Trumpiausias kelias Namo -176

2017 metų Užgavėnių šventė  niekaip negalėjo įsisiūbuoti kaip rikiant, -kažko trūko.. Šturmanas Geležėlė sėdi po medžiu, -mąsto nuliūdęs.  Jis nepastebėjo kaip iš minios, prie jo, nutįsusia terba, priėjo vienas ubagiukas. Žvelgiant iš šalies, patyrusia akimi, galima buvo atpažinti, kad tai ne šiaip sau ubagas, iš eisenos galima  išžvelgti, kad tai žemaitis, - plačiai dėstomos riestos kojos išdavė, kad tai galėjo būti ne tik raitelis, bet kaž kas daugiau. Eisena išdavė, kad jis yra karys- romanytikas. Matėsi kad jaunystėje žirgus balnojo, buvo patyręs raitelis, bet lgas, išgyvenimų kupinas gyvenimo kelias, susiklostė  labai netikėtai. Prieš aštuonerius metus, atvykęs į  Lietuvos sostinėje, Rotušės aikštėje, po Ubagų baliaus, iš  Saulėtekio šalies, po viską griaunančio cunamio, atvyko šios šalies paskutinis samurajus Nisan Suzūki, Gipsi  iššventino į pirmąjį Lietuvos samurajų, Kamikadzę-Gipsį Samurajų. Dovanojo kalaviją ir tradicin į samurajų kimono.
    Šiuo kart jis buvo be jo, vilkėjo  aptrintą milinę skrandą. Priėjęs prie sėdinčio Šturmano, katalikiškai pagarbino Jėzų Kristų, - pasisveikino. 
      –Dūsauji, Šturmane? 
    -Amen, garbingas pakeleivi, -atsakė Šturmanas. Pažvelgęs į pakeleivį, nustębo... - O, tai tu, broli Gipsi, laiku atėjai. -Laukiau, -kaip sutarta... -Kokias žinias atnešei iš Žemaitijos ir iš pajūrio?
    -Turiu gerų ir nevisai gerų naujienų.
    - Kalbėk, broli, klok nedelsdamas viską. Gerų najienų, tikiu turi daugiau... -Dėstik viską iš eilės
    - Pirmoji gera naujiena yra tai, kad burlaivis „Lietuva“-Baltoji gulbė yra paruoštas išvykimui. - Antra naujiena yra tai, kad Kryžkalnio  kalvos  laukymėje yra sparčiai rengiamas Lietuvos didvyriškos istorinės praeities įamžinimo Panteonas. Sodinama ąžolų gyraitė, daugiau nieko negaliu parokouti. Generalinio Štabo rekomenduoti specialistai, apvejzieję, galės laisvai, suderinę su Tauta, paruošti tinkamus projektus. Trečia naujiena svarbiausia, apėjau visą Žemaitiją ir surinkau visus duomenis apie gyvenimą per visus paskutinius  dešimtmečiu  Nepriklausomoje Žemaitijoje. - Štai, atiduodu terbą. -Čia viskas ką turiu.  Prieš sakant penktą gerą naujieną, išklausykl ketvirtą, - nevisai gerą. –Klaipėdos uoste, atplukdyto iš Marselio ir  prišvartuoto  Prancūzų kreiserio  „Salvadoras Dali“ kapitonas Edmundas Dantesas praneša, kad nuo kreiserio dingo artileristas  Rišaras  Osterliksas. Budėjęs mechanikas Obeliksas išgirdo,  už borto keistą pliumtelėjimą, pamatė tik tolstanti tašką. Prie skenduolio  priplaukė grietaeigis skuteris ir jį išrtraukę  kaukėti tipai, nustraksėjo bangomis link Karaliaučiaus. –Kapitonas Dantesas prašė, per mane, atsiprašyti Šturmano Geležėlės. Šturmanas atsakė:
    - Girdėjau tokį pranešimą... -Rodė per žinias. -Pasirodo  ištikro tai buvo jis, Rešaras- nenaudėlis, vėliau aš mačiau jį šlaistantis Kaukazo kalnuose- Čečenijoje. –Manoma kad pamalonintas kaukazėtiško vaišingumo, jis danguoraižyje didelį gaisrą sukėlė. –Gal gerai, sukėlė gaisrą ir dingo Kibeno Peno glėbyje. Šis jį pasiuntė į Gūdiją, pas Lukošių, šieną ravėti. –Daugiau apie jį nieko nebeteko girdėti. –Tiek to, bloga naujiena netokia jau ir bloga. - Na, papasakok penktą, -gerą naujieną.
    -Klusykis ištempęs ausis. - Aplankiau  mūsų senelių ir proteiu kapus. Pasimeldžiau už Juos, už Žemaitiją, už Lituvą ir visą Pasulį. Ilgai klausiausi priglaudęs ausį prie paminklinio kryžiaus, klausiausi ir išgirdau,  išpradžių šnibždesį: -Mieli mano anūkėliai, Mieli mūsų Lietuvos vaikai, einate teisingu keliu, nepasiduokit apgaulėms, -apgaulėms  kurias žarsto mūsų nedraugai, nebūkit atlaidūs priešų rengiamoms pinklėms, nesvarbu kokios jos būtų užkrečiančiai patrauklios. Širdimi jauskit pavojus, jieškokit aistringai, su meilę teisingą kelią, jis yra vienintelis, ir būsit išgelbėti. Šnabždesys nutilo ir iš požemių pasigirdo  darnus, ritmiškas gaudesys:


                                                -Kas būs kas ne būs, bet žemaitis nepražūs,
                                              - Su jumis visi Dievai, Šventas Petras, Angelai..
   
Šturmanas Geležėlė atsistojo, padėkojo Gipsiui Samurajui ir abu apsikabino, prisiglaudė vienas prie kito... Užgavienių šventė toliau šurmuliavo, niekas nematė stovinčiu po medžių du brolius, niekas nematė apsikabinusių dviejų brolių trūkčiojančius, virpančius pečius ir jų ašrų... Jie pasijautė labai vieniši ir visų apleisti...