Trumpiausias kelias Namo-156

Pirmieji 1991 susio13 Nepriklausomos Lietuvos Savanoriai, Vytautas su Gražinute, slapčia- prisimerkę, nuo Šatrijo kalno, stebėjo Generalinį štabą ir, kad būtų linksmiau, baltų  pianinu, gyvai improvizavo:
                                                              Pam-pam... pampa-rampa,
                                                              Pam-pam... pampa-rampa...
         
  Vienas Pilypas, iš Generalinio Štabo, labai nerimavo, -atsistoja ir žvelgia į šoninę tribūną, žvelgia ten, kur ant šlaito sėdėjo, autobusais atgabenti Naisių valstiečiai. Tarp valstiečių gyvai, kaip kregždutė, krykštavo viena dama. Šventės dalyvių sąrašuose, ji figuravo kilmingos bajoraitės-grafaitės iš Naisių, Anelės vardu. Generaliniame štabe, saugumo sumetimais, visų dalyvių sąrašai buvo registruoti ir pateikti atsakingiems asmenims;Gediminui, Žymantui ir Sauliui. Štai, vienas jų, kaip koks Pilypas, gaudė kiekvieną grafaitės Aneliukės žvilgsnį, -pamerkęs nusišypso ir atsistojęs miklina klubo, rankų ir kojų sąnarius;-Pam-pam... -Pampa-rampa, -ruošiasi gegužinei...
      Jungtinės dūdų pajiegos; Lietuvos kariomenės, Prusijos grafo Zirza Mirzos gaisrininkų iš Karaliaučiaus ir Antikvariniai Kašparouskio dantys iš Lietuvos, tyliai prapūtinėjo triūbas;-Py-py, -Pu-pu, -Fu-fu. Iš vios Lietuvos suvažiavusios kapelijos ir balsingi dainorėliai, taip pat ruošėsi paskutiniam Užgavienių  šventės etapui, -linksmai ir trankiai gegužinei, -laukė Loretos ir Stanislovo duoto ženklo. Iš kur ir koks ženklas turi pasirodyti niekas nežinojo. Tai žinojo tik vienas žmogus, - Šturmanas Geležėlė. Antras žmogus buvo kažkur pasiklydęs kelyje, tarp Luokės ir Naisių... 
        Kad skaitytojams nepabostų, -galima truputi pajudėti: -Pampa-rampa, -pampa-rampa... -kol vyksta pasiruošimas gegužinei, galima trumpai aptarti dviejų Mūzų, - poezijos ir muzikos, mūsų kraštuose istoriją. Lietuvos istorijos detektyvai Gustavas su Virginijum, -sukūrė savo kino versiją ir šiandieną pateiks, plačiąjai visuomėnei apasvarstyti. Galima tikėti, galima netikėti... Štai kaip jie viską aiškina:
        - Gerbiamiji, mes nesusimąstome, kad mes visi, nuo Dievo, esame šios istorijos dalyviai, bendražygiai ir kaltininkai, -aktyvūs  grėsmingo „bakterinio“ginklo kūrėjai. - Netikit? -Pasiklausykit. -Pam-pam, -rampa-pa... -Laaaaiko nieks nesustabdys, -Ir neatsuksi atgaaaal.. -Girdit kaip skamba mūsų ausyse?
          -Štai, pateiksiu pavyzdį, - per paskutinį dešmtmetį, šių dviejų Mūzų; poezijos ir muzikos „bakterijų“ susijungimas, tapo pačiu galingiausiu, -radi-kiberne-aktyviu ginkų pasaulyje. Šis ginklas, visais šimtmečiais Lietuvoje, buvo veiksmingai naudojamas kovose su išorės ir vidaus priešais dėl Lietuvos Nepriklausomybės. -Ja-ja, -patvirtino Veronika. –Su visais... -Su draugais ir priešais, tik jo panaudojimas buvo paprastesnis nei dabar. Laikai pasikeitė, keitėsi ir  jo panaudoimo technologijos, - modernizavosi; prieš 90 metų naudotus, uodu zirzenčius gramofonus ir bebalsius detektorius pakeitė nauji, - iki šimtus, tūkstančių į taikinius nukreptų  decebalinių adatų, šiandieną valdomi „išmaniaisiais“ telefonais: - Tam-tam, -Tamta-ramta, -ta-ta-ta-ta, -tiesiai smenga per ausis, -tiesiai į širdį.
                                          -Žemėj Lietuvos, -Ažuolai žaliuos, -
                                          - Ąžuolai žaliuos, -Žemėj Lietuvos...
      -Tiesa,  praeityje, iki devinto dešimtmečio pabaigos, sukurtos dainos skambėdavo daugiau pogrindyje, bet gyvai. Paskelbus nepriklausomybe, ypatingai 1991 metų sausio 13 dienomis, daina ir muziką įgavo ypatingą galią, - skambėjo iš tūkstančių krūtinių, - kaip iš vienos Širdies. Per paskutinius 25 metus, modernizavosi. Buityje, tautos išrinkti parlamentarijai ėmė piktnaudžiauti savo galiom, -ėmė reglamentuoti, - gyvai  naudoti leido labai saikingai; prie kūdikių lopšelio leido neribotai: -Liūlia-liūlia... -Lialia-lialia, -galima visą parą, -visais metų laikais, o per Jūzapo, Untės, Liudviko, Boleslovo vardines, ar  jubiliejus, tik iki  septynių vakaro, - vėliau viskas, -gyvai negalima... -Bauda, Liudvikai...
                            -Kodėl prtilo dainos, mylimoj gimtynėj? – paklausė Šturmanas Geležėlė istoriko  Gustavo, o jam, už Gustavą, balsas kaip perkūnas, - iš aukštai, atsakingai pareiškė: -Naudokitės tyliai, su modernia buitine techniką, -ausinukais, - tarė vyriausias Lietuvos ekustikas, -vienas iš dviejų Mazūrų, -Valius, o antras, -Untis, –Pakula, - pritarė: -Taip taip, nuo devynių ryto iki septynių vakaro, Liudvikai. Teko prisitaikyti, -užsidėti ausines ir: –Ate, brangioji... -Aš išeinu iš namų pamedžioti, ir tiesiu taikimu, kaip akys mato, į kavinę, „Pas Jūzapą“, -pas rašikus. Niekas čia nebuvo atstumtas,  buvo leidžiama daugiau nei viešoje erdvėje, - na, gal su kai kuriomis išimtimis. Visur ir visada pasitaiko „kandžių“- nesupratingų keistuolių iš abiejų pusių. –Ima ir pakenkia, kartais iš reikalo, kartais be reikalo, iš pykčio ar iš pavydo. Bet paskutiniu laiku tai ne, labai jau reikia nusidėti, kad būtum pažemintas, -kuolais užmėtytas, įmūrytas, ar neduok Dieve, kaip nepatikimas ir pavoingas elementas, atsidūręs Laukiniuose vakaruose, -išspirtas per duris, - skrisdamas atvertum langines: -Trampa-rampa, -Skrisk nuo rampos... Ir –Ūūūūūū, -skrendi... Skrendi  ir puti prieš vėją ...
                                                        Vėjas pučia, pučia, pučia,
                                                        Neša ašaras tolyn,
                                                        Verkt  nebesinori,
                                                        Nes, ašarų nebeturi...