Edkė 6

6
Kalbėdamas sūnui išreiškiau mintį, kad dvasinė žmogaus mirtis yra baisiau už fizinę.
• Bet parašyta, ten kur nėra miltų nėra ir toiros... Reiškia jei nėra fizinio gyvenimo, nėra ir dvasinio? – iškėlė prieštara sūnus.
• Tu teisus. Mes privalome rūpintis sveikata, valgyti ir gyventi materialiame pasaulyje paisydami materialaus pasaulio taisyklių. Neturime būti mazochistai ir trokšti kančios. Kalbu apie situacija kuri de fakto mums duota ir nėra galimybės to išvengti. Tik tokiu atveju geriau mirti kūnu, bet išlikti amžinam egzistavimui. Nenorėčiau, kad tokia situacija susidarytų mano gyvenime, kada reikėtų rinktis tarp dvasinio ir fizinio egzistavimo, bet teoriškai žinau, kad tik dvasinis gyvenimas yra tikras gyvenimas.
• Nenorėčiau, kad kas verstų rinktis... – Pritarė sūnus.
Šį pamastymą aprašiau, nes ilgai delsiau ir nežinojau, kaip tinkamai pateikti Edkės gyvenimo pasirinkimą. Taip jau atsitiko, kad jos pasirinkimas išgelbėjo jei ir vaikams gyvybes, bet dvasine prasme jie mirė. Gal atsiras kokia atžala iš šitos giminės, gal dėl to Kūrėjas išsaugojo šiuos žmones?...
Ji kreipėsi į pažystamą Kulių kunigą. Aplinkybes susijusias su šia pažintimi pasistengsiu aprašyti vėliau. Prašė pagalbos. Reikėjo išgelbėti keturis jos vaikus kurie liko Telšių kalėjime.
• Grįžk į kalėjimą. Pasakyk, kad nuo kitų žmonių atsiskyrei kai vedė į mišką. Apsimesk, kad nieko nežinai kas su žmonėmis nutiko.

7
Prieš kelias dienas su Rav Ruvenu diskutavome apie vaikų auklėjimą. Jis yra religingos mokyklos direktorius Jerusalime.
• Pasakysiu tau vieną paslaptį, visos pedagoginės knygos piešia tam tikrą auklėjimo schemą ir modelį. Bet gyvenimas toks įvairus, vaikų sielos tokios nevienodos, ir susumavus ilgų metų darbą, - priėjau išvadą, kad neviena pedagoginė schema, sistema neveikia.
• O ką daryti, kuo vadovaujantis ugdyti vaikus?
• Reikia žinoti Toirą, - jis kumščiu pabarškino sau į kaktą, - ir pasverti protu aplinkybes. Tas pats veiksmas skirtingomis aplinkybėmis bus skirtingai įvertintas. Pavyzdžiui vieną vaiką teisingą bus iš mokyklos pašalinti, kitą užteks pabarti, kitam reikia duoti saldainį ir maloniai paprašyti nepageidaujamo veiksmo nekartoti. Situacijų aibė ir jų visų į schemą neįsprausi.
• Tai tada neverta studijuoti vaikų psichologiją ir pedagogiką.
• Ne, studijuoti būtina, nes tai padeda sukurti schemas, tam tikrus rėmus, kuriais vadovaudamasis lengviau orientuosies mokymo procese. Bus lengviau sukurti tinkamą elgesio schema nukreiptą į konkretų vaiką, remiantis konkrečiomis aplinkybėmis. Pedagogu būti lengviau nei tėvu. Nes tėvas suklydęs su vaiku, jo atžvilgiu antro šanso neturi, o pedagogas gali bandyti kitais metais...
... Jei priimčiau Rav Ruveno nuomonę, tada šį principą galiu pritaikyti ne tik mokymo procesui, bet ir visiems socialiniams reiškiniams. Noriu aprašyti gyvenimą, kurio daugelis faktų jau dingo užmarštyje. Gyvi liudininkai jau paseno ir iš jų pasakojimu sunku surinkti pilna paveikslą. Tai panašu į mozaiką kurios likučiai fragmentiški ir bendrą vaizdą sukuria tik vaizduotė. O koks tas vaizdas priklauso nuo to kas įsivaizduoja, jei stebėtojas grubus ir įsivaizdavimas toks, jei jis profesionalus dailininkas, žinantis šią atlikimo techniką, stilių, laikmetį, jo įsivaizdavimas objektyvesnis. Bet iš esmės nei viena schema neatitiks realaus vaizdo, galbūt dar ir dėl to, kad nuo subjekto priklauso objektas (paskutinis teiginys nežinau ar jis - tiesingas, bet taip tvirtina kvantinės mechanikos žinovai).
Edkės tėvo vardas buvo Moše. Jis turėjo tris sūnus ir keturias dukras. Sūnus Dovydas mokėsi Telšių ješivoje. Vyriausioji duktė ištekėjusi, prieš antrąjį pasaulinį karą emigravo į Ameriką.  Kaime jį vadino Maušu Richteriu. Tarpukaryje buvo sudėtinga ekonominė situacija visiems. Lietuviai vargo, ir tuo labiau vargo kitos tautybės žmonės, nes įstatymai... Moišas turėjo vandens malūną, truputėli žemės ir kelias karves ir t. t. Tuo laikotarpiu žmogus su tokiu turtu skaitėsi labai turtingu.

8
Kartais girdžiu klausyma: kodėl lietuviai žudė kaimynus žydus? Ko jūs stebitės, klausiu nustebęs. Jik dažnai brolis brolį pasiruošęs gyvą praryti, motina savo vaikus, tėvas motiną, vaikas savo gimdytojus. Jei pačius artimiausius mes pasiruošę pražudyti, tai tuo labiau svetimus. Tai sakau, nes visą savo lietuvišką gyvenimą mačiau, kaip lietuvis tyčiojasi iš lietuvio. Tai mačiau darželyje, mokykloje, universitete, dirbdamas. Mačiau, kaip mano lietuviški giminaičiai nuodijo savo ir artimųjų gyvenimą. Ko iš tokios visuomenės galime tikėtis?
... Kai kaimo visuomenė, per išgertuves, nusprendė nužudyti Antaną Oškų, vienas iš mušeikų sukliko:
- Ko iškarto nesakėte? Šias laikais žmogaus nužudymas, kaip kiaulės skerstuvės. Pasatysi butelį karčiosios... Pykšt ir viskas. – Jei tokia bus Kūrėjo valia, tada prie šio epizodo grįšiu vėliau.