Trumpiausias kelias Namo-171

Juk man  ne gaila naktų nemiegotų,
                            Ne gaila man velniui parduotų dienų,
                            Kas buvo  Aukščiausio žadėtą,
                              Ligi šiol sapnuose gyvenu...

Netikėtai, naktyje,  trenkė perkūnija. –Ja ja, - driokstelėjo kaip reikiant, -sudrebėjo žemė po kojomis, bet Šturmanas  Geležėlė buvo atsparus, - buvo pripratęs prie įvairių netikėtumų. Šuo atveju, jis buvo geras laidininkas ir žaibas, per kulnus, nugarmėjo žemyn, - į žemės branduolį. Jis pažvelgė aukštyn, į pro menulį praplaukiant keistą,  rožine spalvą, mėnulio apšviestą, panašų į didelį katiną, debesį.  Iš po riestos uodegos. Įkaitinto pauodegio,  rūko geltoni, sieros spalvos dūmai. Debesys, slinkdamas draikėsi ir sklaidėsi  smulkiais draiskalais. -Šimts perkūnai, kas pražūva, bet žemaitis nepražus, -praskriejo mintis. Taip, nuo keistos stichijos, buvo apsaugoti tūkstančiai Užgavėnių šventės dalyvių. Taip, tikrai, niekas nenukentėjo. Šturmanas suprato perspėjimą, - Užtenka, -atėjo laikas, prie Šatrijos kalno, baltų, pagonišką Užgavėnių  siautulį baigti, -laikas užleisti vietą krikščioniškam Gavėnios susikaupimui ir atgailai. Išauš pirmas Gavėnios  Pelenų dienos rytas, ir visi bus apibarstyti pašventintais pelenais ir palaiminti: „Iš dulkių kilome, –dulkėmis pavirsime. “  Po improvizuotų Altorium, po trim ąžuolais,  visų religinių bendruomenių  Patriarchai, apsupti  kunigų,  diakonų ir jaunų klierikų, buvo pasiruošę  apeigoms.  Laiko, atvėsinti pelenus, iki sekančios dienos  buvo pakankamai,  kad nepabostų, galima išsidūkti.  Aukščiausiojo,  Sosto įgaliotinio, Pranciškaus  Nuncijaus, –pasiuntinio Lietuvoje  šypsena  neprieštaravo, - galima ne tik polkutę sušokti, bet ir Argentinietišką tango suriesti...
  Likus pusvalandžiui  iki vidurnakčio, bažnyčių varpų gaudesio visoje Lietuvoje, ant Šatrijos kalno, greta balto pianino, išsirikiavo Jungtinis Lietuvos simfoninis orkestras, jungtinis choras ir pasaulinio lygio solistai. Tarp jų sukinėjosi lietuvių, užsienio šalių „žvaigždės“ iš Milano, Paryžiaus, Londono, iš Vienos operos. Net Donaldas,  iš Niujorko  atsiuntė Metropolio  atstovus su trumpa žinute; “Mes jus palaikome, -Dievas su Jumis“. Nomeda iš Kazliškių  juos visus globojo, -nardė kaip vijurkas, ir ėmė interviu  ir ramino: -Nesijaudinkit... -Susigiedosim... -Žemaite geri žmonės...
  Pagrindiniai, atskirų simfoninių orkestrų ir bigb-endų dirigentai, Jūzaps iš Domarkų, Gintaras  iš Rimkaičių, Kristoforas Donatas iš Katkiškių, Lukošius iš Simfonietos ir dar keli, atsiprašau, visų nepaminėsiu, - aptarinėjo  kuriam teks garbė ir atsakomybė vadovauti  Didžiąjai metų muzikiniai fiestai. Visi buvo patyrę ir pasiruošę priimti iššūkį, - tik nebuvo apsisprendę. Šturmanas Geležėlė suprato problemą, ir nedelsdamas nutarė jiems padėti. Atsiprašęs garbių veteranų; Generolo Valdo,  atsargos spikerio Česlovo, - atsiprašęs damų Almutės ir Loros, lengvu jūreivišku žingsniu, palypėjo į kalną, -priėjo prie susibūrusių garbių Moestrų- dirigentų:
      -Sveiki, žemaičiai.... -Sveiks Tamst, -darniai atsakė būrelis Maestrų.  –Nesijaudinkit Gerbiamieji... -Išspręsim problemėlę, ir ištiesė ranką. Rankoje jis laikė pluoštą  lanksčių žabarielių. –Traukit po vieną... -ilgiausias skirtas visų Maestrų Maestrui. Burtu keliu nuspręsim, kuriam iš Jūsų bus skirta dalia, užvesti Jungtinio orkestro „motoriuką“. Vis likę, stokit prie priešais savus Big-bendus ir suskambus paskutiniam Luokės bažnyčios varpo  dūžiui. pradėkit.  -Atitaisysim Pasaulio galingųjų padarytas klaidas ir skriaudas žmonijai. - Pranešu džiųgią naujieną... -Ši akimirka, per visas, Užsienio šalių ministerijas, ir viso pasaulio šalių Kultūros atašė, visų šalių Nacionaliniai orkestrai ir Big-bendai suderinti ir ištiesią muzikinį tiltą  aplink Pasulį per visas valstybes. –Į šią akciją yra įtraukti ne tik Australai,  bet ir aborigenai iš Naujosios  Zelandijoje ir Afrikos pigmėjai . Ilgiausią žabą ištraukė, kaip ir derėjo, jubiliatas iš Domarkų, Jūzaps. - Taip,  žemaičiai... -Reikals rimts, -pasistenkit ir neapvilkit. Palinkėjęs  visiems sėkmės, Šturmanas Geležėlė grįžo prie savo Bendražygių. Generolas Valdas ir atsargos spikeri Česlovas šypsojosi ir spėliojo: ‘ Ką čia dabar sugalvojo Šturmanas. Spėliokit  nespėlioję, - Šturmanas  garsiai  sušvilpė  Loretai ir Stanislovui sutartą kodą  „Pradedame uždarymą“.  Taip buvo paskelbta žinia, kad Šventė eina i pabaigą, o kad gražiai pasibaigtų, reikią paskutinį pusvalandį gerai išsidūkti:
                          -Polka su ragučiai, -pasigirdo jaunatviškas Stanislovo balsas...