Ąžys

Pivorių kaime gyveno Kiaukalas, o Laktorių – Miaukalas. Taip juos vadino tų kaimų gyventojai.
  Kartą Kiaukalas keliavo į greta Pivorių kaimo augantį šilą – rąstų parsivežti. Tik žiūri: priešais atlinguoja didžiausias vežimas! Ir pilnas, taip, taip – būtent rąstų! Kiaukalas įširdo ir iššokęs iš vežimo sustabdė atvažiuojančiojo arklius. Mat jis suprato, kad jam rąstų neliko, o jis taip norėjęs statytis sau namą. Taigi, Kiaukalas, sugriebęs už žąslų, suriko vežančiajam rąstus:
-   Kaip drįsti vežtis šituos mano rąstus?! Iš šito ąžuolo aš būčiau susirentęs sau stubą!
  Čia nuo vežimo nušoko Miaukalas ir užknerkė:
-   Kas čia drįsta stabdyti mane, Miaukalą, ir dar pušinius rąstus vadina ąžuoliniais?!
  Kiaukalas prišoko prie Miaukalo ir nutvėrė jį už atlapų:
-   Bjaurybe!
  Bet čia ūmai pritrūko kvapo. Miaukalas pasipurtė ir jau ištrūko, tai jau kibs pats, tačiau Kiaukalas atsigavo ir, vėl sučiupęs Miaukalą, sutarandasino:
-   Vagie! Grobike! Niekdary!
  Gal būtų visai uždusinęs Miaukalą, bet tas sušvogždė:
-   Aš turiu popieriussss...
-   Popierius? – atlyžo Kiaukalas ir kiek atleidęs pro dantis prašvokštė:
- Rodyk!
  Miaukalas, labai išsigandęs mirties, pradėjo raustis po kišenes ir beviltiškai vapėti:
-   Tuoj, tuoj... - bet niekur tų popierių negalėjo rasti. Atrodė, Kiaukalas jau neteks kantrybės, tik Miaukalas pirštais aptiko, kad viena švarko kišenė praplyšus, o į pamušalą plyšyje įsiterpęs ir pats dokumentas.
-   Štai! – sušuko jis džiaugsmingai, ištraukęs liudijimą iš plyšio ir atkišęs Kiaukalui.
  Tas pagriebė lakštą, o Miaukalą paleido:
-   Leidimas, - perskaitė garsiai. – Šiuomi popieriumi pažymiu, kad savo draugui Kaukui Miaukalui leidau prisikirsti Ąžynės miške malkų iki soties už man sumokėtą 100 leirų kyšį. Vagysčių ir grobstymų vystymo departamento vyriausiasis viršininkas Melagis Sukčiuvis. Plėšikų metų Lupikų mėnesio antra diena...
-   Parašas panašus ir antspaudas, matyt, tikras, - nutęsė Kiaukalas, paskaitęs raštą. Po to pridūrė:
-   Tai tu Didysis Kaukas Miaukalas? – lyg netikėdamas perklausė rašto pateikėjo.
-   Aha! – atsakė tas.
-   Pas mus, Pivorių kaime, apie tavo drąsius katiškus žygius sklando tiesiog legendos!
-   Tai tu iš Pivorių?! – nudžiugo Miaukalas. – O kuo tu vardu?
-   Ilgasis Maukas Kiaukalas! – išdidžiai atsakė tas.
-   O! Garsiausias Pivorių šuo! Apie tamstą pas mus, Laktoriuose, kuriamos poemos!
  Čia priešai taip įsiplepėjo, jog net susidraugavo. Ta proga pasidalino rąstus per pusę.
  Perkrovę pusę rąstų abu draugai patraukė atgal iš Ąžynės. Šis taip vadinosi todėl, kad jame augo ąžuolo tvirtumo ir pušies skalumo medžiai - ąžys. Tuos ąžis ir vežėsi dabar jau draugais virtę Kiaukalas ir Miaukalas.
  Kelias buvo platus ir abu draugai linksmai klegėjo greta riedančiuose vežimuose. Bet privažiavo kryžkelę: į kairę – Kiaukalui, o į dešinę – Miaukalui, ogi per vidury stovi smuklė.
-   Užsukam brangvynio atsigerti? – pirmas užšnekina Kiaukalas.
-   Gerai. Neprošal suvilgyti gomurį, - sutinka Miaukalas.
  Ir štai jie abu smuklėje - šnekučiuojasi, geria brangvynį, o kalbõs – be galo! Galiausiai prisivaišinę išvirsta pro duris.
  Akyse tavaruoja, dvejinasi, tačiau nematyti nė vieno arklio ir vežimo! Kur jie? Akimoju abu išsiblaivo.
-   Eikim pagal vėžes, - sako Miaukalas, tyrinėdamas pėdsakus.
-   Ne, geriau pagal kvapą! – užginčija Kiaukalas.
  Nutaria eiti atskirai. Taip abu žygiuoja, kol prieina ąžų mišką.  Ąžys lengvai linguoja papučiami vėjo, o Miaukalas su Kiaukalu trinasi akis, kad geriau įsižiūrėtų, tačiau nukirstų ąžų – nė žymės – visi ąžys sveiki, kieti.
-   Po velnių! – susikeikia Kiaukalas.
-   Šimts kipšų! – pritaria Miaukalas. Tik...
  Tikrai, vien plukės žino, iš kur Ąžynėje atsiranda lygiai šimtas kipšų – velnių.
-   Šaukėte, šeimininkai? – pristoja jų vyriausiasis, o jo akys tik negerai žiba, klasta spindi – bus blogai, jei atsisakysi!
-   Mm, taip, - nenoriai prataria Miaukalas.
-   Aha, jo, - jam pritaria Kiaukalas.
-   Tai ką įsakysite?
  Draugai susižvalgo ir abu kartu išpila:
-   Padarykite taip, kaip buvo.
-   Negalim! – atkerta uodegotųjų bosas ir kiša draugams po nosimis kažkokį apdriskusį popiergalį. - Skaitykite!
  Tie pačiupę skaito:
-   Prisakymai. Mes, pono Dievo visagalio, visažinio ir visur esančio nuolankusis ir ištikimasis tarnas, Cerondo karalius Veilius VI-asis, prisakome:
-   Neteisingai (už kyšį) iškirstą Ąžynės mišką grąžinti į buvusią būklę, iš draugų Kiaukalo ir Miaukalo nusikirstus rąstus atimti, priauginti prie buvusių vietų - kelmų taip, kad neliktų nė žymu. -
  Abiem draugam už neteisėtą veiką išskaičiuoti po 10 000 leirų baudos. -
  Ponui Miaukalui už valdininko papirkimą skirti 100 sudavimų diržu per sėdynę. -
  Atimti abiejų nusikaltėlių vežimus ir arklius. -
-   Vagysčių ir grobstymų departamentą panaikinti, jo darbuotojus atiduoti Belzebubo tarnams, o patį viršininką Melagį Sukčiuvį atiduoti paties Belzebubo žinion. Pragare šiuos asmenis laikyti, kiek lieps pats Viešpats Dievas. -
  Vietoj minėto departamento įkurti Sąžinės ir teisybės skyrių. -
  Prisakymus vykdyti nedelsiant. -
  Badrano mėnesio 24 diena.
  Atlikus dokumente duotus nurodymus, Kiaukalas ir Miaukalas nutarė nesiskirti, todėl šiuo metu abu draugai dirba kartu. Nusipirkę sklypą, ant kurio stovėjo ta smuklė, kur jie gėrė dingstant vogtiems ąžims, ją nugriovė ir jos vietoje pasistatė trobelę. Abu kartu pluša ir jokių nedorybių nebekrečia.