Kaip Dievo ausy

-   Zzz, noriu kraujo! Zzz, noriu kraujo! – zyzė uodas. Jis skrido iš paupio krūmų, kur gyveno, ir dairėsi aukos – tinkamo gyvūno kraujui prisisiurbti. Tačiau nematė nė vieno. Išvydęs arti augantį medį, nutarė atsipūsti. Prilėkęs atsitūpė ir pastebėjo ant jo tupinčią musę.
-   Muse, gal tu žinai, kur rasti kokį gyvulį arti nuo čia? – paklausė jis, ir pridūrė: - Noriu kraujo!
  Musė pasižiūrėjo ir paklausė:
-   O kam tau kraujas?
-   Ogi pats esu alkanas ir kiaušinėlius jau turiu dėti. Kuo mis mano vaikučiai? – atsakė uodas, kuris iš tikrųjų buvo uodė.
-   Tai ką, negali kuo nors kitu pramisti?
-   Tai, kad kraujas – geriausias maistas. Prisisiurbei šilto, skanaus ir gana. Tai nepasakysi, kur rasti to kraujo?
-   Gerai, jau gerai. Va ten, - musė parodė dešine priekine kojele, - ganosi karvė. Aš ten jos mėšlo prisiėdžiau, net iki šiol raugėju, - ir atsirūgo: - Rhh.
-   Ačiū! Lekiu!
  Uodas nuzyzė kur buvo parodyta. Prilėkė jis prie karvės, kurią tuo metu melžė šeimininkė, ir atsitūpęs suleido savo geluonį – siurbtuką karvei į šoną. Aišku, toks dalykas karvei nepatiko – ji pašoko ir nuėjo tolyn. Šeimininkė vos spėjo patraukti link savęs melžtuvę, kad karvė koja jos neapverstų ir neišpiltų pieno.
-   Žalute, Žalute, kas tau? Raminkis, visą laiką buvai tokia gera karvutė, o dabar... Gerutė, gerutė... – tramdė karvę šeimininkė. O uodas tuo tarpu dar giliau suleido savo geluonį į karvės šoną. Karvė muistėsi ir mostagavo uodega. Tik staiga uodega pataikė uodui ir tas pritrenktas neteko sąmonės bei nukrito į pievą. Karvė paliovė nerimti ir davėsi pabaigiama melžti pieną. Šeimininkė, prisimelžusi pilną melžtuvę, perkėlė karvę ir pasuko namo. Tuo tarpu atsigavo ir uodas.
-   Velnias, ne gyvulys – ta karvė! – mąstė jis. – Geriau pamėginsiu prisisiurbti kraujo iš melžėjos!
  Ir jis nuzyzė paskui moterį. Tačiau moteris nesileido įgeliama. Ji, vos tik uodas nutūpdavo ant jos, trenkdavo delnu per tą vietą, ir uodas vos spėdavo išsigelbėti. Uodas pyko, keikė moterį, tačiau kraujo negalėjo prisisiurbti.
  Taip jie pasiekė namus, kur ta moteris gyveno. Ji iškošė pieną į bidonėlį, kurį grandine įleido į šulinį, kad pienas atvėstų ir nusistovėtų grietinė. Tada nuėjo į namo vidų. Ten pamokas ruošė jos sūnus.
-   Mama, ką reiškia „gyvenu kaip Dievo ausy“? Va, skaičiau pasaką ir nesupratau...
-   Tai reiškia, kad labai gerai, atseit, jei ką pasakai, tai Dievas tuoj išgirsta ir išpildo tavo norus.
-   Aaa.
„Va, čia tai bent! “ – pagalvojo išgirdęs uodas. – „Kad man taip sektųsi! “
  Ir jis nutarė įkąsti berniukui. Bet tas jį pajuto ir pasakė:
-   Mama, man nori įgelti uodas. Užmušk jį!
  Moteris pasičiupo laikraštį, jį susuko ir jau dauš per uodą. Bet tas suprato ir išsigando. Jis pagalvojo:
  „Visai nenoriu mirti. Geriau jau lėksiu to Dievo ieškoti! “
  Ir zyzdamas išlėkė.
  Po ilgų ieškojimų uodas surado Dievą ir nutarė įlįsti Jam į ausį.
Dabar Jis išklausys mane ir duos kraujo! Zzz!
  Ir jis, įlindęs į Dievo ausį, kiek galėdamas garsiau suzyzė:
-   Zzz! Noriu kraujo, noriu kraujo!
  Tačiau Dievui jo zyzimas nepatiko. Jis kostelėjo, papurtė galvą, ir uodas iškrito Jam iš ausies. Tada Dievas jį sučiupo ir pasakė:
-   Esi ne Mano padaras, o velnio. Tai ir lėk pas velnią! -  ir nusviedė uodą pragaran, kur uodas sudegė amžinojoje liepsnoje.
  Tai va. Dievas išklauso tik Savo vaikų, o ne bet kieno norų. O Jo vaikai geri, nieko neskriaudžia ir tuo labiau netrokšta kieno nors kraujo. Būk ir tu geras!