Sala

SALA
ŠEŠTADIENIS

... Tarkim kad buvau maža, kad mama sekė man pasakas. Aš jomis tikėjau. Gyvenau nerūpestingai... Anksti subrendau.  Rūpinausi kūnu ir siela, ne todėl, kad taip norėjosi, o todėl,  kad vertė vyresnės Žiūrkės.
Rūpinausi nesirūpindama. Nesirūpindama pamiršdavau. Pamiršusi skendau svajose. Siela bujojo. Mylėjau save paskenduse. Tada alkis tvodavo per nugarą. Paklaikusi iš skausmo ieškodavau maisto. Ką nors suradusi  nurydavau. Jei priešindavosi, be vargo sudraskydavau. Jei būdavo stipresnis (na ką), vadinasi tai nevalgoma. Lėkdavau toliau. Suradusi užkišdavau „vamzdį“.
Tiek.
Nesenai lakiojau parduotuvės sandeliose, po lentynas. Užtikau tokį užrašą: Sukūriau savo pasaulį, tam kad pabegčiau nuo vargo kasdienio. „Paskui pastebėjau kad keičiasi tikrasis pasaulis. Kuriame tu slampinėji. “  Tai mane sukrėtė. Ne. Tik pagalvojau apie sukrėtimą. Taip. Aš tai žinojau. Seniai. Tik nemokėjau išreikšti. Mano žiūrkiškas protas, siela... Kiek ji gali aprėpti pasaulio? Kiek gali suvokti? Nedaug. Todėl kad pasaulis už žiūrkę didesnis. Dalelė smulkmenytė užstoja patį pasaulį; realybę; gyvenimą; nerialumą.

Siekiu pateisinti savo būvimą, formą.
Žiūrkės pavidalas.
Rašto pažinimas.
Noras valgyti.
Mintys. (Ne mano, bet įsikūnijančios manyje, man ir per mane jūms.)
Nagai. Dantys. Stiprios kojos.

Manau, kad manęs nėra. Renku įrodymus patvirtinančius šitą manymą. Ir kas? Nieko. Įrodymu nėra. Vadinasi- esu.
Bet jei manės nebutu, įrodymu kad manęs nėra taip pat nebūtu. Pasaulis, kuriame gyvenu tikina, kad esu. O kaip atrodo teisybė?

-Kas mane sukūrė?
Atsitiktinumas. Likimas.
-Kas sukūrė?
-Kiek tikra ką matau aplinkui? Tyli. Neatsako. Ko norėti. Kaškas kalba. Tas kaškas ir atsąko.  Mano ausys to negirdi. (Aš pats atsakau.)

... Tas kažkas gyvas per mane (man nejuntamas) pasaulyje.
Pasaulyje, kuris yra taip pat sukurtas. Jis gyvas ir juntamas per pasaulį man. Tai iliuzija. Gal ji ir liktu iliuzija, bet aš ją sureikšminu. Vaizduotė apsėda. Mano pasaulį. Žemė motulė pasiduoda įliuzijai. Aš nebegaliu atmesti vaizduotės vaisių, nes jie tampa realūs. „Ji“ valdo mano veiksmus. Mintis. Tikra. Realu.
-Badas mano vadas. -Sakė viena žiurkė. Alkis gražina į paprastą, žiaurų, naivų, nekomplikuotą pasaulį. Vaikystėje girdėjau pasakojimą apie Beldus. Mama „porino“ šią naivią pasakaitę... Tai mažos pelės apsigyvenusios teatre. Scenos žavesio paveiktos, virto beldais. Muzika buvo jų duona ir gėrimas. Maitinosi. Ssssssssssssssssssssssstorėjo. Pamiršo savo peliška prigimtį. Pametė kūną. Išlėkė. Tapo tuom kuo maitinosi. Muzika. Siaubas! Beldai-pakvaišusios pelės. Jūs virtote maistu patys sau.        (Atsiprašau. Pasakiau netyčia.) Beldų melodija... Būdamos mažos, smalsios, žiūrkės išsiruošėm į teatrą... Ieškoti B. Nieko neradom. Nes neradome teatro. Teatras. Iš kur šitas žodis? Iš senolių. Iš kur jie žino? Juk patys sako: į teatrą nepabelsi. Vadinasi T. Ne iš jų pasaulio. Tai ne žiurkių prigimčiai. Žiurkė. Iš kur šitas žodis, a? Tai ne mano... Žodžius ištariu aš, bet jų autorius kitas. (Pirmavaizdis.) Keliauju lengvumo link. Noriu pasiekti ramybę. Noriu ištrūkti iš apmastymų ir panirti į veiksmą. Noriu matyti idilišką peizažą. (Save bėgiojančią laukais. Leidžiantis saulei noriu būti  ten. Susilieti su srautu. Nepastebėti... Dingti iš periferijos, iš kraštutinumo. Susilieti su pilka mase. Tai idialas. Neišsiskirti. Būti laimingai. Džiaugtis grūdais. Tikėti tikrove. Neabejojant. Pasiduoti ir atvirkščiai... Virsmas. Tekmė. Vienis.
B----S
Lią salą supo bedugnė. Saloje gyveno A bendruomenė. Bedugnę B. saugojo nuo tariamų pavojų ir negandų. Iš salos į kontinentą galėjai patekti  per akmeninį tiltą, Kurį saugojo akmenimis ginkluoti B-kareiviai. Prieš daugel metų B. gelbėdamiesi  nuo pasiutusių žiurkių (atsitiktinai) persikėlė per tiltą. Užsibarikadavo. Atmušė puolančius plėšrūnus aštriais akmenimis. Žiurkės apsigyveno kitame tilto gale... Pasitaikydavo, kad koks B. nutardavo palikti A salą. Slapčia prasibraudavo pro naktinę sargybą . Kokias dvi dienas eidavo į kitą galą. Dingdavo ir niekad nebegryždavo. (O B-ų dingdavo dažnai. Visi sakydavo,  kad išėjo laimės ieškoti...)  Gal kartais ir grįždavo kas, bet nepatikli sargyba, nepažinusi, numušdavo atėjūną... Vieną dieną B. kareiviai pamatė, viduryj tilto, didelę žiurkę. Baisenybė miegojo. Buvo MILŽINIŠKA. Jos miegas, dydis, pabudimas, nagai ir iltys kėlė siaubą.  Kitą ryta apsiginklave galiūnai iškeliavo užmušti siaubūno... Negryžo.
Visa bendruomenė (po dviejų dienų) nusprendė sugriauti tiltą. Praraja amžiams atskirs juos nuo „ano“ pasaulio. Vistiek. Koks skirtumas. Niekas nepažysta... Ano... Pasaulio. Bendruomenė išlieka? Gerai. Griaunam.
Bet kaip nugriauti? Naktį ir dieną B. graužė, plėšė, grandė, trypė... Tiltas nepasiduoda.
Ir net negalvoja pasinert į gelmę, bedugnės, visą amžinybę.
Žiurkė snaudė. Jau arčiau A salos...
Vienas iš beldų užlipo ant tilto. Neskubėdamas ėjo pas miegančią baidyklę.  Nustebę B. piliečiai akimis sekę vienišo B. tolimą... 
-Jis beprotis. -Sakė vieni.
-Gal jis koks stipruolis, gal jis pasmaugs žiurkę.
Po trijų valandų solo B. pasiekė miegančią grėsmę. Atsisėdo ant uodegos galiuko... Žiurkė pakėlė galvą. B. paleido muziką. Siaubūnas atgulė. Vienišas beldas grojo smuikeliu.
-Jis tikras beprotis!
Pradėjo temti. Keli „aršesni“... Pasiliko saugoti vartų. Iš bedugnes kilo aidas. Kanonas.
Gilus, kraupus garsas sklandė virš A salos. Vaikeliukai, persigande, slėpėsi pataluose.
Kvailiai. Bailiai. 

... Drasesnieji smailino spyglius. Aštrino akmenų briaunas. Rišo juos prie akmenų. Mankštinosi. Ne pavojui įveikti buvo skirtas kūno lavinimas, tik šiaip. Bejėgiškumui pateisinti. Beldijai išgazdinti. Bendruomenei to reikia. Baimė riša. Vienija. Tai vienintelis bendras išgyvenimas. Budinga visiems. Trugdo galvoti. Verčia paklusti. Atitraukia mintis nuo tikrų problemų.
B. matė kokie stiprūs gali būti B. Kai kurie tuom žavėjosi. Keli pakraupe stebėjo jėgą.
-Jugi su jais reikės gyventi! Kaip anksčiau to nepastebėjau? Gal ir anksčiau taip buvo? Ir aš pats... Taip dariau... Ir su manimi.
-Nieko vertas beldo stiprumas. –Pasakė vienas senukas. Visi B. atsitraukė nuo jo. -Nieko vertas B. stiprumas. –Pakartojo žiūrėdamas į jėgos demonstraciją. Stipruoliai, galiūnai sutrike nustojo kilnoti akmenis. Drasiausias iš drasiausių prisiartino prie senio.
-Ką sakei?
-Tavo jėga manęs neįstengs paliesti. Manęs aprėpti. Aš kitos tonacijos. Tau manęs nera. Tau esu atonolus. Vienintelis smuikininkas... -Senukas nutilo. Stipruolis užsimojo. „ Gal ir galiu šiam stuobriui tapti maistu. “ Bet stuobrys sustingo. Seneliukas išsitiesė. Šyptelėjes apsisuko ir  neskubėdamas nuėjo. Galiūnas bandė pasivyti, bet kojos neklausė.
-Jis nesugebėjo motyvuoti judesių. Nr. 1 nemoka motyvuoti. -Taip šnibždėjo minia.
Maži beldžiukai susirinkdavo kekvieną rytą salos viduryje. Žaizdavo, dūkdavo iki vėlyvo vakaro. Suaugę B. godžiai, pavydžiai stebėdavo mažųjų žaidimą. Gal norėdami patys į jį įsivelti. Bet sutramdę godulį kiūtindavo toliau žaisti savo žaidimo.
Vaikai išsilakstydavo po visus garsus, visas tonacijas, akordus, kap kam pavykdavo. Kartais sulyzdavo į tą patį garsą, bet viens kito nepastebėdavo, nes per skirtingas funkcijas, skirtingas tonacijas pateko į daiktą, esmę, unisoną. Kaškas garsiai sušukdavo: „jau! “
Ir prasidėdavo gaudynės. Visi gaudė ir visi buvo gaudomi. Garsų margumas kurtindavo. Nusidriegdavo pagavimų grandinė. Išryškėdavo koks nors piešinys, iškildavo į išorę, sušvisdavo. Pakrikusi serija išardydavo tonaciją. Vėl chaosas, gaudynės, bėgimas iš vieno į kitą garsą. Stapteli, jau Tonika. „Prigavo“. Moduliavo. Dviguba dominantė. O paskui neapibrėštumas. Išsivaduoti. Pulk uodegą. A, b, Cis, D...
Vakare vaikai grįžę į tikrovės gaudesį eidavo namo.
... Šį vakarą vaikeliai išgirdę smiukelio griežiamą tonaciją atvirto į ją. Gryžo namo. Tėvai nepastebėjo bedugnės? Pastebėjo, bet nesuprato. Normalu.
Apgirtęs vagis spyrė į duris. Jos atsivėrė. Pakilo burys užsimiegojusių galvų.
-Taip... -Ištarė vagis. -Aš, jus apvogsiu. Gerai?
Nepatenkinti B. murmėjo: eik iš čia; leisk miegoti; palik mus ramybėje ir t., t. Vagis paliko girtumą. Iš B. pavogė blaivumą (nors ir mieguistą)... Nuėjo prie tilto.
-Pažiurėk. -Tarė V. blaivumui. -Ten. –Parodė į smuikininką. -Žiurkė ir tiltas. Tiltas ir muzika. Muzika ir pirštai. Kaip jie viens kitam tinka... Kam pavogiau tave? Nesi reikalingas. Šiaip sau. Kad prieš kitus tapčiau; kad kitiems būčiau. Tu esi per mane ir k. t. Šiaip nėra. Į tave nepabelsi. Bet yra Vagis. Ir tu manyje, prakeiktas buvime. Vaizduotė. Pati tikriausia sriuba. Alkis –vientik tam kad taip priimta. Dėl kitų. Nori atpalaiduoti save? Išlieti sėklą? Ne del to, kad taip nori kūnas. Tik dėlei pasimaivymo. Pažiurėk kaip moku! Liūdna. Silpnas. Pavogiau, kad išklausytum. Iš kitų sau. Klausyk, esi niekas! Sugriauk tiltą! Kas tau reiškia?..
Blaivumas išsitiesė. Stuburas. Plaukai. Akiniai.
-Įdomu, prieko tai prives. -Vagis. B-----mas ištiesė sparnus. Nusišypsojo. Pakilo ir nuskrido. Nusklendė. Nuplaukė. Juoda, masyvi iliuzija. Ištirpo šalta melodija, paskendo tirštoje fakturoje. Dabar visiems trūksta dainingumo.  Vagis žiūrėjo į rūką, kylanti iš bedugnės.
-Šarka vagilė. -Rėkė apgirtę B.
-Atsibodo. -Atsiduso V. Sėdėjau nuobodžiaudamas. Stebėjau kas dedasi aplinkui. Pastovu. Iš esmės niekas nesikeitė. Virsmas. Be jokio tikslo.
Praėjo moteris. Pamaniau: nėščia... Bet kodel? Pilvuko nebuvo. Gal eisena... Pėda... Moteriška.
Nesubrendėlis tarė: tikrovė skurdi. Kartais atrodo, kad pasaulis daiktų ir reiškinių kratinys. Bet koks įvikis-palikas faktas. Nieko nereiškiantis. Vienintelis išsigelbėjimas-tikėjimas. Jis suteikia tikrovei prasmę. Daiktams ir reiškiniams-ryšį. Bendrumą. Gimdamas paveldėjau du pasaulius: vaizduotės ir pilką faktų P. Reikia kaško tarp. Vidutinybės? Vidurio. Mano galva. O kaško taip gera ir bloga; gera ir labai gera; puiku ir siaubinga. Vidurys. Pilkumas-beprasmiškumas. Raudona. Geltona. Garsas. Plyta.
Reikalingas judėjimas. Truputėli visko. Truputėli nieko. Visi draugai; pažystami; egzistuojantys; nesantys... Jūs-eate-buvote-būsite-tikintys. Tik kuom klaus.
-Kuom tikit, aaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaa?