Adis

M. Mendelsonas sėdėjo namuose. Su kaimynu gėrė degtinę. Žmonos nebuvo . Ji gulėjo gimdymo namuose. Kažkas atsitiko vaisiui... Vaikai snaudė savo „kampuose“. Paskambino iš ligoninės ir paprašė, kad M. M. atvyktų. Baigęs gerti, nuvažiavo. Daktaras (skubėdamas) pranešė, kad žmonai prasidėjo priešlaikinis gimdymas. Komplikacijos...
– Ką gelbėti... Motiną ar vaiką? – Paklausė daktaras.
M. Mendelsonas akimirksniu išblaivėjo. Burna išdžiūvo. Net seilių liaukas paskaudo.
– Motiną, – atsakė mašinaliai. – Nors ne... Abu, pasistenkite...
Daktaras davė kažką pasirašyti ir dingo. Motina ir berniukas, stebuklo ir chirurgų meistriškumo dėka, liko gyvi. (Darė cezario pjūvį.) Mama mėnesį nesikėlė iš lovos. Kūdikėlis apie tris savaites išgulėjo specialiame inkubatoriuje. Daug kas prognozavo, kad vaikelis neišgyvens. Mažas ir paliegęs. Glebus, kaip ką tik išsiritęs viščiukas.
Kūdikėlis išgyveno. Motina sustiprėjo. Tėvas iš džiaugsmo pradėjo gerti. Vaikas gavo Adolfo vardą. „Mano pagrandukas, Adis“, sakydavo neblaivus tėvas, susigraudinęs ir laimingas.

Vyriausiasis buhalteris į darbą atėjo daug anksčiau nei reikėjo. Nusirengė viršutinį rūbą. Pakabino džiūti į spintą. Iš seno, nutriušusio, apsitrynusio, odinio lagamino išėmė maišelį su 22-ejais šokoladiniais batonėliais. Maišelį suplėšė. Batonėliai pabiro ant stalo. Jis pedantiškai perskaičiavo ir surikiavo šokoladukus prieš save.
Sukarpė du „vatmano“ lapus į 24 vienodus stačiakampius. Sukarpytus gabalus perlenkė per pusę. Suklijavo šonus. Gavosi maži maišeliai. Ant kiekvieno rankdarbio (voko) užrašė kolegų vardą ir pavardę. (Du maišeliai liko.)
Į kiekvieną sumeistrautą voką įdėjo po šokoladinį batonėlį. Gražiai surikiavo išsipūtusius baltus maišelius ant stalo. Grožėjosi tvarka. Mažas dovanėles išdalino kolegoms. Paprašė, kad jie atplėštų (voką) tik vakare, kai grįš namo. Vieni apsidžiaugė, kiti įtariai žiūrėjo į pakvaišusį buhalterį . (Bet vis tiek paėmė smulkią dovanėlę.)
- Adi, tu keistuolis.
- Kodėl?

„Pamyžiojau“ į kriauklę . Nusiploviau rankas. Apžiūrėjau veidrodyje (virš kriauklės) dantis.
– Linai! – Kreipiausi į kambario draugą, pravėręs duris. Jis gulėjo lovoje. – Vakar mačiau Gintą, plaunantį grindis.
– Kas čia neįprasto?
– Nežinau... Mes taip nedarome.
– Anksčiau aš taip pat tvarkydavausi. Tik su tavim gyvendamas pasidariau nevala.
– Kam tos gėlės? Kam tiek komplimentų? Nevala, bent trumpam, pabūti gerai.
– Tik tu taip galvoji. Jei bendrabučio komisija užeitų, lėktume abu...
– Taip manai?
– Pernai vaikščiojo, bet pas mus neužėjo.
Uždariau duris. Kriauklėje ploviau kojines. Muilo neturėjau. Pasiskolinau (kaimynų) indų ploviklį... Išgręžiau. Atidariau duris. Linas stovėjo užvertęs galvą ir lašinosi kažką į akis. Ant radiatoriaus pakabinau „pančiakas“.
– Vakar viena panelė paklausė, su kuom gyvenu... – pasakojau. – Pasakiau, kad su tarakonais. Ji nustebo. Patarė įsigyti katiną. Aš kažką pasakiau. Pajuokavau. Ji patikino, kad katinai padeda. Išgaudo.
– Aš išgaudyčiau, jeigu būtų.
– Taip ir pasakiau: katino nereikia, „kambariokas“ išgaudys.
Abu pasijuokėme. Negalėjau nustoti juoktis. Nuvirtau ant lovos. Nurimęs pareiškiau, kad nenustebčiau, jei pas mus iš tikro atsirastų tarakonų.
– Ne tik tarakonų, – papildė Linas. – Bet ir šliužų, rupūžių ir gyvačių.
– Taip... Čia prasidės Pandemija.
– Tu laimėjai konkursą!
– Kokį?
– Sutvarkyti kambarį.
– Ne, aš išeinu.
– Kur?
– Prie jūros. Pasivaikščioti.
Jis nuėjo praustis. Aš šypsojausi. Žiūrėdamas, kaip jis geria vandenį iš čiaupo.
– Ryte primyžau į kriauklę.
– Rimtai?
– Būtinai.
– Ko iškart nesakei? Šlykštu gerti.
– Čiaupo neapšlapinau.
– Kvailys. Reikėjo ir čiaupą pažymėti.
Jis prausėsi. Aš gulėdamas ant lovos rakinėjau panages. Iš neturėjimo, ką veikti, paklausiau: ar tu nori būti laimingas. Jis nustojo prausti. Atsisuko į mane. Tiriamai pažvelgė į akis. Nutaisiau rimtą miną.
– Tu dėl manęs nieko negali padaryti.
– Kaip gi... Galėčiau visas... Žvaigždes pakloti po kojomis, mėnulį nuskinti, saulę pakišti po tavo stalu!
– Eik šikti. Iš tavęs nieko nereikia. Geriau kambarį sutvarkyk.
– Nori per daug. Tai titaniškos jėgos ir ištvermės reikalaujantis darbas!
Jis skaitė knygą. Nuobodžiaudamas slampinėjau po kambarį. Griaužiau sudžiūvusią ruginės duonos plutą. (Radau spintelėje.) Pagaliau išsiruošiau į lauką. Pabeldžiau į kaimynų duris. Durys atsivėrė. Prie stalo sėdėjo Gintas ir skaitė knygą. Ponaitis V. gulėjo lovoje.
– Sergi? – Kreipiausi į V.
– Ne, – atsakė.
– Kodėl vis dar lovoje?
– Savaitgalis. Norisi patinginiauti.
– Na, sėkmės!
– Kur iškeliauji? – Pasiteiravo Gintas.
– Einu pasivaikščioti.
– Prie jūros?
– Gal. Ate.
– Lino nesivedi?
– Lino... O kam? – „Gal jis šaiposi“, pamaniau.
– Taip sau.
– Gintai, tu – keistuolis.
– Pasitaiko.
– Pastebėjau... Kadangi esi toks neįprastas, noriu paklausti. Jei laikytumeisi griežtos dietos, ar sugebėtum pagimdyti 10-ties kg kūdikį?
– Ore! – Atsakė Gintas. Tai reiškia – taip.
– Tu šaunuolis, talentingas!
– Genijus, genys, – patikslino.
– Pagarba! – Žemai nusilenkiau. – Tėvynei tokių reikia. Nebenoriu pliurpti. Viso. Iki vakaro!
– Viso, – atsakė jie abu. Uždariau kaimynų duris. Iš kambario išėjo Linas.
– Žinai ką, – kreipėsi į mane, – reikia surasti merginą, kuri patvarkytų mano kambarį ir mane.
– Puiki mintis. Keliaukime į penktą aukštą. „Pakabinsim“ kokias nors paneles iš dviviečio kambario. Viena atsikraustys pas tave, su kita pasiliksiu aš.
– Jos tvarkys mūsų kambarį?
– Tikiuosi.
– Manau, kad tokių protiškai atsilikusių merginų šitame bendrabutyje nėra.
– Tu sakai, tu žinai. Atsibodo. Galva perkais.
– Sakyk teisybę, kur eini?
– Valstybinė paslaptis.
– Žinau, kur trauki.
– Nežinai.
– Pas „lovadrauges“.
– Gražiai skamba. „Lovadraugės! “ Pats sugalvojai?
– Ne tavo reikalas.
– Koks atžarus, šlykštynė.
Truputėlį pasistumdėm. Pagaliau ištrūkau iš bendrabučio. Nuo „tauškalų“ galvą paskaudo. Lauke buvo šalta. Nosyje užšalo plaukeliai. Išsišnypščiau. Pastaruoju metu nosies gleivinė jautri, pradėjo tekėti kraujas. Burnoje pajutau kraujo skonį. Kai buvau vaikas, kraują iš nubrozdintų žaizdų čiulpdavau, išsilaižydavau kaip vilkas. Dabar net kraujo kvapo negaliu pakęsti. Pykina. Galva apsvaigsta. Suima alpulys.
- Imk nosine. Nusivaluk kraują nuo ūsų. – Tiesdamas nosinę pasiūlė pro šalį ėjęs vaikinas. Apžiūrėjau atkištą skudurą. Pažinau jaunuolį.
- Ačiū, nereikia. Mano veidas daug gražesnis atrodo, kai jį krauju patepi. Adi, tu keistas.
- Kodėl taip manai?