Pinkas 7

DEŠIMTAS LAIŠKAS

Bus doktorantūros komiteto posėdis, jame bus svarstomi agronomijos ir miškotyros mokslo krypčių doktorantų studijų ir mokslinės veiklos, už pirmąjį semestrą ataskaitos. Todėl Gintaras rašys visą šia naktį ataskaitą.
Jo dokumentai mėtosi ant mano stalo. Žiūriu į nesuprantamą daugybę simbolių, tai labai paslaptingai atrodo.
A. Karnevo apsigyveno internate. Personalas su juo elgėsi kaip ir su kitais vaikais, bet valgyti patiekdavo atskirai, po to kai kiti vaikai papietaudavo, nes jis nebuvo Imperijos išlaikytinis. Jo išlaikymui valstybė neskyrė pinigų. Todėl maitino maisto likučiais. Vaikai nevertino duonos, todėl A. Karnevo jos gaudavo daugiau nei jam reikėjo. Vaikai vertino mėsą, todėl Karnevo jos negaudavo, o jei kartais atnešdavo, atstumdavo ją kaip dvėselieną.
Mokėsi kartu su visais. Jau pirmą dieną buvo akivaizdu, kad vaiko žinios ir mąstymas pralenkia vaikų ir jų mokytojų... Suaugę dėl to labai jaudinosi, bet nebuvo aišku, ar džiaugiasi, ar kažko bijo.
Milicininkai išėjo ir negrįžo. A. Karnevo laukė, kol statybininkų milicininkai praneš T. Karnevo apie jį. Teko ilgiau laukti nei tikėjosi.

VENUOLIKTAS LAIŠKAS
Čiūčia liūlia mažai vaikeliauskai, gražaus jums sapno, gražaus miegojimo ir pabudimo, gražaus gyvenimo.
Jau pavargau. Buvau priverstas lakstyti šiandien daugiau nei esu įpratęs, todėl sulinkau vakarui atėjus ir sukaupęs paskutines jėgas ruošiausi šventei. Myliu jus mano draugai mielieji.
Katinėlis sveiksta. Gintaras susirgo, nes jo darbovietė nešildoma, gal valstybė mano, kad mokslininkai geresni ir pasiekia puikesnių rezultatų kai dirba ekstremaliomis sąlygomis? Juokauju. Gal nevykusiai... Andrius atsisveikino ir po truputėli ruošiasi į lauką. Grįš į bazę. Ten mažame kambarėlyje įjungs elektrinį šildytuvą ir truputėli pasidžiaugs šiltu oru. Paskui išjunks, nes elektra brangi ir palindęs po trijais užklotas, nenusirengęs, miegos.
Miegokite ramiai. Stenkitės gerbti save ir kitus žmones. Daug ir nuoširdžiai džiaukitės gyvenimu.

VENUOLIKTAS ≥ LAIŠKAS
Šiandien buvo sunki diena. Tarp mūsų įvyko konfliktas. Buvo sunku tau ir man. Netekęs kantrybės pasidaviau manipuliacijai ir agresijai. Po kiek laiko abu nurimome ir tapome geresni draugai nei buvome iki to lemtingo įvykio. 
P. S. Vakar dalyvavau sulaikant plėšiką. Grįždamas namo, pamačiau bėgančius vyrus ir moterį iš paskos. Ji rėkė. Supratau, kad jie kažką jei padarė. Perbėgau gatvę ir taip pat vijausi. Tarp daugiabučių namų pasivijau moterį. Kelis kartus paklausiau kas nutiko, bet ji neatsakė. Šalia buv studentė, kuri paaiškino, kad kažkas ją apvogė. Priėjome prie namo galo, pamatėme, kad plėšikas buvo ulaikytas. Jaunuolis jį parvertęs, keliu įrėmęs į krūtinę laikė, prispaudęs prie žemės. Moteris plūdo užpuoliką. Skambino molicijai. Susijaudinusi pasakojo, kas nutiko, reikalavo, kad atvygtų pareigūnai. Po minutės iš krūmų išlindo šlubuojanti vyras. Nešėsi popierių šusnį. Nukentėjusioji, su užuojanta kalbėjosi su šlubiumi.
Užpuolikas išsivadavo ir atsistojo. Šokau ant jo ir apglėbiau jo kaklą. Jis veržėsi. Jį laikęs jaunuolis pasakė, man kad nereikia pagalbos. Spyriau plėšikui į kojas. Jis prarado pusiausvyrą ir perkrito. Pirštais stipriai suspaudžiau gerklę. Atrodė, kad pirštais sugriebiau už trachėjos, stemplės ir adomo obuolio.
- Paleisk, gerklė. - prašė plėšikas.
- Tu priešinies. Negaliu.
- Nesipriešinsiu. Paleisk, skauda. – Atleidau piršus. Jis nesipriešino. Jaunuolis šalia laikė plėšiką už striukės ir rėmėsi keliu į gulinčio krūtinę. Grumtyniu metu iš akinių iškrito lešis. Vien ranka laikaiu žmogų, kita ieškojau iškritusio stiklo. Mano pastangas pamatė studentė ir padėjo surasti lešį. – Leiskite atsistti. Nebėgsiu. Šalta gulėti ant sniego.
- Nieko. Tuoj atvažiuos milicija, galėsi atsistti. Pagulėk truputi. – Mandagiai atsakė jį laikęs jaunuolis.
- Užmušt tokius reikia. Šunsnukis. – Rėkė nuskriausta moteris.
- Kam taip kalbate? Jis jau sugautas. Nereikia šaipytis. – Pasakiau moterei, ji kreivai nužvelgė ir toliau keikė.
- Aš ne savo noru, - prakalbo plėšikas, - mane privertė.
- Gerai, tai galėsi papasakoti milicininkams. – Ramiai pakomentavo jaunuolis.
- Mano mamai grasino.
- Suprantu, tai papasakok molicijai.
- Kas tavo mamai grasino? – Pasiteiravau?
- Ne tavo rei... nepasakosiu. Šalta. Leiskite atsistoti. – Jis plaštaka pasikišo po galvą. Moteris jį keikė. – Džiaugiatės žmogų į kaleimą pasodindami penkiems metams.
- Penkių metų negausi.
- Prieš dvi dienas grįžau iš ten... Šalta. Leiskite atsistoti.
- Pagulėk. – Pasakė jaunuolis. Už penkių minučių atvažiavo milicija su filmavimo komanda. Galingi prožektoriai apšvietė gulintį žmogų. Jaunuolis ir aš atsitraukėme. Plėšikas užsidengė veidą. Manęs niekas nieko neklausė. Atsitraukiau ir nuėjau namo.
... Vaikeliai, nevokite, neplėšikaukite.