Anatolijus

Žmogus pripranta prie iškrypimų, prie absurdo, nenormalumų. Kad galėtų egzistuoti, prigimtis prisitaiko. Pati tampa, truputėlį, keistoka, pasiutusi. Visą gyvenimo anomaliją, iškrypimą paverčia norma, kasdienybe .
Anatolijus  perrašinėjo natas. (Jis – jaunas muzikas. Pianistas. Turėjo fenomenalią atmintį, gerą klausą, virtuozinę grojimo techniką. Užtekdavo perrašyti kūrinį ranka ir jis jau mokėdavo viską atmintinai. Drąsiai galėtų lipti į koncertinę sceną.)
Sėdėjo viešosios bibliotekos skaitykloje. Šiandien buvo išsiblaškęs. Sunku buvo susikaupti. (Visą naktį gėrė alų. Pats vienas.) Apsunkusi galva slėgė kaklą. Kartas nuo karto priglusdavo prie suolo. Kurį laiką pabūdavo užsimerkęs. Dar kartais pakalbindavo kokią mergelę, kuri apsimesdavo nepatenkinta, nes sutrukdė mokytis. Bet po kelių akimirkų pati mielai plepėdavo, pamiršusi visus mokslus.
– Kaip tavo dukrytė gyvena? – Pasidomėjo Anatolijaus sena pažįstama.
– Nežinau, jau pusę metų jos nemačiau, – atsakė nenoromis.
– Kodėl nelankai vaiko?
– Žmona neleidžia.
– Neleidžia?
– Taip, neleidžia, – pakartojo suirzęs Anatolijus. – Paskutinį kartą, kai buvau aplankęs, ji parašė milicijai pranešimą... Apkalbėjo mane.
– Nesuprantu.
– Apkaltino, kad sumušiau ją. Po to neturiu jokio noro jos matyti... Ji sąžinę praradus.
– Pastebėjau... Aš su ja daugiau nebebendrauju.
– Kodėl?
– Tu nežinojai, kad ji vagia iš parduotuvių?
– Žinojau .
– Tai kodėl jai vaiką palikai?
– Teismas nusprendė... kad su mama jai bus geriau. Atsiprašau. Nebenoriu apie tai kalbėti... Ir taip daug geriu...
Jis paniuręs nusisuko nuo pažįstamos damos. Ji dar kažko paklausė, bet jis neatsakė. „Tu naikini pasaulio nuodėmes... “ Anatolijus prisiminė eilutę iš katalikiškų mišių. (Kai buvo vaikas, giedojo bažnyčios chore.) „Kiek žmonių naudojasi šituo... Daro, ką nori, nes žino, kad tu atleisi. Čia kažkas ne taip. “
- Krikščionybė ir visos jos atšakos – žmonijos nelaimė.

A. numetė nuorūką. Ji užgeso šlapiame sniege. Penketą minučių stovėjo atsirėmęs į tvorą. Grožėjosi dangaus skliautu. (Rudi, titaniški debesys.) Buvo vėlus metas. Atsispyręs nuo tvoros, žengė kelis žingsnius. Sustojo. Pašokinėjo. Pralinksmėjęs, beveik laimingas, nieko negalvodamas skubėjo namo.
Už nugaros pasigirdo skubūs žingsniai. Vaikinas nekreipė dėmesio. Pajuto smūgį į petį. Atsisuko. Moteris juodais drabužiais pylė juodą skystį į veidą. Vaikinas akimirksniu tūptelėjo ir šoko į šoną.
„Gal duot jai į „marmūzę“? “, – atėjo mintis. Smurtauti nepradėjo. Nenorėjo terliotis su pakvaišusiu žmogum