Bam bam

SEKMADIENIS

Mindė Pindė išėjo iš gastronomo. Suraukė antakius. Kilstelėjo pečiais. Nužvelgė judrią gatvę, skubančius žmonęs, niūrų dangų. ”Pinigų nepervedė, ką darysi? Taip geriau. Gal pasivaikščioti? ” Mindė Pindė pasuko į kairę gal už puskilometrio buvo jaukus parkelis, prūdas. Nutarė apeiti žąsų pilną vandens tvenkinį ir grįžti. Močiutės neskubėdamos ėjo ratais minėdamos (viena kitai) savo ligas bei bėdas. Jaunos mamos susirūpinusios stumdė vėžimėlius su kūdikiais. Paugliai žvejojo. “Krupiai” murzini lakstė ieškodami pramogų. Porelės jaunuolių ieškojo imtymumo, bet nerasdavo, nes skirtyngai isivaizdavo, skirtyngų dalykų norėjo. Mindė sugaudavo žvilgsnį panelių kurias lamdydavo vaikinai. Už krūmo pamatė vaikišką vežimėlį su vaikeliu. Už jo stovėjo moteris ir mosikavo rankomis. Mindė ėjo toliau susimastęs. Vaizduotė nupiešė moters portretą su vaikeliu... Ką tai reiškė? Jis atsisuko, moteris vis dar mojavo... Silpnos akys vos vos įžiurėjo veido bruožus. Dėstitoja iš “Universiteto”.
- Laba diena. - Pasisveikino M.
- Užimk vaiką!
- Ką?
- Užimk vaiką, nenoriu kad matytu kaip rukau.
Mindė priėjęs pritūpė. Pakalbino vaikelį. Vaikis pradėjo rodyti į medį, paskui į cerkvės kupolą kuris matėsi virš parko medžių.
- Bam bam! - Kartojo mažylis.
- Bam bam. - Pakartojo Mindė.
- Bam bam. - vaikelis.
- Jam patinka varpai. - Paaiškino dėstytoja- Mažasis Rachmaninovas. Muzika taip pat patinka.
- Puiku. - Pasakė Mindė atsistodamas. Dėstytoja numetė “gonsorą”.
- Ką veiki? - paklausė.
- Vaikštinėju.
- Turi laiko?
- Taip
- Gerai. Pasivaikščiokim. - Mindė stūmė vežimėlį. Dėstytoja ėjo šalia, pasakodama apie vaikelį. Mažylis instiktyviai suprasdamas, kad pasakoja apie jį susigėdęs ėmė maivytis.
- Koketuoja mažylis. Pažiurėk kokia mina. Gal nori pasivaikščioti? Kai nori pasivaikščioti šaukia “tapu tapu! ” Ar nori? - Vaikas susigėdęs slėpėsi. - Gėdijasi tavęs. Na aš tave paleisiu. Reikia pasivaikščioti, užpakaliuką nusėdėsi. Jį visada pririšu prie vežimėlio. Labai gyvas mažylis, nenusėdi, iškrenta... - Vaikelis pastatytas ant žemės slėpė veiduką moters keliuose...
- Kaip gėdijasi. Pasivaikščiok. - Moteris atsitraukė. Vakelis pasivijo.
Dėstytoja atatupsta paėjo kelis žingsnius, deklamuodama “rusišką” eilėraštuką, suvaidino mažą spektaklį – žaidimą. Vaikas vijosi. Moteris deklamuodama – dainuodama traukėsi. - Jis viską supranta. Ir viską rodo... Koks protingas.
Mindė tylėjo. Prieš 2 savaites prasidėjo stygų uždegimas. Gerklė gijo. Truputėli dar skaudėjo. Taupydamas balsą stengėsi kalbėti kuo mažiau... Plepėjo daugiau negu norėjo. Buvo nepatenkintas savimi.
Dėstytoja iš vežimėlio išėmė mėlyną kamuolį su auksinėmis žvaigždėmis.
- Jis labai gražiai žaidžia kamuoliu. Tik pažiūrėk. Spirk man. Šaunuolis! Spirk dėdei! nebijok!
Visi trys žmogiukai spardė kamuoliuką ketvirtį valandos. Paskui dėstytoja netyčią išmetė kamuolį į orą. Kamuolys nukrito į šlapią žolę. Vaikis nulėkė kamuolio.
- Kur bėgi? Sušlapsi kojytes. Ką su tavimi darysi.
Vaikeliui patiko, kad kamuolys buvo taip aukštai išmestas... Jis norėjo, kad moteris dar kartą mesteltų. Dėstytoja nesupratus ko nori mažius padėjus sviedinį ant žemės jį nuspirdavo. Vaikis susinervinęs bėgdavo atnešti kamuolio. Mindė sviedė aukštai į dausas žvaigždėtą kamuolį. Susižavėjęs vaikis vos neplyšo iš juoko iš pasitenkinimo. Taip jie žaidė dar ketvirtį valandos.
- Gavai vaiko pasitikėjimą. - murmėjo dėstytoja. - labai gerai. Koks laimingas mažylis. Ar mokysies?
- Taip. Jau grįžau į studijas...
- Mažiau neik ten! Ateik čia. Negalima. Eikime ten. Pasiklausysime bum bum.
- Bam bam!
- Taip taip. Duok ranką.
Mindė nustūmė vežimėlį prie cerkvės tvoros. Palaukė kol ateis dėstytoja su vaiku.
- Skambės už 15 min. Palauksiu. - suskambo jos mob. Tel. - klausau. Prie cerkvės. Nesijaudink. Pabūsim dar truputį. Sulauksim varpų... Joms patinka. Nesijaudink. Kada? Gerai. Jaudinasi tėvelis. Sako: “ lietus prasideda, grįškit”. Koks čia lietus. Bijo dėl mažiaus. Aš pati dėl jo bijau. Mažyli kur berželiai? Ten. Jam patinka “ bėgioti”. Pas mane jis kaip Jerėminas. Kol visų berželių neapkabins, neišbučiuos niekur neis. Kiek berželių? Viens du trys keturi penki. Viens du viens du trys keturi. P p p penki. Šaunuolis!
Palaukim dar truputį. Prasidėjo varpų muzika. Vaikelis buvo sužavėtas. Juokėsi. Plojo. Paskui aprimęs atsitūpė. Klausėsi. Atsisukęs pažvelgė į moterį. Nusišypsojo. Priglaudė pirštuką prie ausies. atradimas! “girdi? ” toliau klausėsi.
Mindė palydėjo dėstytoją namo.
- Tikiuosi jam būti super močiutė... ačiū, kad palydėjai.
- Nėra už ką. Viso gero.
- Taip.