ŠIAUDAS.)
ŠARKAS: Ne... Sargybinis dirba tik SOLO, todėl vienam iš jūsų teks likti čia.
RASELAS ir ŠIAUDAS (kartu): Kąąą?!
ŠARKAS: Man reikia, (ŠARKAS traukia dokumentus iš portfelio) kad vienas iš jūsų pasirašytų štai čia...
Kreivanosis ir Akiniuotasis kaip regbio žaidėjai puola ir pargriauna ŠARKĄ.
RASELAS: Paleisk, Kalės Vaike! (Rėkia RASELAS, mosikuodamas rankomis.)
ŠIAUDAS: Atleisk man, Brolau! (ŠIAUDO veidas priplotas prie žemės.)
OPERATYVININKAS NR. 1: Ha-ha-ha! (Vienas žuvia-akis.) Pažiūrėk į juos!
OPERATYVININKAS NR. 2: Jie apgailėtini! (Kitas.)
ŠIAUDAS: Au, au, au, au, au, au! (RASELAS įkanda ŠIAUDUI į ranką ir tempia jam už plaukų.)
PIGAS stovi nieko nesuvokdamas. Jo minčių peizaže abu vyrai ant žemės vyjasi jį per gėlių lauką, svajingai šaukdami: „Ar galiu vadinti tave broliu? Broli~! “ „Palauk! “ „Ak, kokia gėda~! “
RASELAS: Pasirašiau. (RASELAS klūpo, akinių rėmeliai sulūžę, iš nosies teka kraujas, popierius įplyšęs ir sulamdytas, o ŠIAUDAS sėdi susirietęs ir verkšlenantis kamputyje.)
ŠARKAS: Na, (nutęsia ŠARKAS, paimdamas dokumentą) manau, kad viskas sutvarkyta.
RASELAS: Ak! (RASELAS pastebi spoksantį PIGĄ.) M-m-mano žmona serga... Jeigu galėčiau... ką nors padaryti... (Pasitaiso išpurvinto balto kostiumo kaklaryšį.)
ŠIAUDAS nesustodamas kūkčioja.
VONDERLANDAS: Na, tebūnie. (PIGO abejingas veidas.) Bet tai nereiškia, kad aš mirsiu! Tai ne pabaiga!
ANDŽELIKA: Kadangi visi aprimote, aš išeinu, (ANDŽELIKA pasiima rankinuką) kad ir kas bus sargybiniu...
ŠIAUDAS: Palaukit, Sese! (ŠIAUDAS nusivalo ašaras.)
ANDŽELIKA: Mano vardas – Andželika.
ŠIAUDAS: Aaa... Aš norėjau atsiprašyti dėl praeitos dienos...
ANDŽELIKA: Praeitos dienos? Apie ką jūs kalbate?
ŠIAUDAS: Ką? Juk nirštate, jog užpuoliau jus, ar ne? Prašau!
ANDŽELIKA: Ak! Kalbate apie tai... (ANDŽELIKA priklaupia prie ŠIAUDO.) Ne, ne, man reikėtų atsiprašyti pačiai! Aš pasakiau kažką, kas jus įžeidė....
ŠIAUDAS: N-ne, ne tai...
ANDŽELIKA: Atsiprašau, jog buvau tokia savanaudė! Priimkite mano nuoširdžiausius atsiprašymus!
ŠIAUDAS: Ne, man reikėtų atsiprašyti... Atsiprašau, kad sukėliau tiek daug nemalonumų! Aš labai, labai atsiprašau...
ŠARKAS: Kiek jūs, (įsiterpia ŠARKAS) po velnių, atsiprašinėsit?

11: 34 ryto. To paties kaimo paribyje.
Švininis dangus, dūzgiantys elektrolaidžiai, šmirinėjantys žmonės ir TENDERIS, stovintis žolėse su koka-kolos skardine ir karštu burito.
DŽO: Jėga... Kaimas! Grynas oras! (TENDERIS kanda, užgeria ir kreipiasi į SNEIKO nugarą.) Ar tiesa, kad visi gyventojai evakuoti dėl sustiprinimo?
SNEIKAS: Kaimas ir taip beveik apleistas. Ne tiek daug žmonių čia gyvena. Be to, likusieji kaimiečiai sveikino tokią iniciatyvą. (SNEIKAS pasisuka profiliu, jo judančiose lūpose cigaretė.) Pasiūlydami lokaciją, jie gauna pririotizuotą vyrausybės pašalpą. Kai mirė ta mokinė, ėmė sklisti kalbos apie ypatingąsias priemones reguliariems keršto žudymams.
GARSIAKALBIAI: „Rezidentai! Įsitikinkite, kad visi jūsų šeimos nariai yra šalia! (Kepurėto karininko balsas.) Nieko nepamirškte! (Takeliu vorele, su kuprinėmis ir maišais, žygiuojantys kaimiečiai.) Negalėsite patekti į kaimą, kol galios ypatingųjų priemonių aktas! “
DŽO: Gana rimtas reikalas! (TENDERIS siurbteli, siurbteli ir išpučia debesėlį į šaltą orą.) Jie net įvėlė karininkus į visa tai!
SKRYBĖLIUS: Atsiprašau... (Senukas su Skrybėle, lietfrakiu, dviem maišais ir raudona nosim.)
DŽO: Taip?
SKRYBĖLIUS: Ar jūs vienas iš tarpininkų?
DŽO: Ak, (TENDERIS pasižiūri į jį nustebęs) taip!
SKRYBĖLIUS: Tikrai? (Senis pasitaiso skrybėlę, jo veide pora didelių apgamų.) Na, kadangi esate šiame kaime, žinoma, taip ir turi būti... Maniau, kad būsite labiau gąsdinantis, bet atrodote kaip mielas berniukas...
DŽO: Ak, ne, (TENDERIS susikuklina ir perspaudžia burito) aš tiesiog pavyzdingas pilietis... (Atsisuka į SNEIKĄ, einantį prie ant šarvuočio sėdinčio ŠIZO, o vėjas kaukia ir kaukia.) Visai ne toks, kaip tie du, va ten.
SKRYBĖLIUS: Hm?
Klik. Klik. Klik.
Juodaplaukis deda kulkas į apkabą.
SNEIKAS: Šizo, (SNEIKUI už nugaros pliki medžiai, kurie suteikia jam tamsius sparnus) noriu pasikalbėti su tavim apie Vilką. Jis mūsų oponentas šį kartą. Esi labiausiai kvalifikuotas susidoroti su juo. Tu... (ŠIZO pakelia abejingas akis, bet jo rankos vis dar mechaniškai juda.) Galėtum netgi mirti...
ŠIZO: Ar kada nors esi sutikęs šį Vilką?
SNEIKAS: Idiote, (SNEIKAS įtraukia dūmo) jeigu būčiau, jau nebegalėčiau kalbėti su tavim. (Dūmai ratilais pakyla į orą.) Jie sako, kad neįmanoma jo net įžvelgti. Jis tikriausiai panašus į tave.
ŠIZO: Ne tai, kad negali matyti, bet tiesiog negali jo jausti. Žmonės suvokia tik tai, ką mano esant tikra. (KARININKAS stebėjimo bokštelyje.) Tokie dalykai skleidžia tam tikrą matomą signalą. Pavojinga? Saugu? Jautiesi pažemintas? Jautiesi išsigandęs? (ŠIZO patrina sportbačius į purvą.) Jis manipuliuoja pojūčiais, kad priverstų tave išprotėti...
SNEIKAS (prisimerkia): Ką nori pasakyti?
ŠIZO (panarinta galva): Kad jį galima užmušti.
SNEIKAS: Ką?
ŠIZO: Jis savanoriškai pažeidžiamas dabar. (Vėjo gūsis.) Jis tikriausiai bando įvertinti mus.
SNEIKAS (negalintis tuo patikėti, tik žvelgia į ŠIZO iš šono): Kur jis?
ŠIZO: Tiesiai už manęs.
Po tamsiu dangumi tik žygiuojantys kaimiečiai, vaikai ir suaugėliai, bei juos prižiūrintys karininkai.
SNEIKAS: Kur...?
ŠIZO: Ne kas. Jis pastebėjo tave. (Klik. Klik. Klik.) Jis tuoj pat pranyks.
SNEIKAS: Velniai... (SNEIKAS traukia ginklą iš po švarko, žmonių veidai liejasi.) Rautų... (Pilnas apsisukimas.) Tas idiotas Tenderis... (Taikiklyje pakaušį besikasantis ir besijuokiantis DŽO.) Su kuo jis kalbasi? (Prakaito liaukos imasi darbo.) Vilku! (Šūvis. Bang!)
KARININKAS: Ei! (KARININKAS ant šarvuočio.) Ką tu išdarinėji? (Pistoletai apsupa SNEIKO figūrą.) Mesk ginklą!
MINIA (klykia): Kyaaa!
DŽO: Ką? (TENDERIS iškėlęs gėrimo skardinę ir žvelgiantis į šoną, vis dar idiotiškai išsišiepęs.)
KARININKAS: Ar girdėjai mane? Ką išdarinėji!? Mesk ginklą!
DŽO: K-kas… (TENDERIS sumikčioja.) Kas čia vyksta?
KARININKAS: Žudymas prieš prasidedant sustiprinimui bus laikomas baudžiamąja žmogžudyste!
SNEIKAS stovi tylus ir giliai kvėpuoja.
DŽO: Hm? (Rudaplaukis atsisuka.) Senis dingo.
KARININKAS: Parodyk savo ginklo pažymėjimą! (Šaukia KARININKAS, kol ŠIZO baigia rinkti apkabą.)
SNEIKAS: Heh, heh, heh... (SNEIKAS, nervingai.) Nekreipkit į mane dėmesio.

11: 48 ryto.
VONDERLANDAS: Tu... (PIGO pavargęs veidas smulkių spalvotų vitražinių langelių fone.) Asmens sargybinis?
VILKAS: Neturime daug laiko iki sustiprinimo pradžios... (Skrybėlėtasis senis užsitempia antrą odinę pirštinę.) Planuokime greitai!
VONDERLANDAS: Palauk, (Riebuilis susigūžia) mano asmens sargybinis yra mažas senukas?
VILKAS: Atsiprašau. Nesu jaunas. Tavo draugui greta taip pat tai nepatinka.
ŠIAUDAS: Aš nesijuokiu! Aš visai nesijuokiu! (ŠIAUDAS pratrūksta.) Kas tau? Baik išsipisinėti!
VILKAS: Net nebandykite įbauginti jų per sustiprinimą. (Skrybėliaus veidą apgaubia tamsa.) Jums nepavyks blefuoti su šiais vaikinais, kaip mafijos pasaulėlyje. Na, šiaip ar taip, jums nepavyks jų apmauti. Matau, kad esate tik išsigandę šunyčiai...
ŠIAUDAS: K-ką pasakei!? (ŠIAUDAS pagriebia VILKĄ už apykaklės.) Tik pabandyk, Kriošena! Davai išeinam į lauką! Aš supistai užmušiu tave!
VONDERLANDAS: Ei, Šiaude, ką… (PIGAS nieko nesupranta, kol Kreivanosis tranko orą.) Ką tu darai…? Ar tai hipnozė?
ŠIAUDAS: Tu! Tu! (Rėkia ŠIAUDAS visas suprakaitavęs.) Kur tu, po velnių, dingai!?
VILKAS: Pamiršk jį. (Prie VONDERLANDO.) Jie davė tau ginklą, ar ne? Paruošk jį.
VONDERLANDAS: Ak, taip. Žinau, kaip juo naudotis.
VILKAS: Mūsų oponentai neprašaus. (Skrybėliaus kietos lūpos, kol ŠIAUDAS riaumoja ir spardo nematomą žmogų.) Jie gana kieti. Nesitikiu, kad darys daug klaidų.
VONDERLANDAS: Ar mes galime laimėti?
VILKAS: Galbūt. (Kreivanosis metasi atgal, rėkdamas: „Oba! Vos nepataikei! ”) Bet reikia pasisaugoti tik vieno iš jų. Jeigu jį nudėsiu, mes laimėsim. (VILKAS išsitraukia išdžiūvusių kanapių ir susisuka suktinę.) Jis tobulai sureagavo į mane. Pirmą kartą sutinku kažką panašaus į jį. (Degtukas pridega suktinę. Fžš!) Tu… (Išpučiamas dūmas.) Atrodai nervingai. Na, nieko tokio. Kad esi atviras žmogus. (Dūmai pasklinda po kambarį.) Jeigu sektum kokį nors trivialų įsitikinimą tam, kad liktum konformistiškas su kitais žmonėmis, jis rastų tą spragą tavo šarvuose ir ja pasinaudotų. (Krizenimas.) Tai tik menka gudrybė. Per lengva. Bet jeigu seksi tokiu įsitikinimu, jis tavęs nepalauš. (Išplėstos akys.) Todėl vykdyk mano instrukcijas. Daryk, ką liepsiu. Mano valia yra absoliuti. (Tirštas rūkas, PIGAS sucypsi.) Tau reikia pasprukti nuo jo. Nesižvalgyk. Nemąstyk. Nesvarbu, supranti, ar ne. (VONDERLANDAS tarsi apakęs.) Ar kažkas ne taip?
VONDERLANDAS: Ak, (žvilgsnis į sąmonę netekusį, išsižiojusį ir apsiputavusį ŠIAUDĄ) ne. Aš... pasikliausiu jumis.
VILKAS: Jis... (Skrybėlius užgesina suktinę į dėkliuką. Fžš!) Sumanus!

Žiūronai, nukreipti į trobelę.
SNEIKAS: Taikiniai dar nepajudėjo. (SNEIKAS nuleidžia binokuliarą.) Jau beveik laikas. (Kiša ranką už švarko.) Šiandienos darbas nebus lengvas. (TENDERIS, prigludęs šalia plytų sienos, taip pat traukiantis ginklą.) Geriau būkite pasiruošę! (ŠIZO veido nesimato, tik boluojantys akiniai, kai jis užsitaiso Koltą. Klik!)
12: 00 valanda. Sustiprinimas prasideda.

Skyrius 10. BYLA (2)

Būm! Būm! Būm!
Sugriaudėja.
ŠIAUDAS: Brolau, (ŠIAUDAS sėdi atsirėmęs į langą) ar nekenti manęs?
VONDERLANDAS: Ką? (PIGAS skaičiuoja kulkas).
ŠIAUDAS: Aš visiškai praskydau. Visiškai... Bet dabar man viskas gerai... Aš įrodysiu tau, kad esu tikras vyras...
Tčak!
Įdedama apkaba.
VONDERLANDAS: Atleisk. Man nereikėjo tavęs įvelti į visa tai.
ŠIAUDAS: Brolau...! (Ašaros.) Aš jau ilgą laiką neverkiau. (Pasilenkęs į priekį kaip per išpažintį.) Verkiau tik du kartus, kai tapau saugęs! Kai žiūrėjau „Donį Darko“ ir šiandien, tik tuos du kartus...
VONDERLANDAS: Taip, žinau. (PIGAS išsitraukia cigaretę iš burnos.) Nesirūpink.
Tykšt! Glug-glug! Glug-glug!
Iš tualeto, šluostydamasis rankas, išeina VILKAS.
VILKAS: Hmmm! Atrodo, kad automatiškai nusileidžiantys klozetai mūsų laikais pasiekė net kaimietiškas zonas, kaip ši. (Numeta rankšluostį ant žemės.) Ką gi… Eisime? Heh, heh, heh… (Riebuilis susižvalgo su Kreivanosiu.) Paliekam šią vietą. Žygiuojam į mišką. (Skrybėlius uždeda ranką ant klubo.)
VONDERLANDAS: Į mišką? (PIGAS atsistoja.)
VILKAS: Iš čia jie gali matyti mūsų veiksmus. (Šliurenimas, kol aunasi batus.) Be to, man labiau patinka atviros erdvės. (Palieka ginklą ant stalo.)
VONDERLANDAS: Ei, Seni! (PIGAS mosteli.) Neketini jo naudoti?
VILKAS: Nekenčiu parako kvapo. (Prie durų atsisuka.) Kas be ko, šaunamieji ginklai išduoda tavo buvimo vietą...
VONDERLANDAS: Planuoji kovoti plikomis rankomis, ar kažkas panašaus!? (PIGAS negali patikėti.)
VILKAS: Ne, neplanuoju. (VILKAS išsitraukia stambų medžioklinį peilį iš nerūdyjančio plieno ir prikiša Storuliui prie pagurklio.) Aš naujodu šį daikčiuką!

Prie lūšnos stovi autobusiukas be ratų, šalia mėtosi padangos ir lentos.
VILKAS: Ei, (Skrybėlius parodo pirštu į ŠIAUDĄ) tu lieki čia.
ŠIAUDAS: Kąąą?!
Subarbena nuo vėjo langinė.
VILKAS: Jeigu čia pasirodys tarpininkai, išlošk mums laiko, kad spėtume nusigauti į mišką. (Kreivanosis stovi įbedęs akis.) Varom!

Žiūronų lęšiai stebi tris vyrus kryžkelėje.
DŽO: Taikiniai išsiskiria į dvi grupes... (Lepteli TENDERIS.)
SNEIKAS: Matau tai, Idiote! (SNEIKAS stovi ir nuleidžia binokuliarą.) Nereikia sakyti garsiai.
DŽO: T-tai ar mes lauksime čia? (Sutrūkčioja.)
SNEIKAS: Užsikimšk!
SNEIKAS (sau): „Taigi, Vilkas nori pasislėpti miške. Ką man daryti? Bus geriausia, jeigu Šizo ir Vilkas išsiaiškins patys, (susiaurina akis) bet jeigu Šizo liks pakankamai sužeistas, norėčiau galimybės jį pribaigti pats. (DŽO pritūpęs už mūro.) Kas be ko, man reikia atsikratyti Tenderio. “
DŽO: Ak! Aš nebematau jų!
SNEIKAS (toliau sau): „Jis bus tikra rakštis subinėje. “
SNEIKAS (pakelia žiūronus į sužvarbusį ŠIAUDĄ): Gerai. Tenderi, tu pasiruošęs dirbti vienas! Neturiu nieko, ką galėčiau dar tave išmokyti!
DŽO: Kąąą?! (Numykia Rudaplaukis.)
SNEIKAS: Šiaudas stovi prieš pat namą. Susidorok su juo vienas.
DŽO: Ką? Ką? Ką? (TENDERIS purtosi ir jo kraujospūdis kyla.)
SNEIKAS: Šizo ir aš, mes seksim Vilką ir taikinį.
DŽO: P-p-palauk akimirką! (Užraudoja kaip buratinas.)
SNEIKAS: Eime, Šizo. (Raumeningasis vyrukas įsideda ginklą į dėklą ir ima žingsniuoti.)
DŽO: Mokytojau Sneikai! Aš negaliu to padaryti! (Rėkia TENDERIS.) Mums vertėtų palikti Šiaudą vieną ir sekti taikinį drauge! (Sunkiai alsuoja.) Kas be ko, tarpininkų reguliacijos teigia, kad turėtume atlikti darbą, cituoju: „kaip įmanoma greičiau ir su mažiausiu nuostolių kiekiu“...
SNEIKAS: Tu sukruštas intelektuale! Užpiso tavęs klausytis...! (SNEIKAS kaire plaštaka pagriebia DŽO už žandikaulio.) Klausykis įdėmiai, Tenderi! Neegzistuoja gėrio ir blogio absoliutai šiame pasaulyje! (Įniršusysis ir Išsigandusysis.) Egzistuoja tik gėrio ir blogio reliatyvai! Jokių absoliutų! (Tėškia Rudaplaukį ant akmenimis grįsto tako.) Šis pasaulis... (Vypsnis.) Nepaklūsta tavo užgaidoms!!
DŽO: T-tai ką jūs sakot!? (TENDERIS išraudęs pašoka ant kojų.) Aš nieko nesuprantu...!
SNEIKAS: Eime, Šizo! (Akiniuotasis nukreipia akis nuo pilkų debesų, atsispiria nuo mūro ir pakyla iš paskos.)
Būm!
Sugriaudi.

Tankūs krūmai. Ant vienos iš plonų šakų tupi juodvarnis.
Kar!
SNEIKAS: Kas nutiko? (SNEIKAS atsigręžia takelyje prie pat miško tankmės.)
ŠIZO (nukreipia akis nuo varnėno ir toliau pajuda): Nieko.
SNEIKAS: Heh, heh! Ar žinai, kodėl Vilkas išdūmė į kalvas? (Ištraukia sulankstytą popierių.) Pažvelk į žemėlapį. (Rodo pirštu į pažymėtą liniją.) Kariuomenė užblokavo miško tolimąjį kampą. Jis įkliuvo tarsi žiurkė maiše. (ŠIZO šaltu veidu stebi savo vadovą pro akinius.) Bet nėra jokių šansų, kad jam pavyks pasprukti su tuo idiotu, kuris tempiasi paskui jį. (Nuogų medžių viršūnės.) Kitais žodžiais tariant, jis apsimeta norįs pabėgti tik tam, kad mus prisiviliotų. Jeigu pulsime tiesiai paskui, pakliūsime į jo spąstus. (Aukšta miško žolė.) Todėl reikės šiokios tokios taktikos. Aš apeisiu apskritimu ir užpulsiu jį iš nugaros. Mes pagausime jį pincerio manevru. (ŠIZO patraukia vieną iš šakų, kad galėtų praeiti.) Būk atsargus, (SNEIKO šypsnis) kad nesusitiktų mūsų kulkos! (Akiniuotis išlaiko veidą be emocijų.)

Vūūūūū~!
Kaukia vėjas.
Prie lūšnos ŠIAUDAS nusičiaudėja.
ŠIAUDAS: Šūdas, kaip šalta! (Sudeda rankas po pažastimis.) Nemanau, kad kas nors ateis šia kryptimi. Kita vertus, visi trys gali pasirodyti. (Susiaurina akis.) Nepavyks jų atlaikyti tik su vienu pistoletu. (Nušlepsi į namo vidų ir randa VILKO paliktą ginklą, kurį paiima.) Heh, heh! (Laiko po ginklą kiekvienoje rankoje.) Visai kaip Džono Vū filme! (Nusitaiko kaip gatvės gangsteris abiejais pabūklais į tako galą.) Ginklas, kurį davė vyriausybė, šiek tiek per lengvas, bet Senio, kita vertus... (Vūūūū~!) Pala... Jie nudės mane, jeigu tiesiog stovėsiu vietoje! Aš užpulsiu juos iš pasalos gatvėje! (Įsideda vieną ginklą už diržo.) Po velnių, aš sumautai užmušiu juos visus! (Pasišokuodamas nudūmia keliu.)

Vūūūūū~!
TENDERIS, stovintis vienas kaimo keliuko gale.
DŽO (sau): „Gana tylu, kai nieko nėra. (Pro debesis pasirodo keli saulės spinduliai ir nušviečia TENDERIO figūrą.) Vienut vienas tokiu laiku. Tikra depresija... “
DŽO: Ak, ką aš darau! (Rudaplaukis susiima už galvos, kai prabyla balsu.) Man nederėtų stoviniuoti ir kalbėtis su savimi! Baigiu darbą, einu namo! Bet mano kojos nejuda… (Tud, tud, tud... Pakelia galvą ir, sugniaužęs rankas, klausosi.) Žingsniai... tikrai aidi, kai tylu... (Tud.) Ne, palauk. Žingsniai? Čia nieko neturėtų būti. (Tud!)
TENDERIS (vėl sau): „Ar vienas iš kaimiečių vis dar čia? (TENDERIO supanikavęs veidas.) Argi kareiviai neišvedė jų visų? (Siekia diržo.) Ne, to negali būti! Jeigu ten kažkas, (negali atsisegti) tuomet Šiaudas! Man reikia išsitraukti ginklą! Ne, bet jeigu…” (Tud!)
Kaip vakarietiškame vesterne, ŠIAUDAS deda koją ir sutinka sutrikusį TENDERĮ.
ŠIAUDAS: Aha!
TENDERIS: Šiaude…
Bang! Bang! Bang!
Rudaplaukis šoka visu kūnu į dešinę, kol Kreivanosis šaudo iki jam pasibaigia pusė apkabos ir iš jo ginklo krenta gilzės.

SNEIKAS: O, (atsisuka SNEIKAS su ŠIZO jam iš paskos) linksmybės prasidėjo!

VONDERLANDAS: Šiaude, (atsigręžia ir PIGAS, kol VILKAS braunasi pro lapiją.)

Lapų šnarėjimas, kai TENDERIS krenta nuokalne į žolyną, o ŠIAUDO ginklas rūksta.
ŠIAUDAS: Ar pataikiau? Ar pataikiau?
DŽO: Išvengiau kulkų! (TENDERIS bando keltis.) Neįtikėtina! Išvengiau kulkų! Kulkos… (Ir krenta, dešinė koja srūvanti krauju, veidas pabalęs ir snarglėtas.) Uvaaaaaahh!!
ŠIAUDAS: Ei, palauk! (Kreivanosis bėga.)

Šnarantys medžiai.
SNEIKAS: Ha, ha, ha! (SNEIKAS, nardantis tarp jų.) Hahahahaha! Šizo, tu kalės vaike, dabar tu mano! Įkliuvai į mano spąstus! (Tankmėje atrodo kaip išprotėjęs vampyras.) Hah, hah! Tai bus tikras reginys! Nesijaudink, Šizo! Jeigu Vilkas tavęs nepričiups, aš pats pasirūpinsiu, kad liautųsi telefono skambesys tavo makaulėje!

ŠIZO (stovintis tarp aukštų medžių ir vešlios žolės, rūko tankmės juosta aplink jį): Keista... Nieko nejaučiu. (Lapų šešėliai ant ŠIZO tamsiai mėlynos striukės.) Ir skambėjimas man trugdo. Be to, tiesiog per daug tylu... (Žingsnis.) Ar čia nieko nėra...? Dėl kažkokios priežasties jaučiuosi tarsi pažinočiau šią vietą. Rūkas... Kas su šiuo rūku?
INSTRUKTORIUS: „Ką gi, vaikinai, (treneris kamufliažine apranga su šaukštu rankoje prieš kitus kadetus) mes praktikuosimės partizaninio karo situacijai. Vienintelis dalykas, kurį galite naudoti, yra šis šaukštas... “
ŠIZO (sau): „Teisingai. Ši vieta primena treniruočių stovyklą, kur mus nuvežė. Ar rūkas, taip pat, mano atminties dalis? (Ringt!) Negaliu atskirti, ar tai, ką matau, yra mano atminties, o gal realybės vaisius. (Ringt!) Hmmm... Ką, šiaip ar taip, aš čia veikiu? “
MOTINA: Tu demone! (Rėkianti MOTINA širdutėmis išmarginta naktine kepuraite.) Dink iš čia!
ŠIZO: Ne… (Ringt!) Taigi. Keršto žudymas. (Trylikametė ANDŽELIKA žaginama žolėse.) Bet dėl ko…? (Ringt!) Tavo vardas yra…
Krentantis vandens lašas iš krano. Ir tame laše atsispindintis VILKO veidas. ŠIZO sukasi, traukia ginklą, medžiai verčiasi iš šaknų, peilyje švyti ŠIZO akiniai.
Mostas, Juodaplaukis dengiasi šoną ginklu, jo kūnas krenta, peiliui perdrėskiant striukę ir dviejų medžių kamienus. ŠIZO krenta, verčiasi ir nugara atsišlieja prie kito medžio.
Akiniai nukrenta, ŠIZO nustebęs veidas nespėja sekti žaibo miklumo judesių, šnarėjimo, šnarėjimo, šnarėjimo... Kraujo takelis nuo kaktos ant žando.
Klik!
Koltas paruoštas.
VILKAS: Ei! (Už ŠIZO nugaros.) Čionai!
ŠIZO ranka greičiau, negu veidas, pasisuka ir šauna. Bang! Bang! Nieko nepataiko. Optinė iliuzija išnyksta.
ŠIZO: Kas per…?!
Skrybėlius iš kairės pusės su peiliu ir staigus šuolis.

Skyrius 11. ŽAIZDOS

VILKAS: Oho! (Kruvinas peilis.) Labai šaunu!
ŠIZO, besidairantis ir šaudantis kiaurai VILKO figūrą, kurios rankos, tarsi kertančios lianos. Kerta ir parbloškia Juodaplaukį, kurio du pirštai skrieja į orą. Smūgis ant žemės.
ŠIZO ramiai pasižiūri į pusiau nukapotą kairę plaštaką.
Tylu.
Apsižvalgo. Randa įskilusius akinius ant žemės ir juos apvalo. Priešais jį stovi RAUDONPLAUKĖ brangiais odiniais bateliais su kulniukais.
ŠIZO: Andželika? (Nustebęs, krauju apdergtas ŠIZO veidas.) Kodėl tu...?
RAUDONPLAUKĖ: Andželika? (Moters veidas tarsi sniegas negyvame televizijos ekrane.) Argi nesakiau, kad aš neturiu vardo?
ŠIZO: Taigi. Tai tu... Dabar aš šiek tiek pasimetęs. Pamaniau, kad esi Andželika.
RAUDONPLAUKĖ: Kalbi keistai. (ŠIZO žvelgia į ją pro įskeltus lęšius.) Visai nepanašus į save.
ŠIZO: Telefonas man trugdo, ir aš nematau savo priešininko. (Deda akinius į striukęs kišenę.)
RAUDONPLAUKĖ: Tas senis gana kietas. (RAUDONPLAUKĖ tampa permatoma, tarsi vaiduoklis.) Bet tai tik natūralu, nes jis visai, kaip tu. (Figūra pajuoduoja.) Kas dar blogiau, tau girdisi balsai, o tai bukina refleksus. Nemanai, kad tai šiek tiek per sudėtinga, net tau? (Lieka tik moters skystos dailios ilgos kojos.) Tiek daug dalykų rengia sąmokslą prieš tave! Argi nesupranti? (Vyšninės lūpos.) Tai jos spąstai! Tos moters, – Andželikos! Ji slypi už visko!

Bang!
Kaimelis.
ŠIAUDAS užsimerkęs šaudo į bėgantį TENDERĮ, bet nepataiko, kelios kulkos atsimuša į metalinį stulpą. TENDERIS laikosi už peršautos kojos, virsdamas mykia, mykia ir pasislepia už skardinės sienos.
ŠIAUDAS: Šūdas! (Kreivanosis seka iš paskos.) Nepataikiau!
TENDERIS išsitraukia ginklą, iškvepia, įkvepia, pritūpęs išlenda iš kampo ir drebėdamas šaudo į ŠIAUDO kojas, kulkos nepataikydamos atsimuša nuo asfalto.
ŠIAUDAS: Ei! Ei! Ei! (Šokinėjimas vietoje ir bėgimas atgal rėkiant.)
DŽO: Po velnių...! (TENDERIO ginklas rūksta, Rudaplaukis trenkiasi į skardą, vos nulaikydamas Koltą.) Šūdas!!! (sau) „Nieko gero! Nepataikysiu į jį, jeigu mano rankos taip drebės! Ką man daryti!? Siaubingai kraujuoju. Tikiuosi, kad nepataikė į arteriją... (Užspaudžia žaizdą.) Jaučiuosi lyg tuoj apalpsiu... Nuo viso kraujo, kurį praradau. Nepavyks daug judėti. Bet Šiaudui bent jau liko tik dvi kulkos... (Žvilgsnis į apleistą trobą už traukinių bėgių.) Man teks pasislėpti ten. Ar pavyks pakankamai greitai nubėgti? “ (Atsikelia.)
ŠIAUDAS: Ak! (ŠIAUDAS, kaip kiškis iš už medinės tvoros, iškiša galvą.) Ei! Palauk! (Kaubojiški batai kreivai šlepsi paskui TENDERĮ, kuris šnopuoja ir bėga, prilaikydamas žaizdą.) Aš nudėsiu tave!
DŽO (sau): „Pirmyn, šaudyk! Tiesiog švaistysi kulkas, Šiaude! Mėgėjas kaip tu niekad nepataikys iš tokio atstumo! “
ŠIAUDAS: Tu šuns... (Bang! Pro šalį.)
DŽO: „Tik viena kulka... (TENDERIS atsisuka.) Po velnių, jis arti! “ (Bang! Iš TENDERIO dešiniojo peties pasipila kraujas, Rudaplaukis krenta pro pastato duris veidu į medines grindis, ginklas išsprūsta iš rankų.)
ŠIAUDAS (įeina į kambarį su pistoletu rankose): Mirk!! (Klik. Nieko. Klik.) Kas per...?
DŽO: T-tau baigėsi kulkos! Geriau pasiduok, (Rudaplaukis susiranda Koltą) jeigu nenori mirti! (Stojasi.) Aš turiu ginklą! Nėra jokio reikalo šaudyti į vienas kitą, ar ne?
Klank!
ŠIAUDAS (traukia VILKO paliktą . 45 semiautomatinį, užsitaiso): Kas, velniai rautų, pasidavinės!? (Maniakiškas žvilgsnis.) Aš turiu dar vieną ginklą!
DŽO: Džiu... (Paskutiniai žodžių skiemenys.) Liana...!
Klik!
Nieko.

VILKAS (laiko kulkas permatomame plastikiniame maišelyje): Nenuostabu, kad užuodžiau paraką. Palikau ginklą, bet pamiršau kulkas. Ar tai to vaikigalio įtaka? Tokia paprasta klaida... (Išmeta.) Kodėl kažkas panašus į mane šlaistosi po šį mišką? Vien jo egzistencija kelia disbalansą.

ŠIAUDAS (išpūtęs akis, nuleidžia ginklą): Jokių kulkų? Atsiprašau! Aš norėčiau pasiduoti!
Tyla.
DŽO: Tu juokauji?
ŠIAUDAS: Ką? Kas tau...?
Bang! Bang! Bang!
Trys kulkos į Kreivanosio torsą, TENDERIS rėkia, ŠIAUDAS krenta pro plono medžio sieną, tėškiasi kieme atatupstas. Sustiprintojas įsikimba sienos ir išlenda lauk.

RAUDONPLAUKĖ: Andželika mausto tave savavališkai. Jos kaltė, kad tapai toks sentimentalus. Žmonės reaguoja į kitų žmonių emocijas, (ŠIAUDAS kosėja, iš jo burnos ir kūno pasipila klanas kraujo) o tai bukina jų jautrumą. Bet jeigu pagalvosi apie tai, tai gali būti puiki galimybė. (RAUDONPLAUKĖ prie ŠIZO, kuris žvalgosi ir klausosi prilipęs prie medžio kamieno.) Pagalvok apie tai. Jei susitvarkysi su tuo Senuku, galėsi grįžti į savas vėžias.
ŠIZO: Galbūt jis nėra Andželikos spąstų dalis. (Juodaplaukis prisimerkia.) Jis tiesiog žudikas, bandantis mane pribaigti.
DŽO: Viskas... (ŠIAUDAS toliau spjaudosi krauju, kol TENDERIS paskutinį kartą nusitaiko drebančia ranka į mirtinai sužeistojo galvą.) Viskas tuoj baigsis...
RAUDONPLAUKĖ: Na, tuomet tai tikros sėkmės dovanėlė! Jeigu negali pabėgti, teks jį nugalėti! (RAUDONPLAUKĖ baltomis akimis be vyzdžių.) Apsuksi ginklą į Andželikos pusę! 
TENDERIS įremia kelį į paliegusio apsauginio pilvą, kiša Koltą jam į gerklę.
ŠIAUDAS: Achhhhh!!! (Griebia į jį nutaikyto ginklo.)
ŠIZO: Mes kaip du gaidžiai, kovojantys aptvare. (ŠIZO pasitaiso sruogą, kuri krenta jam ant akių.) Ji tikriausiai stebi mus tokiomis pačiomis šaltomis akimis, kaip ir tada, kai buvo bombarduotas dangoraižis...
ŠIAUDAS: Mamyte!!! (Merdėjantysis desperatiškai šaukia, kol sustiprintojas įtaiso pistoletą giliai gerklėje...) BLAM! (Pabaigia darbą, ištaškydamas smegenis.)
RAUDONPLAUKĖ: Viskas, ko tau dabar reikia, yra sveikas protas ir perspektyva. Nemąstyk apie bereikšmius dalykus. (RAUDONPLAUKĖS švelnus balsas.)
DŽO (prikniaubia ir ima žliumbti iš skausmo ir nevilties): Uvaahhh~!!!

RAUDONPLAUKĖ: Na? (Medžių viršūnės.) Atrodo, kad nusiraminai.
ŠIZO: Taip. (ŠIZO pasisuka šonu į ANDŽELIKOS vaiduoklį.) Ar pameni, ką kalbėjau anksčiau... Kai supratau, ką sugebu?
RAUDONPLAUKĖ: Ką...? Ak, taip.

VILKAS: „Keista... Visiškai jo nejaučiu. (Skrybėlius atsiduria prie pat sėdinčio Juodaplaukio, bet, nematydamas jo, praeina pro šalį ir sustoja.) Esu tikras, kad jis buvo čia pat vidury miško. “

Skyrius 12. REZULTATAI

Žalia lapija.
ŠIZO: Kas nutiko žmonėms, kurie buvo su manimi? Kodėl aš turiu šį šaukštą? (Pakraipo.) Kiek laiko čia praleidau? (Kariniai batai.) Neatsimenu. Viskas, ką žinau, yra tai, kad ši vieta mane vimdo, jaučiuosi tarsi smaugiamas. (ŠIZO, su kamufliažine uniforma, sėdi panarinęs galvą ir atsirėmęs į medį.)
ŠIZO: Žaisti slėpynes miške, (Skrybėlius žvalgosi, bet Juodaplaukio nemato) ar gali patikėti? Kas dar blogiau, kol slėpiausi, (RAUDONPLAUKĖ šypsosi) niekas neatėjo. Kadangi man visa tai įkyrėjo, pajudėjau pirmas. (Vėjas atneša rūko bangą, kuri apgaubia VILKĄ.)
VILKAS: Aš neklydau. (Dangus aukštyn kojom.) Užuodžiu kraują. Užuodžiu paraką. Jis čia pat... Jis pradingo tarsi nuspaudus jungiklį. Tobulas kamufliažas... Kas nutiks...? (ŠIZO atsistoja, Koltas rankoje.) Būk kantrus! Dar ne viskas prarasta! Jeigu būčiau tas vaikis... (Du vyrai, nugara į nugarą penkių metrų atstumu.) Ką daryčiau?
ŠIZO: Kas mane ten tiek vimdė? Galvojau apie tai be perstojo, kol žingsniavau. Žmonės. Nebuvo jokių žmonių. Negaliu nieko padaryti be kitų žmonių. Zebrai, atskirti nuo bandos, negali nieko padaryti, ar ne...? Tas pats su manimi. Dėl to, aš instinktyviai ieškau vietų, kur yra kiti žmonės. (Visiškoje tamsoje sproginėja granatos, girdisi kulkų zvimbesys, kylanti raudona ugnis ir juodi dūmai viską apgaubia.) Mūšio lauke buvo patogu. Niekas manęs nepastebėdavo, ir man nereikėdavo dėl nieko jaudintis. Unikali mūšio aplinka padaro tai su žmonėmis. Išlikimas ten teikė man pasitenkinimo. (Šalia sprogsta RPG, ŠIZO kaip nakties padaras stovi ramiai ant kalvos ir šypsosi.) Tai buvo toks raminantis jausmas... Įrodymas, kad esu gyvas. Tam, kad tai išsaugočiau, reikėjo sukurti panašias aplinkybes, jog mano nervai liktų budriais... Tas jausmas... (Kar! Juodvarnis ir stambus medžioklinis peilis.) Įprastai gyvenime reikia triukų, kurie skiriasi nuo tų, naudojamų mūšyje. Vengti žmonių dėmesio, apsimesti, kad viskas tvarkoje. Masalo. (VILKAS horizontaliai kerta per ŠIZO liemenį, Juodaplaukis nejuda, tiesiog laukia, kol senio figūra išnyksta kaip iliuzija.) Aš esu normalus vaikinas, (Rūkas tirštėja.) todėl man reikia merginos.
BAMBI: Tikrai? Ar tikrai? Aš žinau, kad ką tik susitikom, (BAMBI su minisijonėliu, palaidine be rankovių, su gėrimu rankoje ir sėdinti parke) bet man rimtai reikia vietos pernakvoti...
Ir todėl man reikia darbo.
BOSAS: Esu tikras, kad girdėjai apie Keršto Aktą, priimtą prieš dvejus metus, (Nuplikęs BOSAS.) ar ne? (Ginklas ant stalo.) Naudosi šitai savo darbe.
ŠIZO: Aš vis dar esu... (ŠIZO, priremiantis kraujuojančia kaire plaštaka, kuriai trūksta dviejų pirštų, dešinę ranką, laikančią pistoletą) Sveiko proto...
VILKAS: Vos neįkliuvau... (Skrybėliaus rimta išraiška.) Jeigu pulsiu iš priekio, jis mane pričiups. (Pažiūri į peilį, kuriame jo paties raukšlėtas veidas.) Atvykau čia, nes nesitikėjau sutikti ko nors panašaus į save. Jeigu du padarai dalinasi ta pačia teritorija, jie tampa natūraliais priešais, turėtum tai žinoti, (Kreipiasi į save.) Senuk. Tai kodėl tu čia? Per daug atsitiktinumų. Dabar mūsų jėgos apylygios. Neramina tik tai, kad jis vėl pranyks. (Puola ant ŠIZO jam iš nugaros.) Jeigu jį nudėsiu, tai tik dabar! (Juodaplaukio veidas liejasi spirale, prieš jį išdygsta monstriška kaliausė su peiliu, šoka į šalį, vėl puola, bet RAUDONPLAUKĖ pasipainioja, jis sustoja nieko nesuvokdamas, ŠIZO pranyksta.)
VILKAS: Kas, po velnių...? (Ginklas įremtas į VILKO pakaušį.)
ŠIZO: Tu žemesnis, (ramus balsas) negu maniau.
Skrybėlius įniršęs sukasi, moja peiliu, kulka perveria jo žandą, Senis krenta ant kelių, trykšta kraujas.
ŠIZO: Kas tau nutiko? (Pakyla rudi, geltoni, raudoni rudens lapai.) Aš turėjau mirti pirmas!
VILKAS: Aš... Nežinau. (Tarsi astma sergantis ligonis.) Kažkas keisto; tai, kaip tu jauti kitus. Todėl taip tobulai ir slėpeisi.
ŠIZO: Ta moteris, vardu Andželika, (ŠIZO žvelgia iš aukšto) trugdė ir varė mane iš proto!
VILKAS: Andželika? Moteris? Kas tai per pasiteisinimas? Nėra jokių šansų, kad kas nors tave galėtų paveikti... (RAUDONPLAUKĖS iliuzija vėl išnyra prieš Senuko akis, jis tiesia ranką link peilio, kurį yra primynęs ŠIZO, kimba į Juodaplaukio kelnes, traukia save į viršų, juokiasi, juokiasi, juokiasi, kol pasiekia striukės atlapus ir įsikimba į juos.) Ta moteris... Ji iškrušo man smegenis! Aš nenumačiau šito! Ar gali patikėti? Kažkas be tavęs, taip pat, įsibrovė į mano teritoriją! (Odinėmis pirštinėmis sugriebia Jaunuolio veidą.) Tu sutiksi tokį patį likimą, kaip ir aš! Argi nematai!? (Mumija kriokia.) Tavo sveikas protas subliūkš, kai mažiausiai to tikėsies, ir cypsi iš nevilties, kaip laukinis žvėris! Pažvelk į mane! Mano nuostabios juslės buvo įveiktos kažkokio triukšmo! Tu neturi laiko dvejonėms! Tu privalai...
ŠIZO: Atsiprašau, (ŠIZO pakelia ranką prie Senio krūtinės) bet aš dar turiu darbo.
Būm!
VILKUI iš nugaros ištrykšta kraujo čiurkšlė, jis bando kabintis į mėlyną striukę, bet parkrenta ant kelių, galiausiai ant nugaros, ir trūkčiodamas išleidžia paskutinį kvapą.
ŠIZO: Baigėsi kulkos... (Juodaplaukis pažiūri į ginklą.) Reiktų pasirūpinti taikiniu, kol dar saulė nenusileido. Bus daug sunkiau, jeigu ateis naktis. (Pažvelgia į peilį po sportbačiu. Iškvepia.)
Kar! Kar!
ŠIZO apspinta būrys laukinių juodvarnių.
Kar! Kar! Kar!

Mašinų laužas.
MAFIOZAS: Ei, jis vis dar gyvas. (Trys stovintys vyrai, du lavonmaišiai.) Palaidokim jį taip.
VONDERLANDAS: Šūdas! Ko jūs išsipisinėjat!? Duok man... (PIGAS pagriebia kastuvą iš vieno iš nusikaltėlio gniaužtų ir užsimoja.) Mirk!!!
VONDERLANDAS: Vah! (PIGAS pabunda. Lyja.) Negaliu patikėti, kad tiek ilgai snaudžiau. (Pasislėpęs po medžiu.) Koks baisus sapnas... (Ir laiko ginklą.) Kur, po velnių, dingo tas Senis? Nusidangino kažkur pats vienas... Juk jo neužmušė, ar ne? Šūdas! Kaip viskas kartais nesiseka! (Prisimena ANDŽELIKOS grobuoniškumą.) Pavojaus signalai, kuriuos siuntė ta moteris... Negaliu patikėti, kad tik dabar juos suvokiu... (Griebiasi už galvos.) Ar aš mirsiu čia ir dabar!? Prakeikimas! Aš neketinu mirti! (Žingsniai per balas.) Seni? (Lyja ir lyja.) Seni!!! Atsakyk m– 
Pasirodo peršlapęs, kraujuotas, sužeistas ŠIZO su stambiu medžiokliniu peiliu ir sustoja prie persigandusio PIGO.
VONDERLANDAS: K-kas tu? (Pamato peilį Juodaplaukio rankose.) Uch... (Metasi atgal.) Uvaah! (ŠIZO žvelgia į PIGĄ iš aukšto, visas raudonas nuo kraujo tarsi demonas iš paskutinio Pragaro rato.) Uvaah!

Balti peršlapę batai, žingsniuojantys link išsižiojusio Skrybėliaus lavono. Pakelia numestą ginklą.
SNEIKAS (sau): „Taigi, jam baigėsi kulkos...? Ir jokių šansų, kad būtų įveikęs Vilką, pats nesusižeidęs. (SNEIKO veidas apsiniaukia.) Laikas nužudyti Šizo. Ir, tikriausiai, aš vienintelis likęs, kuris gali tai padaryti. “
2017-05-13 21:59
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 2 Kas ir kaip?
 
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą